Lenkijos viešojoje erdvėje jau reiškiama nemaža pykčio dėl Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimo, kaip ir kokiomis raidėmis Lietuvos piliečių pasuose rašytinos jų pavardės.

Pyktis – blogas patarėjas, užtat gera priemonė pakenkti santykiams. Skambūs pareiškimai Lenkijos spaudoje, kad Lietuva šiokia ir tokia, neliudija nei apie kaimynų, būtent Lietuvos, teisinės santvarkos supratimą, nei apie pykstančiųjų ir grūmojančiųjų politinį įžvalgumą.

Lietuvių valstybinė kalba – tai Kovo 11-osios Respublikos konstitucinis principas nuo 1990 metų. Ar piliečių pavardės yra šalies kalbos dalis, ar gali likti už kalbos ir jos dėsnių ribų paties piliečio nestatant už atskirties ribos nei teisiniu, nei bendrystės požiūriu, toks būtų pirmas klausimas spręstinas ne Lenkijoje ir ne Ukrainoje ar Čekijoje. Gal jį pašalins kada Europos Sąjungos piliečių pasai. Antrasis klausimas – kalbos santykis su oficialiu, tad šalies oficialiuose dokumentuose vartojamu raidynu. Pasas, be abejo, yra oficialus valstybės dokumentas. Tokia samprata lėmė jau 1999 metų Konstitucinio Teismo sprendimą, kurį dabar, patiriant kaimyninės šalies spaudimą, norėta pasitikrinti per alternatyvą. Ar leistinas papildomas įrašas nelietuviškais rašmenimis? Taip, leistinas. Tik lotynišku pagrindu. Klaidinga buvo formuoti vaizdą, nors to reikalavo Lenkijos pusė, neva lenkų raidyno problema Lietuvoje kažkokia ypatinga, privilegijuota, skirtinga nuo latvių arba vokiečių raidyno. 1994 m. sutartyje kaimynai pareikalavo įrašyti net teisę į „savo“, t. y. lenkų tikėjimo išpažinimą; mūsų pusė (A. M. Brazausko laikai) sutiko ir su tokiu anachronizmu. Katalikų šalis garantuoja katalikams, tegu. „Varšuva – Lenkijos sostinė.

Tačiau valstietiškas nuolankumas arba praktinis protas, pasirodo, gali turėti įvairių pasekmių, o didžios širdies popiežius Jonas Paulius Antrasis ne viską įstengė net ir tautiečiams paaiškinti. Kita vertus, juk sutarta taip, kad pavardės rašytinos pagal kalbos skambesį. Vėl interpretacijų laisvė.

Didesnė klaida buvo nuolatiniai Lietuvos vadovų – prezidentų ir premjerų – pažadai, kad grįžę namo sutvarkysią broliams lenkams kliūvančią, nors konstitucinę, valstybinės kalbos ir Lietuvoje ja rašomų oficialių dokumentų problemą. Žadėta pernelyg lengvai, net viršijant kompetenciją, o dabar išties galim girdėti ir piktokų priekaištų: kam žadėjot neturėdami garantijų? Matyt, abiejose šalyse vis dar tebebuvo gaji sena diktatūrinė samprata, kad kaip vykdomoji valdžia norės, toks įstatymas ir bus. Ši tvarka klesti Rusijoje, bet Lietuvoje – dar ne. Ir mūsų Konstitucinis Teismas kartais darydavo valdžios norimus sprendimus, bet ne visada. Dabar, esu tikras, sprendimas ne toks, kokio būtų norėjus šalies vadovybė.

Taigi kaimynų pyktis arba jo tikimybė buvo beveik užprogramuoti – gali ir taip atsitikti.

Kai jau atsitiko, kai pakartotinai paaiškėjo, kad Lietuva nėra tik vienas žadantis vadovas, dairykimės ribos tarp emocinio ir valstybinio mąstymo.

Kai kurių lenkų politikų pasinešimas rauti kuolus kaimiečių stiliaus muštynėms Europos Parlamente, o juolab anksčiau skelbtos ir įgyvendinamos dviejų šalių strateginės partnerystės laidojimai atrodo nekaip. Strateginę partnerystę supratom ne kaip dovanėlę vargšei Lietuvai, o kaip sveiką požiūrį: tarptautinis Lietuvos saugumas yra Lenkijos saugumas, ir atvirkščiai. Todėl turim eiti išvien. Ir mūsų susitaikymas lenkui popiežiui laiminant (ne tik prancūzų-vokiečių) buvo reikšmingas Europai. Naujojoje Europoje darėsi vis labiau matomas ir istorinis Abiejų Tautų Respublikos vaidmuo, siejamas net su Europos Sąjungos, europinio konstitucingumo ištakomis. Šiaip ar taip, o turėjom bendrą ir Europoje pirmą konstituciją. Dabar jos dvi, ir abi gerbtinos, kad ir ką sakytų apie valstybines kalbas.

Ar visa tai griautina dėl kurios nors raidės arba ženklelio virš raidės?

Norim tikėti, kad bent iš savo pusės neisime rauti kuolų jokioms muštynėms „su lenkais“, kalbėsimės geros valios ir proto kalba. Linkėčiau to visiems lietuviškos politikos apžvalgininkams, tad juolab – viešai kalbantiems politikams.