„Man penkeri, bet aš labai gerai žinau, ką reiškia priimti Jėzų – tai reiškia Jį valgyti, kad Jis galėtų augti mumyse ir kad mes galėtume tapti Juo“ – tai realios mažos mergaitės žodžiai iš A. M. Zanzucchi knygos „Mano vaikas ir Dievas“. Šįkart kalbėdama apie Šv. Mišių ir sakramentų svarbą vaikų religiniame ugdyme autorė ne tik duoda vertingų patarimų tėvams, remdamasi savo bei kitų giliai tikinčių tėvų patirtimi, bet ir atskleidžia nuostabų vaiko dieviškosios realybės pojūtį bei stulbinamas „mažutėlių“ įžvalgas, savo gelme pranokstančias „išmintingųjų ir gudriųjų“ suaugusiųjų religinį suvokimą ir tikėjimo tiesų interpretacijas.

 Dalyvavimas Mišiose su penkiais skirtingo amžiaus vaikais mums, kaip tėvams, buvo nemenkas iššūkis. Vieną sekmadienį per vidurdienio pamaldas pastebėjau, kad mūsų Frenkas supykęs. „Gal nesupranti, ką kalba kunigas?“– paklausiau sūnų. „Aš nenoriu to klausytis, nes man tai nepatinka“, – šiurkščiai atkirto berniukas. Nors mane ir suerzino toks agresyvus atsakymas, tačiau jaučiausi laiminga dėl vaiko nuoširdumo. Atlikau savo sąžinės patikrinimą.

Tiesą sakant, mes dažnai tempiamės savo vaikus dalyvauti liturginėse apeigose, kurios jiems nėra pritaikytos. Neretai dėl to, kad mums patiems taip patogiau. Tarkime, mums sunku ryte atsikelti anksčiau, kad galėtume su mažaisiais nueiti į vaikų Mišias. O galbūt mes norime kur nors išvykti ir eiti į Mišias tik vakare – deja, su mirtinai pavargusiais vaikais. Arba tempiamės vaikus į bažnyčią todėl, kad nepajudinome piršto, kad surastume, kas juos tą valandą prižiūrėtų namuose. O tuomet tikimės, kad vaikai bažnyčioje bus ramūs ir dėmesingi. Dėmesingi tam, kas jiems visiškai nesuprantama?

Viena pažįstama mama labai nerimavo dėl savo mažojo sūnaus priešiškumo Mišioms:

„Nors jis labai domėjosi Šventojo Rašto istorijomis, pokalbiais apie dvasinius dalykus ir netgi noriai eidavo į bažnyčią, Mišios vaikui būdavo per ilgos, ir jis nieko nesuprasdavo. Kartais sūnaus tiesiog neturėdavome kam palikti, todėl jis privalėdavo eiti su mumis. Berniukas leisdavo suprasti, jog daro mums malonę ir labai nuobodžiaudavo. Tas pat dėjosi jam esant penkerių ir penkerių su puse, šešerių ir pusseptintų. Tiesą sakant, darėsi tik blogiau. Jis priešgyniaudavo sakydamas, jog dar nesąs tokio amžiaus, kai į Mišias eiti privaloma, taigi ir neisiąs. Nors jau artinosi amžius, kada dalyvauti Mišiose privalu, nemačiau jokio pagerėjimo. Laimė, tuo metu mūsų parapijoje šeštadienio popietėmis būdavo organizuojami vaikų susibūrimai. Kartu su vyru nusprendėme sūnų ten nuvesti, ir kadangi berniukas visuomet mėgo bendrauti su kitais vaikais, jis ėjo labai noriai. Kiek pažaidę, vaikai klausėsi trumpo kunigo pasakojimo, po kurio jis tarė: „Tad susitiksime rytoj dešimtos valandos Mišiose“. Kai sūnus grįžo namo, pareiškė: „Rytoj dešimtą man bus Mišios. Ar eisime?“ Nuo to karto sūnus reguliariai ėmė sekmadieniais lankyti Mišias. Manau, kad tai visiškai suprantama. Dešimtos valandos Mišios buvo pritaikytos mažiesiems. Pamokslas būdavo trumpas ir jiems suvokiamas.“

Kartais tėvams gali pakakti vien rasti laiko ir būdą paaiškinti vaikams apeigų, kuriose jie dalyvauja, prasmę. Štai ką liudijo vienas tėvas:

„Prieš pat mano sūnui einant Pirmosios Komunijos, papasakojau jam, kokios buvo Mišios ankstyvojoje krikščionybėje, netrukus po Jėzaus mirties. Kaip žmonės rinkdavosi vieni kitų namuose, valgydavo (galbūt dalydavosi tai, ką atsinešdavo patys), kalbėdavosi tarpusavyje ir pasakodavo vieni kitiems apie savo gyvenimą. Kitaip sakant, jie mylėjo vienas kitą taip, tarytum būtų vienos šeimos nariai. Ir po to jie visi priimdavo Jėzų. Mūsų laikais, toliau aiškinau aš, krikščionių yra tiek daug, kad mes to nebegalime daryti savo namuose tik su keletu žmonių, kuriuos mylime ir pažįstame. Tad nors tau gal ir nėra taip nuostabu ir nenuobodu būti bažnyčioje tarp visų tų nepažįstamų žmonių, tikėkimės, kad žingsnelis po žingsnelio visi mes imsime labiau mylėti vieni kitus. Tačiau dabar būk kantrus. Mūsų Mišiose taip pat yra gyvas ir tikras Jėzus.“

Ir dar vienos tėvų poros patirtis:

„Vienu metu kiekvieną sekmadienį su vaikais eidavome į Mišias, kur susirinkdavo apie šimtas žmonių – iš jų keletas šeimų, su kuriomis artimai bendravome. Be to, kunigas taip pat buvo vaikams pažįstamas. Mišioms buvo kruopščiai parengiama keletas  giesmių ir maldų, ir kiekvienas čia  tapdavo visavertis dalyvis. Galėdavai pajusti tikrą bendrystę. Mūsų jauniausiam sūnui  tuo metu buvo dveji, o ir kitiems vaikams ne ką daugiau. Tačiau jie jautėsi lamingi būdami ten, tiksliau tariant, dalyvaudami. Vaikai giedodavo ir atsiliepdavo, ir patys prašydavo mus, kad juos vestumės.“

Sakramentų vertę vaikai visuomet pradeda suvokti savo tėvų pavyzdžiu.

Štai ką papasakojo trijų nenustygstančių berniukų mama:

„Nuo kūdikystės vaikai matė mane ir mano vyrą kiekvieną rytą einančius į Mišias. Pirmiausiai, vieną mūsų, vėliau –  kitą: kad vaikai namuose neliktų vieni. Vėliau du vyresnieji pradėjo eiti taip pat, o jauniausiasis pasilikdavo namuose su vienu iš mūsų. Kartą jis pareiškė taip pat norįs į bažnyčią, ir nuo tada eidavome visi drauge. Aišku, mažiausiasis buvo šiek tiek nenustygstantis. Jam buvo sunku išbūti ramiai ilgiau nei dvi minutes. Ėmiau klausti savęs, ar nebūtų geriau jam pasilikti namuose. Kartą savo abejonėmis pasidalijau su kitais dviem sūnumis: 'Ar nemanote, kad būtų geriau Polą palikti namuose? Kaip Jėzui gali patikti, kai jis visiems trukdo?' Tuomet vyriausiasis tarė: 'Galbūt Jėzui jis patinka labiau nei visi kiti, kurie eina į bažnyčią? Ką gali žinoti?' Tai buvo pamoka man. Na, o kitą kartą Polą buvo apėmęs nenumaldomas troškimas eiti išpažinties! Nuo to laiko, kai aš eidavau išpažinties, mano vyras turėdavo jį laikyti, o  kai eidavo jis, tą patį darydavau aš. Tačiau tai buvo siaubinga situacija. Berniuko nepaveikė jokie aiškinimai. Nors jam buvo tik penkeri, jis norėjo eiti išpažinties, ir gana. Tai tęsėsi tol, kol kunigas, kuris šią sceną stebėjo ne pirmą kartą, kreipėsi į mane, sakydamas, kad leistume vaikui tą padaryti.  Gerokai nustebinta, rimtai paklausiau Polą prieš leisdama jį eiti: 'Tad ką gi ketini pasakyti tėvui Tomui?' Mes niekuomet nebuvome su juo kalbėjęsi apie išpažintį, nė vienas mūsų jam nebuvo paaiškinęs, koks jos tikslas. 'Aš jam pasakysiu, kad aš tavęs niekad neklausau', – atsakė Polas. Vaikas suprato, kad eidamas prie klausyklos ir atsiklaupdamas ant kelių, jis turi prisipažinti kokią nors savo kaltę – taigi berniukas net neabejojo, ką turėtų daryti!“

O štai kitos mamos patirtis:

„Mano vyriausiojo sūnaus pasirengimo Pirmajai Komunijai laikotarpis buvo labai gražus ir gilus visiems mums. Mudu su vyru ypač sąmoningai suvokėme atsakomybę, kurią šis periodas suteikė mums. Visų pirma, mes jautėme, jog privalome labiau stengtis gyventi gražiau, giliau ir didesnėje tarpusavio meilėje. Jutome poreikį tobulinti namų atmosferos harmoniją, kuriamą iš mažyčių dėmesio, jautrumo, gailestingumo gestų. Prisimenu, kaip vieną vakarą susirinkome visi su vaikais ir atnaujinome savo Krikšto pažadus. Nuo tos akimirkos kiekvienas mūsų šeimos narys paaugo malonėje – manau, kad tai buvo pagrindinis pastarojo laikotarpio bruožas. Prisimenu, kaip kruopščiai tvarkėme namus ir pirkome nuostabių baltų gėlių pirmajai sūnaus išpažinčiai. Mums norėjosi, kad ir išorinė šio įvykio išraiška būtų džiugi, idant pabrėžtų subtilų ypatingos akimirkos grožį.“

Ir dar vienas liudijimas:

„Mano dukrai penkeri. Ji dar nėra priėjusi Pirmosios Komunijos. Tačiau ji stebi, kaip mes su vyru dažnai priimame Eucharistiją, ir galbūt yra girdėjusi mus tarpusavyje kalbantis apie šį sakramentą. O gal jai įspūdį padarė pamokslai. Taigi vieną dieną ji manęs ir paklausė: 'Kodėl aš negaliu gauti Šventosios Komunijos?' Aš jai atsakiau, kad Bažnyčia nustatė, jog vaikai neturėtų priimti Komunijos, kol jiems nesukako septyneri ar aštuoneri metai, tol, kol jie negeba suprasti, ką reiškia priimti Jėzų. 'Man penkeri, bet aš labai gerai žinau, ką reiškia priimti Jėzų, – tarė mergaitė,– tai reiškia Jį valgyti, kad Jis galėtų augti mumyse ir kad mes galėtume tapti Juo. Va! Dabar aš galiu gauti Komuniją. Gal aš ir nemoku pasakyti padėkos maldos, tačiau jeigu aš priimsiu Komuniją kartu su tavimi, ir tu kalbėsi savo maldą garsiai, o ne tik sau pačiai, kaip visada darai, aš galėsiu ją sakyti kartu su tavimi. Tada aš galėsiu išmokti padėkos maldą, kaip ir visi kiti. Todėl nesuprantu, kodėl man reikia laukti, kol būsiu septynerių metų, kad galėčiau prieiti Pirmosios Komunijos“.

 Iš A. M. Zanzucchi „My Child and God“ vertė J.Žiugždienė

 Bernardinai.lt