2012 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

Jovita Sandaitė. Odensės laiškai: pasitikėjimas gatvėje

2009-11-11
Rubrikose: Sankirtos  Kultūra » Aštuntoji diena  LUX/jauniems » Spygliai 
Jovita Sandaitė

Zenekos nuotrauka

Praėjusią savaitę Danijos švietimo ministerija ėmėsi įgyvendinti eksperimentą: keturiolikoje mokyklų per baigiamuosius egzaminus mokiniai galės naudotis internetu. Interneto prieiga visiškai neribojama: nuo Google ir Vikipedijos iki Facebook. Jeigu eksperimentas pavyks, nuo 2011 metų visos mokyklos turėtų pereiti prie tokios sistemos.

Naujoji praktika jau išbandyta dviejose mokyklose danų kalbos egzamino metu: spręsdami egzamino užduotis moksleiviai galėjo neribojamai naudotis internetu su sąlyga, jog su šio pagalba nebendraus vieni su kitais ir nebandys gauti informacijos iš egzamine nedalyvaujančių asmenų. Logika ganėtinai paprasta: leidžiama naudotis visa informacija, kurią moksleivis internete sugeba surasti pats, tačiau draudžiama pagalba iš kitų.

Tokiu danų eksperimentu visame pasaulyje susidomėjusiems žiniasklaidos atstovams paklausus, kokie mechanizmai užtikrins, kad moksleiviai tikrai nepiktnaudžiaus draugų pagalba, egzamino vykdytoja atsakė, mano galva, tipiškai daniškai: „Žinoma, jeigu moksleivis nusiųs klausimą savo draugui ir gaus iš jo atsakymą, tai bus egzamino taisyklių pažeidimas, tačiau pagrindinė prevencijos priemonė, kurią taikėme, buvo paaiškinimas moksleiviams, kas yra egzaminų taisyklės, ir kokios nuobaudos gresia už jų pažeidimus. Mes jais pasitikime.“

Patys moksleiviai, atrodo, taip pat vieni kitais pasitiki. Didžioji dauguma įsitikinę – jų bendramoksliai nesukčiaus. Iš kur tas įsitikinimas – aš nežinau. 

Mane, švelniai tariant, nustebino ir tai, kad mano universitete į semestrą užbaigiančius egzaminus galėsiu atsinešti kompiuterį. Žinoma, šįkart be interneto, tačiau interneto informacija kompiuterį galima „pasikrauti“ naktį prieš egzaminą... „Kas čia stebėtino?“ – suraukusi antakius domėjosi mano kolegė. Tikrai, kas gi čia stebėtino? Tikriausiai nieko, jeigu visą savo gyvenimą iki šiol pragyvenai Danijoje. Tačiau Danija nėra tokia jau didelė valstybė, ir kartais nutinka, kad tu nesi nei vietinis danas, nei čia jau kojas gerokai apšilęs emigrantas. Ten, kur dėl močiutės kruopščiai numegztų vilnonių kojinių mano kojos buvo šiltesnės, buvau pratusi prie sistemos, kai tą svarbią dieną ant stalo, tądien kaip tyčia krypstančio tai į vieną, tai į kita pusę, galėjo būti tik popieriaus lapelis ir rašymo priemonė. Visi kiti mokslo išradimai, įskaitant telefonus ir kompiuterius, turėjo ir, tikriausiai, tebeturi būti palikti už durų, kad nė akies kamputis nepasiektų. „Ir kas čia stebėtino?“ – paklausčiau savo draugės.

Labiausiai stebina argumentai: mes pasitikime savo moksleiviais ir žinome, jog jie nesukčiaus, nes sukčiavimas baigtųsi pašalinimu iš mokyklos. Kaip pasitikėjimas gali būti pakankamas apsaugos mechanizmas? Koks stiprus turi būti pasitikėjimas, kad jis toks taptų? 

Neabejoju, pieštuko smaigaliu bakstelėjus į kitą pasaulio šalį, atsakymai į šiuos klausimus būtų permąstyti, tačiau Danijoje pasitikėti labai lengva, nors ir niekas tavęs čia to nemokė. Negalvokit, autobusų stotelėse nekaba plakatai, raginantys visuomenę pasitikėti vieni kitais, o ir gatvėse niekas neskanduoja šūkių: „Pasitikėjimas – pilietinės visuomenės pagrindas, todėl pasitikėkime vienas kitu!”. Pasitikėjimas vienas kitu gyvena gatvėse. Ir jo nereikia šaukti. Nei apie jį priminti plakatuose.

Tik todėl galiu be baimės dviračiu pervažiuoti sudėtingą sankryžą. Tik todėl joje galiu užsimerkt. 

O buvo kitaip. Pasaulio pabaiga ar tvanas, nepamenu tiksliai, kuris artėjo, kai pavalgiusi palikau piniginę universiteto valgykloje ir švilpaudama išėjau į paskaitą. Norit ar nenorit, tačiau prieš tęsdama pasakojimą, privalu paaiškinti du dalykus: pirma, valgykla – tikrai netinkamas žodis apibūdinti vietai, kurioje mes valgome; antra, švilpaudama – tikrai netinkamas žodis apibūdinti garsui, kurį tuo metu bandžiau iš savęs išgauti.

„Švilpauti“ nustojau auditorijoje, juk nemandagu. Galbūt nemandagiai galėjo atrodyti ir mano rankos, besistengiančios pridengti lūpas, iš nuostabos įgavusias O formą. Prisiminiau. Prisiminiau tai, ko nė akimirką neturėjau teisės užmiršti. Grįždama į „valgyklą“ jau skleidžiau kitokius garsus. Nemanau, kad pastangos juos čia apibūdinti būtų bent šiek tiek naudingos. Garsai pasikeitė ir suradus piniginę savo vietoje, kol galų galiausiai nutilo paskaitoje. Tik prisiminiau, visgi tada, rodėsi, artėjo tvanas.

Jau nuo tada, kai maždaug dvigubai mažesniame nei dabar savo delne laikiau pirmąjį savo pinigėlį, kaip dabar pamenu, su dviem bebrais, į galvą kažkas įkalė mintį, jog nevalia tų bebrų palikti vienų visiems gerai matomoje vietoje. Reikia saugoti. Negalima jų atvirai nešiotis. Kramtyti ar laižyti – taip pat. 

Nežinau, kas per miglos užpylė akis, kad visus garbingus Danijos istorijos veikėjus palikau vienus gerai dešimčiai minučių, tačiau jie ne bebrai, nepabėgo.

Panašiai jaučiausi ir suradusi savo dviratį toje pačioje vietoje po to, kai pusdienį palikau jį neprirakintą.

Negaliu nepasitikėti net naktimi. Nakčia grįždama namo nebeskubinu žingsnio. Ir nė plaukelis nesuvirpa.

Tik keli dar pasilikę klevų lapai, nepasitikintys vėju, ir, beje, turintys tam pagrindo.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (6)
  • komentarų RSS
  • spausdinti