Ruduo – išsiskyrimo, netekties laikas. Keista, kodėl kai kam jis patinka. Jie sakosi esą laimingi rudenį. Nesąmonė! Juk rudenį visko netenkame: šiluma mus palieka, gėlės nuvysta, atostogų malonumai baigiasi, paukščiai išskrenda… Nelieka nei gandrų pakelėje, nei maudynių ežere… Ir kas čia gali būti gero ir gražaus? Kur jūs matėte reklamą, kuri siūlytų ko nors netekti ir dėl to tapti laimingesniems: Atiduokite mums savo telefoną, televizorių, automobilį, bent dalį savo sveikatos ir pinigų, mes jums nemokamai atjungsime sparčiausiąjį jūsų internetą, mūsų specialistas nemokamai iš jūsų namų išveš visus kompiuterius bei jų priedus… ir tapsite laimingi. Baisu ir kvaila. Todėl niekas tokių nesąmonių ir nereklamuoja. Reklamuoja paprastą ir aiškią tiesą: Jūs nelaimingi, vadinasi, jums kažko dar trūksta, kažko dar nespėjote įsigyti, dar nespėjote sužinoti apie vieną superhiperakciją, skirtą tik jums. Iki visiškos laimės trūksta tik truputį didesnio ir naujesnio buto, spartesnio interneto, kelionės į dar neaplankytą šalį. Ir tik nemėginkite galvoti, kad visa tai įsigijus jums reikės jau nebe kito buto, bet mažiuko namo, dar ekonomiškesnio automobilio, dar spartesnio interneto ir dar vienos naujos valstybėlės jūsų kelionių kolekcijai. Arba štai kita, jau reali reklama – skyrybų centras Vilniuje reklamuoja greitas ir pigias skyrybas. Logiškai pagalvojus, juk jūs neketinate greitai ir pigiai kažko netekti. Juk skiriatės tam, kad įsigytumėte. Nes kažkur už kampo jūsų jau laukia tas šįkart tikrai jums skirtas ir tikrai idealus išrinktasis (-oji).

O dabar rimčiau ir be ironijos – juk neįmanoma visą laiką tik įsigyti. Juk tam, kad galėtume įsigyti ką nors nauja, reikia ir kažko atsisakyti, netekti. Ir ne tik žmonių ar daiktų. Netekti bet ko, prie ko esame prisirišę, kad ir patogios gerai apmokamos darbo vietos, šiltų namų, saldaus ryto miego. Netekti šiltos ir patogios vasaros.

Ruduo man primena biblinį žydų tautos išėjimą iš Egipto. Trumpai prisiminkime tuos įvykius: žydų tauta Egipte darosi vis didesnė, egiptiečiai to išsigąsta ir imasi žiaurių priemonių (žudomi žydų naujagimiai berniukai, žydai verčiami vis daugiau ir sunkiau dirbti). Tada Dievas pasirenka vieną žydą vardu Mozė, kad išvestų savo tautą iš Egipto vergovės į Pažadėtąją žemę. Egiptiečių faraonas tam visais įmanomais būdais priešinasi. Dievo padedama žydų tauta vis tik išeina iš Egipto, bet prieš patekdama į Pažadėtąją žemę turi 40 metų klaidžioti dykuma. Dykumoje išorinę grėsmę pakeičia vidinė – žmonės ima ilgėtis saugaus ir sotaus gyvenimo vergovėje, maištauja... Galiausiai, perėjusi daug išorinių ir vidinių sunkumų, pagundų sugrįžti atgal, sustiprėjusi žydų tauta pasiekia Dievo Pažado Žemę – Kanaaną.

Man ruduo – pasiruošimas kelionei dykuma ir išėjimas iš vietos, kuri buvo saugi, kurioje buvo pakankamai maisto. Išėjimas į nežinią, tolumoje matant blankią Pažadėtosios žemės, pavasario, atgimimo viziją. Lietuvoje dykumos nėra, bet yra žiema, kuri galėtų būti panaši į dykumą. Keturiasdešimt metų beklaidžiodama po ją žydų tauta subręsta, sutvirtėja. Gyvenimo netektys, rudenys ir žiemos gali padėti bręsti, formuoti savo tapatybę. Tik ar lengva ryžtis ir išeiti į tą dykumą?

Jeigu istoriniai žydų išėjimo iš Egipto įvykiai vyktų šiandien, viskas būtų daug rafinuočiau. Jokia faraonų kariuomenė nieko nesivytų, o visas kelias iki Raudonosios jūros mirgėte mirgėtų reklamomis. Maždaug taip, kaip magistralė Vilnius–Kaunas. Vienose būtų siūloma pasilikti ypač palankiomis sąlygomis naujoje gyvenvietėje prie Gizos, kitose pranešama apie dar mažesnes maisto produktų kainas ir primenama, jog dykumoje maisto nebus. Dar kitos reklamuotų nemokamą mobilųjį ryšį bendraujant tarp savų žydų vietos tinkle. O pačią faraono kariuomenę atstotų visomis įmanomomis komunikacijos priemonėmis brukama informacija apie bauginančias gyvenimo sąlygas Sinajuje: dykuma, sausra, kelių nėra, maisto nėra, mobiliojo ryšio – irgi.

Oi, kaip nelengva išeiti į savąją žiemą. Juk viskas skirta tam, kad mus apsaugotų nuo vidinės dykumos: internetas, kinas ilgiems vakarams, pramogų ir laisvalaikio centrai, viliojantys pasiūlymai į Kanarus, Tailandą... Ir šviesa, šviesa, šviesa visur – namuose, darbe, gatvėje, parduotuvėje. Kad tik neparagautume tikros, vidinį susimąstymą ir nusiraminimą teikiančios tamsos.

Kodėl apie visa tai rašau? Ogi todėl, kad visas vasaros atostogas prasirgau. Teko atsisveikinti su gražiais planais aplankyti Kretą, kitas šalis. Tik svajonėmis liko ir gimtoji Palanga bei Baltija. Taigi, turėjau pakankamai laiko kaltinti save, artimuosius ir, aišku, Aukščiausiąjį už tokią neteisybę. O prisipykęs supratau, jog noriu ne tik pykti, bet ir dėkoti. Dėkoti net ir už ligą, kad ji padėjo man tapti ramesniam. Kad dėl jos man praėjo noras laimės ieškoti kažkur toli. Prieš atostogas galvojau, jog man vis dar kažko trūksta, todėl aktyviai ieškojau to vienintelio man skirto ypatingo pasiūlymo. Dabar supratau, kad nieko netrūko, turėjau visko per daug ir likau patenkintas, jog to pertekliaus netekau. Nuo šios netekties tiktai praturtėjau, nes atsirado erdvė pabūti su savimi, geriau suprasti savo norus, atsisakyti nemėgstamo darbo ir ieškoti kažko naujo. Išeiti į dykumą, su viltimi, kad kažkada pasieksiu tą ir man Pažadėtąją žemę...

Dažnai ekstremalių potyrių ieškome toli… O jie yra visai arti, mūsų aplinkoje, netgi viduje, jei tik sugebame stabtelti ir juos pamatyti, tiksliau, praregėti. Jei patys stabtelėti nesugebame, neretai mus sustabdo liga. Irgi neblogai.