Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Šiaulių kultūros sausgyslė

Užčiuopti kultūros sausgyslę svetimam mieste – nelengva, ypač jei teturi pusantros dienos. O kai tas miestas – Šiauliai, kur, anot mane pasitikusios Julijos, „viskas (t.y. menas) išsibarstę“ – gali iš anksto iki ausų raitotis rankoves. Tarp kitko, mane pasitiko ne tik Julija, bet ir ligi pat žemės nusileidęs ūkanotas dangus, nejučia susitapatinęs su tokiais pat rūškanais veidais (žiupsnis lyrikos ir tiesos – tas susitapatinimas manęs, augusios Panevėžyje, visai nenustebino). Tiesa, vienas veidas kiek kitoks – Julija, pasiryžusi kartu ieškoti raudono kultūros kraujo, dega ne mažesniu smalsumu nei aš. „Ką rasim? Ir ar rasim?“ – nerimauju. „Pamatysi, bus.“ – užtikrina draugė.

Pirmasis šių grindiniu straksinčių meno piligrimių „punktas“ – Šiaulių dailės galerija. Tikimės gaivaus vandens gurkšnio, tad išdidžiai įspraudžiame budinčiajai į delną porą litų ir puolame žiūrėti šiaulietiškų gėrybių. Pasirodo, šį sykį gausybės ragą pučia (o gal Pandoros skrynią varsto?) Vilmantas Dambrauskas (g. 1963 m.), smarkiai gėrybes reklama atmiešdamas. Bet tatai jau nėr taip blogai. Vos įžengus – profesionalaus dizainerio „fotografinių manipuliacijų“ klodai. Akimis puolu čiupinėti atlikimo kokybę, uosti religinius motyvus, lyžčioti ironizuotas žemiškąsias vertybes. „Jie... Vienus akmenis mylėjo labiau nei kitus. / Ypač blizgančius. Dėl jų net žudė.“ Toliau: „Rinko vieną, kuris turėjo mirti dėl visų jų, kad po to būtų garbinamas.“ Aha, mintis aiški. Gal net pernelyg. Bet nieko tokio. Už nugaros likę įžūliai krūtiningi karaliai ir savąją naštą tempią šventieji pakeičiami šokio motyvu. Ir moterimi. Žinoma, kokie gi šokiai be moterų! Štai jums prašom, gerbiamieji: liekna, pusnuogė, visa judesy. Na, dailu, neprikiši. Net drįstu sakyti – elegantiška. Bet trūksta... Trūksta to, kas leistų kumštelėti Vilmantui į petį, ir išrėžti „Eheeeiii, vyruti, čia tai meną padarei!“. Bet gal to čia visai ir nereikia?

Gimstantis vidinis monologas kelia mane į antrą galerijos aukštą, sulig kuriuo diskusija virsta konkrečiu, iki šiol neišsikvėpusiu klausimu „Ar reklama yra / gali būti menas?“ arba, jei mąstysime dar bendresne prasme, „Koks turėtų būti meno ir komercijos santykis, idant neprapultų meniškumas?“ Negali sakyti, kad Lietuva nėra pratusi prie glaudžios meno ir komercijos dermės, juk turime S. Staniūną, V. Marcinkevičių. Bet tokiais atvejais stengiamasi žiūrovui įteigti (kas kiekvienam skirtingai pavyksta), jog vis dėlto šis lydinys, kaip arklienos-žąsienos paštetas, apie kurį kažkada kalbėjo A. Čekuolis – po „lygiai“ abiejų dalių, vienas arklys ir viena žąsis. Žiūrovo receptoriai labiau junta arklienos, t.y. meno skonį, na, ar bent jau jis taip mano. Tačiau šį sykį reklamos, taigi kartu ir komercijos, niekas nė nesistengia maskuoti! Ir tai daugiau nei akivaizdu: antras Šiaulių dailės galerijos aukštas pilnutėlaičiai nukabinėtas reklaminiais Vilmanto projektais, logotipais etc. To, kas nutiko, nušvitimu nepavadinčiau, bet laipteliu supratimo link – tikrai taip. Visa tai, ką matau, nėra menas, bet nėra ir gryna reklama. Menui per seklu, reklamai per giliai. Gal vis dėlto taikliausi buvo paties autoriaus žodžiai, jog jo darbai – ne menas, bet meniška reklama. Čia žąsies daugiau nei arklio. Bet šitam paštetui tai nekenkia. Juolab, kad čia veikiau plečiama ne tiek meno, kiek pačios reklamos sąvoka.

Palydint ilgesingiems galerijos darbuotojų žvilgsniams (įsivaizduoju, moterėlės, kaip jūs čia šąlate!), dar sykį mintyse sau drėbteliu: ką gi, be vidinės intrigos (ją kelia nebent pati situacija, bet ne objektų turinys), bet neblogai. Tik kitąsyk priklijuokite Vilmantą tvirčiau prie sienos, juk atlipęs „Batosios varnelės“ logotipas apetito nežadina...

Dar sykį niūraus Šiaulių „podiumo“ pakraštys, „tortinių“ suknelių nuoma, Julijos komentarai ir kitas numatytas tos dienos punktas – „Laiptų“ galerija. Bet prieš patenkant iš taško A į tašką B, ėmiau ir užklausiau savo pakeleivės:

– Klausyk, o kaip šiaip čia viskas? Na, žinai...

– Hmm, šiaip viskas tikrai neblogai. Tik yra šiokių tokių problemų su sklaida. Ir šiaip, paprastai dailės galerijoj kiek įdomiau būna. – atsakė ji, supratusi mano iš pažiūros perdėm abstraktų klausimą.

– Nagi nagi, „varyk“, kas per bėdos? – piktdžiugiškai kilsteliu antakį.

– Na, nėra tragedija, bet kartais galerijų internetinių svetainių kūrėjams trūksta operatyvumo. O skelbimai šit ima ir pameluoja...

Ką ji turėjo omeny, kuo puikiausiai supratau kitą dieną. Bet dabar prieš mūsų nušalusias nosis – galerija „Laiptai“.

Ir štai, jei Šiaulių dailės galerijoje papuolėme po kojomis kraštiečiui, tai „Laiptuose“ viena akimi užkabinome svečias teritorijas. Pirmų pirmučiausia – iš Milano atvežta paroda „Krucifikso tema Europos dailėje. Religiniai maršrutai Lombardijoje“.

Apie pačius darbus (t.y. jų reprodukcijas) nėra ką ir pridurti: Rafaello, Van Goghas, Dali ir visa kita šutvė abejonių nekelia (tiesa, vietinių ūkanų paveiktas priekabus žvilgsnis ilgėjosi drausmingo chronologinio eksponatų išdėstymo. Geltonasis Van Gogho Kristus greta Renesanso Nukryžiuotojų ne itin jaukiai muistėsi). Tad nebent – apie pačią koncepciją. Pritarsiu Julijai, kuri, nepadoriai arti prispaudusi žvilgsnį prie El Greco, tarė: „O kur buvo šita paroda, kai mums Europos meną dėstė?!“. Taigi taigi, geriausiai šią ekspoziciją apibendrinantis žodis būtų „naudinga“. Tiesa, sutiksiu ir su tuo, jog užkietėję šiuolaikinio (ar „beveik“ šiuolaikinio) meno garbintojai garsiai prunkštels. Tačiau aš, išdavikiškai stovėdama abiejose barikadų pusėse dėsiu pliusą. Juk kai yra nauda, yra ir pliusas.

Bet pakilkime laiptais ir atitrūkime nuo dar beblėstančių studentiškų prisiminimų. Vat tai tau! Konceptas Nr. 2! Tiesa, kitoks, mažiau naudingas, bet gilesnis. Kol manoji Julija plojo katutėm: „Kompozicija!”, aš savo ruožtu nagais ragais kabinausi už idėjos. Vokiečių kilmės menininkas Joh Werner Glaw (g. 1954 m.), gilinasi į archainius simbolius.

Maža to, kaip pakuždėjo galerijoje dirbanti moterėlė, autorius tapo krauju. Tik (kad mane kur!) nepaklausiau kieno. Įtariu, ne savo. O gaila, būtų gerokai smagiau ir daugiau intrigos. Bet tiek jau to, juk gyvybės esybe (nesvarbu, kam ji priklauso) ant reljefiško popieriaus išpaišyti archaiški simboliai verčia susimąstyti. Kad ir apie ritualą, prasidėjusį prieš galybę metų ir besitęsiantį iki šiol. Kadaise uolose piešti (krauju?) simboliai turėjo įgyti magišką galią prišaukti tą, kuris piešiamas. Tarsi atgaivinti, materializuoti uoloj išrėžtą (išpieštą, išteptą) objektą. Ech, kūrybinio judesio, kaip išskirtinai ritualinės kūrinio atsiradimo dalies, svarba mane visuomet „masino“... Procesas, gimimas... Bet juk tai jau visai kito straipsnio tema.

Po taško B, sekė taškas C, po to D... Bet iš jų norėčiau paminėti tašką E. Pamenate, leidau nugirsti pokalbį apie nedideles melagystes kultūrinių žinių sklaidoje? Tai štai, su jomis mes akis į akį susidūrėme per patį šventadienį (kažkam jau iš gėdos turėtų ir ausys raitytis). Perskaičiusios ne vieną ir ne du plakatus, skelbimus ir žinutes apie Ch. Frenkelio viloje nuo lapkričio 5 d. (taigi, porą dienų prieš mūsų vizitą) veikiančią latvių dailės „vinies“ Gederto Eliaso parodą, suplojome katutėm. Bet... Kai kitądien apsukome ratą taško E nuolatinėje ekspozicijoje (beje, išties geri rinkiniai!) ir pagaliau atsidūrėme bemaž „pažadėtoje žemėje“, ten, kur kabėjo „mūsų latvio“ darbai, mums pasakė: „Č-I-A N-E-Ž-I-Ū-R-Ė-K-I-T!“ Kaip tai, nežiūrėt?! „Dar neatidaryta“. Ak, neatidaryta... Pasitenkinome keliais „multikais“ iš „Tindirindžio“, tarptautinio animacinių filmų festivalio.

Pabaigai noriu prisipažinti. Besistengiant įveikti Šiaulių meno griovius, karteles ir posūkius niekaip neapleido jausmas, kad pataikiau į kažkokią laiko duobę. Tarsi tai, ką matau, nėra tai, kas čia iš tiesų turėtų būti. Rodėsi, lyg viena būčiau pavėlavusi pamatyti, o kitko nesulaukiau. Viskas buvo kažkaip pernelyg... ramu ir taiku, nei labai gerai, nei labai blogai. Ir kažin koks kipšas viduj kužda, kad tiesiog „nepataikiau su laiku“, kad čia iš tiesų esama intrigos, ironijos, sarkazmo, galiausiai – smagumo, tik visa tai slepiasi kažkur šalia, už gretimo kampo (gal net už to žalsvai rusvo apkerpėjusio namo, ant kurio kabo linksmai nuteikiantis užrašas „Egzotika“).

Profesionalumas... Et, galų gale, apsieičiau ir be jo, tik duokit man žaidimų, virpinkit širdį gerais ir blogais menais! Šit ko pasigedau. Virpulių.

Tačiau reziumuojant – Šiauliai nenuvylė (net jei skaitytojui galbūt pasirodė kitaip). O turint galvoje, jog lapkričio pabaigoje čia įsisiaus šiuolaikinio meno festivalis „Virus‘as“, darosi dar smagiau. Apsikrėsti taps ne tik neišvengiama, bet ir būtina. Va tada tai čiuopsim ne tik Šiaulių sausgysles, bet ir venas, kapiliarus, o gal net pavyks bakstelti į pačią širdį.