Hamiltono Aušros Vartų Švč. M. Marijos parapijos lietuvių bendruomenė turi labai gražią tradiciją. Sekmadieniais po šv. Mišių parapijos Jaunimo centro salėje žiūrime aktualiomis temomis išrinktus lietuviškus dokumentinius, o kartais ir meninius filmus.

Lapkričio 8 d., sekmadienį, Hamiltono lietuvių bendruomenė po šv. Mišių susirinko į režisieriaus Roberto Šarknicko biografinio filmo „Nepalikit, prašau...“ peržiūrą. Tai meninis filmas apie vieną tarybinėje Lietuvoje vaikų namuose gyvenusią mergaitę, vardu Emilija.

Filme labai realiai parodyta sovietinė sistema, kurioje jaunas žmogus susiduria su kupinu abejingumo, besilaikančio įstatymų vaikų namų darbuotojų gyvenimu. Matome ir Emilijos bendraamžių santykiuose vyraujantį išaukštintą jėgos, stipresniojo kultą. Tai kova tarp amžinojo išlikimo: būti ar nebūti? Ši mergaitė tarsi sužeistas mažas paukštelis, ieškantis šilumos, kur galėtų pajausti motiniškos meilės, draugystės kibirkštėlę. Ji kitokia negu ideologijos suformuota visa pilka vaikų namų bendruomenė. Emilija pastebėjo vieną iš auklių, kuri jai parodė meilę, ir ji daugiau tos vienintelės žmogiško gėrio pilnos moters neužmiršo visą gyvenimą. Ši maža mergaitė – tai galbūt pats šio filmo autorius Robertas Šarknickas, kuris yra pats susidūręs su šių namų realybe.

Filmą žiūrėjo daug Hamiltono lietuvių bendruomenės žmonių, tarp kurių buvo ir jaunų veidų. Žmonės su giliu jauduliu priėmė šį filmą. Žiūrovai buvo taip sukrėsti, kad dar ilgai kėlė sau klausimą: kodėl toks skausmingas gyvenimas? Šiandien valstybė tiems vaikams, kurie išėjo iš šio pragaro ir išliko gerais žmonėmis, turėtų suteikti padėkos medalį už savyje užaugintą Žmogų. Šį filmą turėtų pamatyti kuo daugiau žmonių Lietuvos miestuose bei miesteliuose ir kartu pasidalyti savo išgyventa patirtimi. Tegul šis filmas pasiekia kuo daugiau ir emigracijoje gyvenančių lietuvių bendruomenių. Kiekvienas išsinešėme į savo namelius ir asmeniškų išgyvenimų, kurie dar labiau sutelkė apmąstymams. Kas yra žmogaus gyvenimo prasmė? Koks yra kiekvieno mūsų vaidmuo pasaulio realybėje?

Savo šeimoje turėjau taip pat brolį, kuris buvo į mūsų šeimą priimtas iš Marijampolės vaikų namų. Dar būdamas septynerių metų, mano brolis atvyko į Birštoną pionierių stovyklą. Daugelis jo bendraamžių ėjo per žmonių sodus ir juose vogė, sudarydavo atskirus draugų būrius ir siausdavo mieste. Mano brolis lyg iš animacinio filmo „Bjaurusis ančiukas“ neprisitaikė prie visų ir ilgėjosi mamos šilumos. Labai greitai jis susidraugavo su suaugusiaisiais. Taip siekė išeiti iš vaikų namų. Išgyveno mažo žmogaus, lyg kalėjime įkalinto, skausmingą Golgotą. Susitikome kieme ir kartu žaisdami susidraugavome. Parvedžiau į savo namus, ir jis iš karto į mano mamą kreipėsi šiuo vardu. Po kiek laiko mano mama, sukrėsta šio mažo žmogaus noro ištrūkti iš vaikų namų, nuvažiavo į Marijampolę ir pasiėmė jį. Mano brolis augo labai pavyzdingoje mūsų šeimoje, o kartais būdavo ir pas kitus mūsų pažįstamus kaime. Kartu su dviem mano broliais buvo vienodai mylimas, o gal net ir daugiau. Mama sakė, kad jam reikia parodyti meilės daugiau, ir mes visa tai puikiai supratome. Tai buvo negailestingas sovietinės sistemos laikas, bet mūsų šeima buvo paremta krikščioniško gyvenimo, moralinių vertybių tiesomis. Tokia mano šeimos patirtis.

Dėkoju visos Hamiltono lietuvių bendruomenės vardu režisieriui Robertui Šarknickui už drąsų pasidalijimą savo gyvenimo patirtimi. Linkiu šiam mielam kūrėjui Dievo palaimos, naujų idėjų, kurios būtų paremtos tokiais jautriais žiūrovą maitinančiais filmais. Taip pat visus noriu pakviesti ne tik iš Hamiltono, bet ir iš Toronto bei jo apylinkių ir į antrąjį sukurtą etnografinį filmą „Dzūkų laidotuvių apeigos“ su anglų kalbos subtitrais, kuris įvyks lapkričio 29 d., sekmadienį, po 10.30 val. šv. Mišių Jaunimo centro salėje.