Mano protėviai. „Šventiškai pasipuošę“
Skiltis „Mano protėviai“ – senos nuotraukos iš šeimos albumų ir jas lydinčios istorijos – nėra originalus „Bernardinai.lt“ sumanymas. Jį nusižiūrėjome nuo „Šiaurės Atėnų“. „Šatėniečiai” savo ruožtu – nuo žurnalo „Istorijos“, o „Istorijos“ ... – kažin ar verta ieškoti pirminio šaltinio. Manome, kad šią idėją pratęsti būtų prasminga, todėl nutarėme „Bernardinai.lt“ skaitytojams sudaryti sąlygas papasakoti apie savo protėvius. Su nekantrumu laukiame senų, iki maždaug 1960-ųjų darytų nuotraukų iš Jūsų šeimos albumų su pasakojimais, komentarais. Nuotraukas ir pasakojimus siųskite adresu: redakcija@bernardinai.lt arba zigmas@bernardinai.lt
„Šventiškai pasipuošę“
Mano proseneliai iš mamos pusės – Kazimieras ir Rozalija – turėjo penkis vaikus. Du sūnus: Zigmą ir Kazį bei tris dukteris – Marytę, Danutę ir Aldutę. Taip jie ir sustoję šioje, 4-ojo dešimtmečio pabaigoje darytoje šventiškos nuotaikos fotografijoje. Joje Aldutės dar nėra, ji gims 1941 metais, ir vis dar yra Kazys, mano senelio Zigmo brolis, kurio jau visai greit, po metų, kitų, nebebus...
![]() |
Prosenelis Kazimieras – nuotraukoje jis, uždėjęs dešinę ranką ant kėdės atkaltės, rimtai žvelgia į fotoobjektyvą, gimė 1901 metais, Garšvilų kaime, Eržvilko valsčiuje. Prosenelio būta apsišvietusio ir nagingo žmogaus. Mėgęs skaityti, namuose turėjęs biblioteką, siekęs įvairių inovacijų. Pasakojama, kad prosenelis netgi sukonstravo savo žmonai lengvas, nedideles, sudedamas audimo stakles, kad jai būtų lengviau austi. Tarpukariu pavyzdinio ūkio savininkas, Eržvilko gimnazijos įkūrimo iniciatorius, komunų gerbėjas („negali būti, kad Sovietų Rusijoj badas“), „šliūpiškas“ laisvamanis, prosenelis ėjo valsčiaus pirmininko pareigas. Laisvamaniai tada rinkdavosi Vadžgirio miestelyje, pas tūlą Šimulį. Amžininkai prisimena prosenelį sakant: „Žmonės, jūs nematot, kur einat, grioviais, balomis – pasidairykit aukščiau, ten lygus kelias. Jūs kaip bėriai lapatojat ir botago gaunat.“ Per pirmąją sovietinę okupaciją jis – apylinkės pirmininkas.
Karas prosenelį užlupo einantį keliu. Išgirdęs apie vokiečių įsiveržimą, jis atsisėdęs ant griovio krašto ir pasakęs: „Dabar jau viskas.“ Po poros mėnesių Balandinės miške kartu su kitais sovietiniais apylinkės aktyvistais Kazį sušaudė lietuvių sukilėliai. Sargyba jam siūliusi bėgti: „Bėk, Kazy, nematysim.“ Bet tas nebėgęs, sakęs: „Ko aš turiu bėgt, gyvenime niekam blogo nepadariau.“ Matyt netikėjo, kad bus sušaudytas be teismo.
Po daugelio metų prosenelio ir kitų sušaudytųjų palaikus sovietinės valdžios nurodymu ekshumavo ir palaidojo Eržvilko kapinėse. Prosenelio palaikus pažino iš rusvų plaukų. Šiandien mano tėvų namuose, svetainėje ant sienos, kabo dvi prosenelio Kazimiero memoribilijos – kišeninis laikrodis be rodyklių ir tabokinė. Tikėtina, kad ta pati, iš kurios prosenelis išsitraukė papirosą ir ištarė: „Dabar jau viskas“.
Jo žmona, mano prosenelė, Rozalija, mergautine pavarde Toliušytė, gimė 1902 metais, tame pačiame Garšvilų kaime. 1903 m. Toliušių šeima išvažiavo į Ameriką ieškoti geresnio gyvenimo. Tuo metu Rozalijai buvo 8 mėnesiai, jos broliui Jonukui – treji. 1907–1908 metais gimdydama mirė Rozalijos mama, ir tėvas tris našlaičius (prosenelės sesuo Onutė gimė Amerikoje), lydimus nepažįstamo lietuvio, išleido į Lietuvą pas senelius. Įsivaizduoju juos, tris vaikus, be tėvų plaukiančius laivu iš Amerikos į Lietuvą – Karaliaučių.
Lietuvoje prosenelė augo pas kaimynus Plokščius. Čia Rozalija išmoko nudirbti įvairius darbus, austi, megzti. Sugebėjo baigti net keturias pradžios mokyklos klases. Kaimynystėje gyvenusį Kazimierą ji sutiko 1924 metais; netrukus susilaukė ir pirmagimio – Kaziuko. Prosenelė buvo protinga, gera ir rami moteris. Ir šioj nuotraukoj ji tokia. Rami, rami... Rankos nuolankiai sudėtos. Pokario metais, per pačią velniavą, kiek galėdama ji padėjusi žmonėms gyventi. Slapsčiusi žmones nuo „stribų“, nors jos sūnus – „raudonasis“. 1945-ųjų rudenį dėl partizanų grasinimų prosenelė turėjo palikti sodybą ir išsikelti gyventi miestelin. Kai prosenelė paseno, persikėlė gyventi pas dukras ir gyveno su jomis iki mirties.
Pirmas iš kairės – mano senelis Zigmas. Kai prosenelį Kazimierą areštavo lietuvių sukilėliai, senelis, tada dvylikametis berniukas, nešė jam lauknešėlius į kalėjimą. Kartą sargybiniai seneliui pasakę: „Eik namo, jau nebereikia“ arba kažkaip panašiai... Po tėvo mirties senelis švarko atlape prisisiuvo juodą kaspinėlį – gedulo juostelę. Mokykloje vyresnieji mokiniai tą juostelę nuplėšė. Netrukus seneliui, kaip komunisto vaikui, buvo užginta lankyti progimnaziją.
Per karą senelis rūpinosi jaunesnėmis seserimis, padėjo mamai ūkyje, o kai rusai antrą kartą užėmė Lietuvą, įstojo į komjaunimą ir atidavė visas jėgas sovietinės Lietuvos kūrimui. Laisvalaikiu senelis mėgdavo dainuoti lietuvių liaudies dainą „Sugaudė patrankos ant aukštų kalnų“, mokėjo gražiai piešti arklius („seneli, nupiešk man arklį“), o atėjus Velykoms, margučiuose skutinėdavo Gedimino stulpus... Atlaikęs keletą sunkių operacijų, senelis mirė 1991-aisiais (nuo jo laidotuvių man nėra nieko graudžiau už netobulai grojantį pučiamųjų orkestrą laidotuvėse per lietų).
Greta senelio stovi jo brolis Kazys. Kaziukas, kaip ir babytė Rozalija, yra geroji mūsų šeimos dvasia. Kaziukas man primena Zigmą Gėlę. Mielumo jam, mano galva, teikia dar ir žvairakiavimas. Protingas, į mokslus linkęs keturiolikmetis berniukas, besiirstydamas su draugais valtele Jūros upėje, peršalo, susirgo kraujo užkrėtimu ir trumpai pasirgęs mirė. Tai įvyko 1939 metų vasarą. Kai karstą pro bažnyčią nešė į kapus, į turgų ėjusios bobelės (buvo trečiadienis) apmėtė iš Vadžgirio atvykusį laisvamanių orkestrą kiaušiniais. Prosenelis, pabalęs iš pykčio, tada pažadėjęs įžeidėjams atkeršyti („Jūs dar atsakysit“). Tik policija nuramino įsiplieskusį konfliktą.
Dėl išgyvenimų, susijusių su brolio mirtimi, mano senelis Zigmas buvo net trumpam apkurtęs. Teko daug ką išparduoti iš ūkio (gydymas tada buvo labai brangus) ir vežti jį į Kauno klinikas. Šeimos archyve aptiktume nuotrauką, darytą viename iš šios ligoninės balkonų. Tačiau jai jau reikėtų kito pasakojimo, o šį, kurį sąlygiškai pavadinau „Šventiškai pasipuošę“, jau norėčiau baigti.
Z. V.




















































