Nuo to laiko, kai į jubiliejinių 2000-ųjų metų dirvą nukrito pirmoji vilties sėklelė, kartu su jumis nuėjome, nubėgome ne vieną vilties kilometrą, aplankėme, paguodėme, prikėlėme gyvenimui ar palydėjome pas Viešpatį ne vieną vėžio ligos kankinamą savo artimąjį, nupirkome ne vieną „vilties plytą“ Šv. Pranciškaus onkologijos centro statybai.

Savo silpnas šaknis įleidusi ne tik šventoje Lietuvos pajūrio žemėje, kurioje bus pastatyti pirmieji vilties namai ligoniams, bet ir mūsų – sergančiųjų, artimųjų, visų gyvos dvasios žmonių –  širdyse sėklelė ėmė augti ir spinduliuoti, kviesti kiekvieną apkabinti kenčiantįjį, pasidalyti viltimi ir meile.

Sėkla nukrito prie gyvybės šaltinio, kuris atsivers gyvenimui broliui Astijui pradėjus kasti žemę pamatams, ant kurių bus pastatyta Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčia. Daug metų meldėmės, giedojome ir kontempliavome, kol tapome Dievo istorijos žemėje liudininkais ir dalyviais. Supratome, kad ši vizija yra ne iš mūsų kūno ir proto ambicijų, bet tikrų tikriausias Dievo meilės ir užuojautos žmonėms skleidimasis. Į šią susitikimų vietą Jis ateina pirmas.

2009 m. rugpjūčio 20 d. Mažesniųjų brolių ordino Šv. Kazimiero provincijos dekretu buvo įsteigtas Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynas Klaipėdoje, pirmuoju vienuolyno vyresniuoju paskirtas brolis Benediktas Jurčys. Nuspręsta pirmiausia statyti koplyčią, vėliau – brolių namus ir Šv. Pranciškaus onkologijos centrą, parengiamuosius statybos darbus pradėti š. m. lapkričio 17 d.

Simboliška, kad prieš 800 šimtus metų šv. Pranciškus atėjo atstatyti griūvančios Romos bažnyčios, o Lietuvos tūkstantmečio jubiliejiniais metais šv. Pranciškus grįžta į Lietuvos pajūrį, kuriame 1252-aisiais broliai pranciškonai statė pilį būsimam Klaipėdos miestui.

Simboliška, jog šiandien šv. Pranciškus apsigyvena Klaipėdoje, šalia sergančiųjų „Dievo mažutėlių“, kad atkurtų Dievo ir žmogaus pasitikėjimo ir meilės ryšį, kad mokytų mus atrasti Viltį neviltyje. Šv. Pranciškus –  serafiškasis dangaus gydytojas siunčia savo brolius gydyti mus Dievo artumu.

Mes džiaugiamės naujais medicinos pasiekimais, tobulėjančiomis gydymo technologijomis, naujos kartos vaistais, gydytojų rūpesčiu, bet dar labiau ilgimės būti nuraminti, paguosti, išklausyti ir suprasti. Kai nebepajėgiame kovoti su savo baimėmis, jaučiamės vieniši ir išsekę, ieškome žmonių, nuėjusių šį kelią, galinčių pasidalyti gydančiu žodžiu, atverti mūsų širdį Dievui.

Mums, onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms ir mūsų artimiesiems, šv. Pranciškaus brolių ir kilniaširdžių savanorių pagalba bei bendrystė yra ir bus Tikėjimo ir Meilės šventimas, įprasminantis mūsų iškentėtą skausmą ir dovanojantis kasdien Viltį gyventi.