Augustinas Savickas Senojo tapytojo dienoraštis (1989 – 2009 metų kūryba ir 2007 – 2008 metų dienoraštis). Sudarė Laima Kanopkienė, Raimondas Savickas. Vilnius: A. Savicko paveikslų galerija, 2009.

Tarp naujienų pasirodęs tapybos albumas knygyne iš karto atkreipia mano dėmesį; šiuo atveju dar ir reklamą per Lietuvos radiją girdėjau. Jubiliejinis albumas ne visai tradicinis, prieš reprodukcijų seriją eina pastarojo meto dailininko dienoraštis. A. Savickas bibliofilams žinomas iš ankstenių savo knygų, ir ypač iš atsiminimų ,,Žalia tyla“. Todėl dienoraštis albumo pradžioje yra itin vykęs leidėjų sprendimas: tai ir įdomiau, nei vien reprodukcijos, ir teikia nemažai papildomos informacijos tapybos suvokėjui. Raštiški dailininkų pamąstymai visuomet įdomūs kaip dokumentai, padedantys suprasti jų tapatybę bei kūrybos motyvus, simbolius, kontekstus. A. Savickas tame dienoraštyje išsiduoda, vis kartodamas mintį, jog gerai jaučiasi vienas, tapydamas, nes tame esanti prasmė (labai panašu į V. Mykolaičio-Putino prisipažinimą, kad jam niekad nebūna nuobodu vienam). Teksto paraštėje lygiagrečiai eina sumažinti eskizai ir jau baigti paveikslai: matai tapytojo virtuvę, paveikslo užuomazgas, sumanymus, kartais smarkai besiskiriančius nuo galutinio rezultato. Galima būtų, aišku, gretinti A. Savicką su gruziniškuoju Pirosmani – panašiai įsisavinta tautodailė, tyčinis primityvumas, nebijoma nei linijos kreivumo, nei vaikiško piešinio stilistikos. Vis dėlto A. Savicko tapyboje aktualizuojamas transcendentalumo ilgesys, dažnai išryškinami religiniai motyvai. Kone kiekvieno paveikslo akcentu tampa žvilgsniai, įtupdomi netipinėse veidų formose. Seki dailininko jaučiamas spalvas: nepaprastai gyvybingos, gaivališkos, gali valgyti jas akimis. Net šiurpas eina nuo tikrumo. Supranti vartydama, kad tai yra pasaulis, o ne mus įnarpliojusi viską niveliuojanti virtualybė.

Hermann Hesse Narcizas ir Auksaburnis. Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. Vilnius: Alma littera, 2009.

Vienuolis asketas Narcizas ir Sidhartos Gautamos klajones primenantis plevėsa Auksaburnis: du labai ryškūs tipai, charakterizuojantys nebūtinai skirtingus temperamentus. Tam tikra prasme jiedu galėtų interpretuoti ir Abelio bei Kaino dramą, ir kiekvieno žmogaus viduje slypintį žmogaus dvilypumą. Skaitant romaną, be estetinio pasitenkinimo pasakojimo struktūravimu, didesnių emocijų nepatyriau: man apskritai keista, kad tarp bendraamžių randasi tiek Hessės apologetų – visai gali būti, juos rikiuoja viešieji leidyklos ryšiai, agresyviai reklamuojantys Hessę kaip neva labai intelektualų autorių. Leidybos srautai mėgsta masinti savo produkcija, apeliuodami į mentalines skaitytojo galimybes. Tačiau man regis, Hesse gali mėgautis tik paauglystėje, kai dar nedaug esi skaitęs ir nedaug išmanai, vėliau, naujai perskaitytas, jis jau atrodo beviltiškai pasenęs, dar labiau už A. Camus. O koks nors J. P. Sartre, priešingai, vis aktualėja. Svarstymai apie meną, įsprausti į veikėjų lūpas ,,Narcize ir Auksaburnyje“ – vis dar modernizmo paradigmoje. Tačiau gerai, aišku, kad knyga egzistuoja, nors ir griozdiškai perleista (kiek prisimenu, ankstesnis leidimas buvo dvigubai plonesnis ir mažesnis) – ir dabartiniai paaugliai šią lektūrą turėtų priimti su neadekvačia pompastika, mokytis iš jos bloškimosi į afektus, jaunystei būdingo maksimalizmo raiškos. Beje, ryškus psichoanalitinis akcentas knygos gale (apie motiną, be kurios negalima mylėti ir negalima mirti) turėtų atrakinti giliąsias šio romano prasmes, kurios neišdėstytos užpakaliniame viršelyje ir paaugliui, įveikusiam ,,Sidhartą“ su ,,Stiklo karoliukų žaidimu“, dar per ankstyvos.

Julius Keleras 58 sapnai ir kitos vienaveiksmės pjesės. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Dramų rinkiniai mūsuose išleidžiami retai, mat pjesių niekas nenori rašyti. Ne vien dėl to, kad jų greičiausiai niekas nestatys, bet dar ir dėl to, kad parašyti veikalą, tinkamą scenai, yra ganėtinai sunku ir beveik visada reikalauja išankstinio pasiruošimo. Autorius, regis, nuoširdžiai stengėsi tą paruošimą įgyti, bendraudamas su aktoriais ir tyrinėdamas teatro rampas. Dramos savitai preparuoja vyro ir moters santykius, fragmentiškai fiksuoja postmodernėjančias jausenas ir tinkamai rezonuoja su gyvenamuoju laiku. Vis dėlto K. Saja, rašydamas savasias pjeses su kažkokiu vos juntamu pykčiu (kurio J. Keleras, sakyčiau, bijo), rizikavo labiau ir išlošė aštresnių dialogų. O J. Kelerą apibūdinčiau kaip poetą, kuris tikrai yra poetas, bet šalia kitų savo antrojo plano amplua labai nori būti dar ir dramaturgu. Na, laukiame kylančios uždangos.