Panevėžio prokurorai perdavė teismui Marijono Misiukonio bylą, kurioje šis kaltinamas dėl paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno sunaikinimo (koks kraupus žodis!, kuriuo sovietmečiu juo buvo pakeičiama ,,mirtis’’ arba ,,žūtis’’). Keistas ir pavėluotas atrodo tas žingsnis, jeigu jau sutiktume, kad jis turi kokį nors juridinį pateisinimą. O jeigu turi, ar jis atitinka teisingumo kriterijų?

Teisė ir teisingumas iš esmės turėtų sutapti visados, bet, deja, toli gražu ne visados taip būna. Ypač sunkiai toks pageidautinas sutapimas atsiranda didžiųjų istorinių lūžių momentais, kai teisei atstovaujanti teisėsaugos sistema dar būna susijusi su praeitin nueinančia visuomenės sankloda, o teisingumą linkstame pripažinti naujai, nugalinčiai jėgai. Bet apsispręsti, kuri teisingumo deivės Temidės svarstyklių lėkštė nusveria, sunkiausia būna tada, kai takoskyra tarp teisės ir teisingumo eina per konkrečių žmonių gyvenimą, kaip šiuo atveju per paskutinio Lietuvos partizano A. Kraujelio-Siaubūno ir sovietinės teisėsaugos pareigūno M. Misiukonio gyvenimus.

A. Kraujelis miške išbuvo 16 metų – nuo 1949-ųjų iki savo žūties 1965 m. Jis kovojo su okupantais, tad istorijos požiūriu yra teisus. M. Misiukonis tarnavo pavergėjams, dargi nusikalstamos struktūros KGB gretose, taigi melo ir netiesos pusėje. Tarsi viskas būtų aišku. Bet ar tikrai?

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, VLIK‘as (jo narys A. Žvironas su bendraminčiais) teigė, kad ginkluota rezistencija nėra vienintelė kovos su okupantu priemonė: miške turį likti vien tie, kuriems nėra kitos išeities, o kiti turį susirasti kitokių, neginkluotos rezistencijos formų, nes priešinimasis ginklu esąs beviltiškas, o Lietuvos ateičiai reikalinga gyvųjų nepasiduodančiųjų okupantui karta. Generolo Jono Žemaičio pasirašytoje Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijoje ginkluota kova nėra specialiai skatinama. Diplomatiniuose sluoksniuose kalbama, jog kai legendinis partizanas Juozas Lukša-Daumantas buvo pasiųstas į Vakarus, S. Lozoraitis (vyresnysis), turėjęs įgaliojimus atstovauti Lietuvos teisėtai vyriausybei, pavedė jam, grįžtančiam į Lietuvą, pranešti visiems partizanų vadams, kad būtina nutraukti ginkluotą kovą. J. Lukša šito niekam nepranešė. Tad faktiškai ginkluota kova vyko be teisėtos Lietuvos valdžios sankcijos. Bet ji vyko – esminiais savo momentais herojiška ir didinga, kol nepalyginti stipresnio priešo buvo užgniaužta.

Tačiau galime paklausti: kiek išaukštinimo nusipelno asmeniškai A. Kraujelis, paskutinis Lietuvos partizanas? Viena vertus, lyg ir nusipelno. Jis slapstėsi bunkeryje, pasilaidodamas gyvas, nes nenorėjo dalyvauti prievartinėse, melagingose okupanto kuriamose gyvenimo formose. Tai buvo nekompromisinis protestas ir pasipriešinimas. Iškilus ir gražus savo nuoseklumu ir absoliutumu. Ir kartu – nepateisinamas dėl jį lydinčio neteisėtumo ir neteisingumo. Ginkluotos rezistencijos pakilimo metais veikė karo teismai, kur sprendimai buvo priimami kolektyviai, o A. Kraujelis (vėlyvuoju savo veikimo laikotarpiu) veikė vienas, jis leido sau būti prokuroru, teisėju ir vykdytoju budeliu viename asmenyje. Jis yra organizavęs žudynių, jam dalyvaujant žuvo ne vienas niekuo Lietuvai nenusikaltęs žmogus. Galima suprasti daugelio partizanų žiaurumą – tai buvo, anot J. Mikelinsko, žiaurumas žmonių, priremtų prie sienos, suluošintų klaikių gyvenimo sąlygų ir neturinčių ateities (cit.: M. Pocius. „Kita mėnulio pusė“, V.,2009, p. 286). Suprasti, bet nepateisinti. Jau gerą dešimtmetį iki jo vienišos žūties (nuo to laiko, kai ginkluota rezistencija buvo užgniaužta) tauta privalėjo surasti ir surado viltingesnių, savo išlikimui palankesnių gyvenimo pavidalų. Tiesa , susirado jų ne be didelių nuostolių: ji išmoko pernelyg didelio lankstumo, neprincipingumo, savanaudiško prisitaikymo – viso to, ką vadiname konformizmu, kuris kartais nuslysdavo iki kolaboravimo. Dar šiandien juntame tą praeityje įsigytą naštą. Tad nors ir negalima pasakyti, jog A. Kraujelio kelias buvo tas, kuriuo būtų turėjusi eiti tauta, bet jo asmeninė  ištvermė, nenuolankumas ir nepalaužiama tvirtybė galėtų būti daugeliui pavyzdys.

O dabar – M. Misiukonis. Gimė 1939 m. šeimoje , nukentėjusioje nuo 1941 metų sukilėlių. Šie nužudė jo tėvą, paskirtą komisijos, kuri dalijo dvarų žemes, pirmininku. Į jų namus atėję ,,baltaraiščiai‘‘ tėvą nušovė, o motiną su dviem mažais vaikais uždarė į rūsį, dvi paras nedavė nei valgyti, nei gerti. Juos išvadavo užėję vokiečiai.

Todėl netenka stebėtis, kad M. Misiukonis pasirenka teisės studijas (jas anuomet pasirinkdavo tik sovietinei valdžiai visiškai lojalūs jaunuoliai). Baigęs mokslus, jis paskiriamas dirbti į KGB struktūras (į universitetą atėję saugumiečiai atsirinko penkis galimus kandidatus, po sveikatos patikrinimo pasiėmė du, tarp jų – M. Misiukonį). Po trejų metų jis, dirbdamas Anykščių rajone, dalyvauja kratoje, kurios tikslas buvo surasti ir suimti A. Kraujelį. Situacija klostėsi taip: 1965 m. per Juozapines saugumiečiai, apsupę Pinkevičių sodybą, krėtė pastatus, ieškodami bunkerio ir radę jį troboje, liepė šeimininkui atkelti dangtį. Manydamas, kad tai vienas iš sodybą krėtusių saugumiečių, A. Kraujelis metė granatą, jai nesprogus, šovė į atkėlusįjį dangtį ir nušovė trobos šeimininką, jį slėpusį Pinkevičių. Pats A. Kraujelis užbėgo į antrą trobos aukštą, iš ten šaudė į persekiotojus. Jų raginamas pasiduoti, nusišovė. M. Misiukonis pasirašė atpažinimo aktą .Slaptavietę esą išdavė kaimynas už pinigus.

Kiek dėl viso to, kas įvyko, kaltas M. Misiukonis? Jis, sakykime, nebuvo tiesiogiai susijęs su A. Kraujelio žūtimi, jo nenušovė, bet aišku, kad jis buvo okupacinės valdžios, o ne Lietuvos laisvės kovotojų pusėje. Kiek jis dėl to asmeniškai atsakingas? Jo pasirinkimą, be abejo, labiausiai lėmė tai, kad jis kilęs iš šeimos, nukentėjusios nuo sovietinės valdžios priešininkų. Jis – devyneriais metais jaunesnis už A. Kraujelį ir sąmoningai gyventi pradėjo tuomet, kai partizaninis karas iš esmės senokai buvo pasibaigęs. Tai, kad likimas jį suvedė akistaton su paskutiniuoju partizanu, buvo daugiau atsitiktinumo, o ne sąmoningo pasirinkimo reikalas. Jis buvo saugumo struktūrų jaunesnysis leitenantas, tad ne koks ypatingas viršininkas, ir šiandien, atrodo, tokio rango žmonės nėra baudžiami už savo tarnybinę praeitį. Taip, jis siejamas su konkretaus žmogaus žūtimi. Taip, jis smarkiai palypėjo karjeros laiptais: 1984 m. jau buvo pulkininkas, valstybės saugumo 6-ojo skyriaus (atsakingo už ekonomiką) viršininkas.1984 m. jis pereina į Vidaus reikalų ministeriją,1989 m. skiriamas ministro pavaduotoju, vėliau – ministru.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, M. Misiukonis tampa pirmuoju vidaus reikalų ministru. Jį pasirinko tuo metu faktiškai buvęs valstybės vadovas Vytautas Landsbergis – vadinasi, juo pasitikėta. Dirbo pirmojoje ir antrojoje vyriausybėje, taip pat trečiojoje iki rugpjūčio mėn., kol iš jos išėjo savo iniciatyva. Tad jis Nepriklausomai Lietuvai tarnavo pačiu sunkiuoju, pavojinguoju laiku, nevengdamas didelės rizikos, nes galima įsivaizduoti, kas būtų laukę jo, buvusio sovietinio vidaus reikalų ministro, Lietuvos nesėkmės atveju jis būtų buvęs paprasčiausiai sušaudytas, kaip sulaužęs priesaiką tarybų valdžiai. Tarnaudamas nepriklausomai Lietuvai, jis pradėjo esminę milicijos pertvarką, visiškai depolitizavo miliciją, panaikino joje partines organizacijas, įgyvendino koncepciją, kuri buvusią sovietinę miliciją pavertė laisvos Lietuvos policija, privalančia tarnauti tik įstatymui ir žmonėms. Tuo metu jis buvo vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris valdė ginkluotas struktūras. Jo didžiulis nuopelnas yra tas, kad savo išmintingu ir apdairiu elgesiu apsaugojo Lietuvą nuo didelio kraujo praliejimo ir kartu gynė jos pasirinkimą. Kai sovietinės karo vadovybės atstovas pareikalavo nuginkluoti miliciją, M. Misiukonis, pasidėjęs prieš save ant stalo automatą, atsakė: ,,Mes priešinsimės.“ Šito jo poelgio, liudijančio narsą ir ištikimybę, Lietuva nepamiršo. Už jį Prezidentas Valdas Adamkus generolą apdovanojo ordinu (būtent už nuopelnus Lietuvos Nepriklausomybei, o ne už viso gyvenimo veiklą). Ir dėl to manau, kad Nijolė Sadūnaitė anuomet buvo neteisi, demonstratyviai protestuodama.

Suprantu, jog kalbant apie žmogaus gyvybę, netinka aritmetika. Nelygstama vertybė yra kiekvieno žmogaus gyvenimas, kurio pražudymo neatperka (galbūt) dešimtys ir šimtai kitų išgelbėtų gyvybių. Bet vis dėlto... Kad ir kaip vertintume M. Misiukonio kaltės problemą, negalima išleisti iš akių šio žmogaus gyvenimo visumos, kuri pažymėta istorinio laiko ne tik nuopuolio, bet ir herojiškumo ženklu.

Kalbėdami apie Lietuvai lemtingą pokarį, apie ,,karą po karo‘‘, pripažinkime, kad jame yra daug dalykų, kurių neįmanoma vienareikšmiškai apibūdinti. Kalbėdami apie jo dalyvius – tiek vienoje fronto pusėje , tiek kitoje – turėtume šiandien siekti kiekvienam abejonę keliančiam atvejui nešališko teisinio įvertinimo, bet ne teisminio persekiojimo. Tautai susitaikyti reikia tiesos žinojimo ir pripažinimo, kartu pripažįstant, kad toji tiesa yra be galo sudėtinga .Išnarplioti ir atskirti kaltuosius nuo nekaltųjų, teisiuosius nuo neteisiųjų dažnu atveju žmogui yra neįmanoma. Tegul tai lieka Amžinybės teismui. O šiandien palikime, anot Evangelijos, mirusius laidoti mirusiesiems, o gyvieji rūpinkimės ateitimi ir dirbkime jos labui, nedraskomi neapykantos ir keršto jausmų.