Nesvarbu, ar gatvių žibintai jau gęsta, ar dar tik žiebiasi. Dangus susirūpinęs ar šypsosi. Lapai ant medžių ar po kojomis. Basa ar su auliniais. Jie vis bėga, bėga ir bėga. Šaligatviais, takais ir keliukais. Vyrai, moterys, seneliai, senelės. Kaskart vis nauji sportbačių įspaudai tupia ant žemės. Užklodami senus ir užsiklojantys naujais.

Ilgai kapsčiau tuos įspaudus, ieškojau, kokios galėtų būti tokios didelės  meilės bėgimui priežastys. Tikrai nenustebčiau, jeigu lėtai žingsniuojat gatve  mane aplenktų vienas, na gerai, du bėgikai. Niekada nebuvau iš sparčiųjų ir nedalyvaudavau jokiose greičio varžybose. Tačiau Odensės gatvėse  minutinei laikrodžio rodyklei kiekvienąkart pasistumiant vos per penkis brūkšnelius mane aplenkia trys ar keturi tokie spartuoliai. Giliai kvėpuodami.

Aš irgi įkvepiu vis giliau. O ir sąžinė dėl to negraužia, oro užteks visiems, nes gatvės per mano pasivaikščiojimus dažniausiai būna tuščios. Sunkiau kvėpuoti būna tik kelias akimirkas, vos pasibaigus darbo dienai, kai gatvės prisipildo dviračių, kurie, prieblandai atkeliaujant vis anksčiau ir anksčiau, elegantiškai žybsi: baltai iš priekio ir raudonai iš galo. Po kelių akimirkų elegantiškai žybsintys dviračiai ir visi tie šviesiaplaukiai, kurie dėl sunkiai namo nešamų krepšių su morkomis ir šiluma krypsta tai į vieną, tai į kitą pusę, uždaro namų duris. Šioms užsidarius, prasideda tyla. Gatvėse pasiliekam tik aš ir bėgikai. Giliai kvėpuodami, nes nereikia dalytis.

Niekaip nesuprantu, kodėl aš dar nebėgu. Tai tarsi būtų paskutinis potėpis mano daniškame makiaže. Paskutinis brūkštelėjimas pieštuku ties kairiąja akimi ir... naujas veidas. Neatpažįstamai kitas. Pasirengęs naujiems iššūkiams. Naujam pripažinimui ir naujam gyvenimui. Kartais atrodo, jog tetrūksta užsimauti ilgai spintoje dūlėjančius sportbačius, kad galiausiai tapčiau viena iš jų.

Jeigu jau eini maudytis, tai šok į upę visa, o ne įkišk kojų pirštų galiukus. Jeigu jau piešiesi naują veidą, tai paryškink ir kairę akį...

Problema ta, kad aš nesidažau. Tiek akys, tiek lūpos pakankamai ryškios. Niekada nesistengiau atrodyti kitaip, nei atrodau. Ir naujas veidas man nereikalingas, nes jis nebūtų tikras. Tik naujas. Todėl ir nebėgioju... atvirkščiai, sulėtinu žingsnį ir vaikštau tuščiomis gatvėmis viena, dairydamasi į jaukias švieseles namų, kurių duris ką tik užvėrė baltapūkiai, languose. O jie vis bėga, bėga ir bėga.

„Iš kur tu?“, – taip bevaikščiojančią sykį mane užkalbino seniai jau pensininkas, dėmesio reikalaujančio auksaspalvio retriverio šeimininkas. Įstabiai raukšlėtas jo veidas išdavė man jo amžių, tačiau kas išdavė mane ir mano nedaniškumą? Dar neišsiaiškinau. „Iš Odensės“, – nesąmoningai bandžiau išsisukti nuo klausimo. Tačiau jaunatve spindinčios jo akys atrodė ne visiškai patenkintos mano atsakymu. „Iš kokios šalies atvykai?“ – patikslino jis. „Lietuvos“, – atsakiau ir paglosčiau dėmesio reikalaujantįjį.

Nesunku paaiškinti, kodėl sutrikau išgirdus tokį klausimą, juk išeidama iš namų aš kruopščiai patikrinau savo kaktą, ir, esu tikra, ant jos nebuvo užrašyta „emigrantė“, „atvykėlė“, „nedanė“ ar kiti panašūs dalykai. Kiekvienąkart patikrinu. Ir nešiojosi veidrodėlį. O jie vis tiek mane kalbina angliškai ir užduoda tą patį klausimą: „Iš kur tu?“ Jiems šitaip paklausus, aš nuščiūvu. Ne, pastarasis klausimas manęs visai nebaugina, tačiau kas, jeigu būsiu paklausta, kas aš? Ar turiu atsakymą į šitą klausimą? Ar žinau, kas aš esu?

Manau, kad ir čia kalta ta nelemta kairė akis. Ir tai, kad niekaip nesiryžtu jos paliesti pieštuko smaigaliu, pasako daugiau, nei aš pati galėčiau. Esu lietuvė. Visų svarbiausia. Dar esu žmogus. Labiausiai bijantis rutinos ir beprotiškai mėgstantis kaitą. Todėl vis bėgu ir bėgu. Neplanuoju užsibūti ir Odensės gatvėse, net plaukai nespės susigarbanoti nuo daniško lietaus. Jie visada garbanoti.

Pasirodo, vis dėlto esu bėgikė... tik ne gatvėmis, o mintimis. Todėl ir neskubinu žingsnio, kai mane gatvėje pralenkia sportuojantys danai, mintimis jau būnu toli, toli. Nepagalvokit, bėgu ne nuo kažko, o į kažką.

„Bėk greičiau, bėk greičiau“, – tas kažkas vis ragina.