Šiandien daugelis iš mūsų mano, kad gyventi sunku. Daugelis nuolat kartoja, kad anksčiau žmonės gyveno lengviau ir paprasčiau. Niekas nesusimąsto, kad dabar mes esame ramūs, kad mums negresia karai. Bet ar pagalvojame apie tuos žmones, kurie gyveno prieš Antrąjį pasaulinį karą? Juk jie, kaip ir mes, tikriausiai buvo ramūs, netikėjo, kad juos užklups karas, nenujautė, kokie pavojai jų laukia. O ar daugelis iš mūsų pagalvojame, kiek galėjo likti gyvų, susimąstome, kiek mirė nekaltų žmonių ir ką mums davėkarą išgyvenusių žmonių patirtis?

Anksčiau aš apie tai nesusimąstydavau, gyvenau šia diena negalvodama, kas būtų, jei netikėtai mus užkluptų karas. Bet vieną dieną radau senelio dienoraštį, užrašus, rašytus jo pirmajai meilei. Atverčiau pirmą pasitaikiusį puslapį: „ Mus skiria atstumas, bet niekada tavęs nepamiršiu. Su mintimi, kad tave sutiksiu, keliuosi ir gulu. Šiandien rytą pabudau nuo stipraus triukšmo. Atsikėlęs, pravėręs užuolaidas žvelgiau pro langą. Keliu pasipylė tarybiniai tankai. Su baime pasitraukiau nuo lango, o baisios mintys pasipylė mano galvoje. O kaip tu? Kur tu? Ar saugi?“ Perskaičiusi šias eilutes, nebegalėjau paleisti dienoraščio iš rankų. Skaitydama pradėjau suprasti tais laikais gyvenusius žmones. Jie kentėjo, gyveno bijodami, nesuvokdami, kodėl ir už ką jiems teko visa tai patirti. Sunku patikėti, kad tai vyko iš tikrųjų, tačiau senelio dienoraštis neleido abejoti – tai tiesa.

Tarybiniai tankai į senelio gimtuosius kraštus pasipylė 1940 metų birželio mėnesį. 1941 metų birželį senelis rašė apie sovietų žiaurumą: „Vakar pirmą kartą savo gyvenime pamačiau žiaurų atsitikimą, kuris manyje sužadino baisią neapykantą priešui, kitataučiui ir santvarkai. Buvo birželio 13 diena. Tėvelis pasiuntė dviračiu nuvažiuoti į Tauragnus nupirkti detalių. Nuvažiavęs pamačiau baisų, niekada dar nematytą vaizdą Tauragnų aikštėje. Buvo pilna privaryta mašinų. Visur sovietų kareiviai su šautuvais, ant šautuvų – durtuvai, kareiviai varė žmones į mašinas, žiauriai su jais elgėsi. Atpažinau Tauragnų pašto viršininką – gulėjo kruvinas šalia savo vaikų. Aš net negaliu aprašyti tokio baisaus vaizdo. Kuo buvo kalti maži vaikai? Pastebėjau ne tik jį ir jo vaikus, šalimais gulėjo gležnutė, graži moteris – viršininko žmona. Man buvo jų labai gaila. Nežinau, ką jis blogo padarė, juk niekas apie jį blogai nešnekėjo, buvo geras, gerbiamas žmogus. Eidamas šaligatviu mačiau, kaip išvežtųjų žmonių butuose viską grobė, daužė, per langus mėtė daiktus laukan. Man buvo baisu.“

Senelis, kaip ir aš, mąstė, kodėl sovietai taip žiauriai elgėsi su nekaltais žmonėmis, piktinosi dėl daugybės aukų. Ką blogo padarė paprasti žmonės? Gal jie, nežinomų likimo vingių vedami, tiesiog atsidūrė ne laiku ir ne vietoj? Bet į šiuos klausimus senelis tikriausiai atsakymo nerado.

Po kelių dienų vokiečių tankai pajudėjo į Sovietų Sąjungos teritoriją, prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas. Lietuvoje įsitvirtino nauja valdžia. Vokiečiai visais frontais puolė ir bombardavo Sovietų Sąjungą. Vokiečių kariuomenės ir Lietuvos

sukilėlių spaudžiama Raudonoji armija traukėsi. Besitraukdami sovietų daliniai be gailesčio žudė žmones. Lietuvą užėmus vokiečiams, lietuviai juos pasitiko su džiaugsmu ir viltimi: kurį laiką nebuvo trėmimų. Senelis rašė : „Nors buvo baisūs laikai, bet į mūsų Daunorių kaimą sugrįžo ramesnis gyvenimas įžengus vokiečiams. Mūsų niekas nepuolė, nuo karo niekas nenukentėjo. Vakarais jau girdėjosi dainos, sekmadieniais ruošdavom šokius. Kurį laiką buvo ramu.“ Ramu kurį laiką ir senelio dienoraštyje. Netgi vokiečių okupaciją jis aprašo tik praėjus keleriems metams. Matyt, rašė tik apie itin skaudžius ir širdį draskančius dalykus.

Bet atėjo 1944-ųjų liepa. Į Lietuvą, bandydama atsikovoti žemes, vėl įžengė Raudonoji armija. Senelio dienoraščio puslapiuose liejasi nerimas: „Vėliau vokiečiai pradėjo trauktis ir vėl užėjo rusai. Mes pajutome vokiečių atsitraukimą, nes rusai užplūdo visur. Pirmąsias dvi dienas visi buvome išbėgę iš namų ir slapstėmės miškeliuose, bijodami, kad rusai nesušaudytų. Buvo šnekama: ką rusai sutiks, tą ir sušaudys negailėdami.“ Vėliau senelis rašė, kad buvo paskelbta mobilizacija: „Spalis. Iki rudens nieko baisaus nebuvo nutikę, bet atėjo baisusis spalis. Paskelbė visuotinę mobilizaciją, vyrams nuo aštuoniolikos iki penkiasdešimties metų reikėjo stoti į Raudonąją armiją. Vyrai pradėjo augintis plaukus, barzdas, ūsus, kurį laiką netgi nesiprausdavo, kad amžiaus nustatymo komisija pripažintų seniais.“ Tokios eilutės kelia man ir nuostabą (kiek išmonės pasitelkia žmonės, norėdami išlikti gyvi), ir šypseną (ar ne per vaikiška?), ir abejonę (ar daug kam pavyko išsigelbėti?). Deja, mano seneliui tai nepadėjo. Jį sovietai išvežė į K.P.Z. Jis rašo: „ Mane išvežė į K.P.Z. Kaip čia buvo sunku gyventi. Didžiausias siaubas – utėlės, jų buvo daug. Nakties metu, kai visi sumigdavo, buvo galima girdėti, kaip utėlės šnara po drabužius. Niekas jų nenaikino, turbūt buvo manoma, kad utėlės – kankinimo priemonė. Manė, jog žmogus, patyręs visus pažeminimus K.P.Z., greičiau prisipažins kaltu ir kitus išduos. Kiekvieną naktį vesdavo ką nors tardyti. Tardė antrame ar trečiame aukšte, tad per langelį girdėdavosi tardomųjų dejavimai ir šauksmai. Ką tik naktį pašaukdavo, tai taip ir žinok, kad būsi tardomas, bet manęs nė karto nešaukė. Niekas iš mūsų nežinojo, kada mus pakvies, todėl mūsų miegas būdavo budrus. Kas vakarą visi kartu melsdavomės, vienas iš vyresnių žmonių ką nors skaitydavo iš maldaknygės, o kiti sekdavom. Pasikalbėdavom ir apie politiką, ir apie gyvenimą, taip pat įvairiausius anekdotus pasakodavom. K.P.Z. prabuvau beveik keturias savaites. Deja, tą pačią paleidimo dieną mane nuvežė į Utenos kalėjimą, ten pastatė prie vartų veidu į sieną ir saugojo mane vieną net trys sargai su automatais, paskui nuvedė į kalėjimo raštinę ir ten, prieangyje, viską kruopščiai iškratė, net liepė išsižioti, kad į kalėjimą nieko neįsineščiau. Beje, palte buvau pasislėpęs maldaknygę „Karys katalikas“ , kurios jie nerado. Apžiūrėjo mane visą, bet daugiau nieko nerado, tik aibes utėlių. Paskui viršininko padėjėjas viską aprašė: mano ūgį, visas kūno ir veido ypatybes, kad galėtų atpažinti, jeigu pabėgčiau. Paėmė pirštų atspaudus, reikėjo pasirašyti, kad jeigu pabėgčiau man grėstų penkeri metai griežto režimo kalėjime. Utenos kalėjimas buvo statytas tarpukario laikais, todėl buvo labai prabangus. Mane nuvedė į didelę kamerą № 30, kur buvo apie 50 žmonių, todėl vietos buvo mažoka, bet, palyginti su K.P.Z., tai tikras rojus.“

Skaitau ir negaliu patikėti, kad žmonės gali išgyventi net tokiomis sąlygomis. Man, XXI amžiaus žmogui, tai suvokti ypač sunku, tačiau senelio dienoraščio teisingumu neabejoju.

1945 m. gegužės 8 d. Europoje baigėsi karas. Dauguma žmonių džiaugėsi, bet Lietuva liko sovietų okupuota. Senelis daug ką ištvėrė : K.P.Z., Utenos ir Švenčionių kalėjimus, bet paskutinis jo apsilankymas buvo garsiajame Muravjovo laikais statytame Lukiškių kalėjime. Ten išbuvo nuo 1944 metų birželio 2 dienos iki 1945 metų liepos 21 dienos. „1945 m. Vasara. Lukiškėse prabuvau iki 1945 m. liepos 21 d. Tą dieną pašaukė mane ir įvedė į didelį kabinetą, paprašė sėstis. Patikrino pavardę, vardą, tėvo vardą ir gimimo metus, pažiūrėjo, ar mano pirštų atspaudai sutampa su tais, kuriuos dariau Utenoje, ar esu tikrai aš. Paskui užrašė, kada buvau suimtas ir už ką. Atėjo prižiūrėtojas ir išvedė per kelis vartus ir kiemus į gatvę – eik, kur nori. Išėjęs sutikau du pažįstamus žmones, kurie buvo iš Daunorių kaimo. Mes labai prastai atrodėm, nes mūsų drabužiai buvo susidėvėję, todėl nuo kitų žmonių labai skyrėmės. Su savimi nieko neturėjom: nei maisto, nei pinigų, todėl važiuoti traukiniu nebuvo ir kalbos. Nutarėm, kas bus, tas bus, svarbiausia pasišalinti iš miesto, nes dar, ko gero, vėl pakliūsim į milicijos ar saugumo rankas.“

Taip senelis su draugais pėsčiomis keliavo iki Daunorių kaimo. Ieškojo, kur pernakvoti, bet niekas nenorėjo jų priimti, nes atrodė taip prastai, jog dauguma manė, kad jie kokie valkatos. Be to, tuo metu prie Vilniaus daugiausia gyveno lenkų šeimos ir buvo sunku susikalbėti. Radę klojimą pernakvojo jame. Kitą dieną vėl keliavo, o pasiekus Švenčionėlius tapo lengviau susikalbėti, nes ten jau gyveno dauguma lietuvių. Pernakvoję pas žmones jie patraukė į Linkmenų pusę, nuo Linkmenų ėjo link Ginučių, nuo Ginučių – link Daunorių. Išvargę, alkani pagaliau pasiekė tikslą. „Kai atėjom į Daunorius, mūsų niekas nepažino, net kaimynai manęs neįsileido, o juk norėjau pasisveikinti, paklausti, kaip sekasi. Atėjęs iki namų pamačiau neregėtą vaizdą. Langai – be stiklų, kai kuriuose net nėra rėmų, durys išlaužtos ir numestos viduryje kiemo. Viskas išversta, išdaužyta, prišiukšlinta. Žodžiu, vaizdas buvo baisus. Atsisėdau ant suoliuko, apsiverkiau ir nežinojau, ką daryti. Buvo netgi atėjus mintis nueiti prie ežero ir nusiskandinti. Besėdint ir liūdnas mintis galvojant, pro šalį keliuku iš kažkur ėjęs kaimyno Augulio sūnus pamatęs mane, pribėgo, puolė sveikintis, labai apsidžiaugė ir tuojau nusivedė į savo namus. Davė švaresnių drabužių, kvietė vaišintis prie stalo, dar net samagono butelį pastatė, viską papasakojo. Mano mama ir tėvelis išvažiavę į Nariūnus pas Oną ir ten jie gyveną, daug mūsų turto esą paslėpta pas gimines ir kaimynus, nes prieš konfiskavimą sesuo Teofilė davė žinią, tai buvo laiko viską paslėpti. Dar pasakė, kad mus „iškonfiskavo“ 1945 m. sausio 10 d. Artėjo vakaras, ir pamaniau, jog turbūt miegosiu pas Augulius, o kitą rytą eisiu pas Baliulius ir tada nutarsim, kaip teks toliau gyventi, bet pavakariais pamačiau, kad mūsų sodyboje vaikšto sena moteris. Pažinęs, kad tai mama, nubėgau pas ją. Kiek buvo netikėtumo ir džiaugsmo ašarų! Pasirodo, mama su tėveliu buvo atvažiavę pas kaimynus kai kurių daiktų pasiimti.

Taigi nuėjom pas tuos kaimynus susitikti su tėveliu. Buvo taip gera vėl jį matyti, bet apėmė ir liūdesys, nes turėjome galvoti, kaip ir kur gyventi. Nusprendėm, kad gyvensime savuose namuose ir viską iš naujo sutvarkysim. Gerai, kad buvau stalius, taigi daugumą baldų pats padariau ir namuose tapo jaukiau. Vėliau įsidarbinau eiguliu ir gaudavau 300 rublių.“

Senelis padarė įvairių baldų, lentynų ir pradėjo iš naujo kurti gyvenimą. Nesijautė visiški skurdžiai, nes didelę dalį savo turto buvo užkasę miške ar paslėpę pas artimus giminaičius. Tačiau gyvenimas jų nelepino. Netrukus šeimą pasiekė skaudi žinia apie senelio sesers mirtį.

„1945 m. Vasara, rugpjūtis. Atėjo baisusis rugpjūtis. Rugpjūčio 16 d. rytą, nežinau, nei kas pasakė, nei iš kur sužinojom, kad senelio sesuo Teofilė su visa šeima išžudyta ir jų visa sodyba sudeginta. Pasidarė akyse tamsu, visas kūnas tarytum sustingo nuo kraupios žinios, visi puolė į isteriją. Nubėgau pas Augulius pasiskolinti dviračio ir nuvažiavau į jų sodybą, kur dar rūko trobesių liekanos ir visur matėsi kraujo žymės. Teofilės kaimynė man papasakojo, kad sovietai antrą valandą nakties padegė Milašių namus ir laukė, kad visi per duris ar per langus pradėtų bėgti. Tada, matyt, pro duris pradėjo bėgti vaikai ir Teofilė su mažąja dukrele ant rankų. Pasipylė kulkos, nes namai buvo sovietų apsupti. Visus ir sušaudė, tik kažkaip liko nenušauti vaikai – Vincukas ir Anelytė, jie buvo pasislėpę bulvėse. Nuvažiavau į Tauragnus. Ten žmonės man pasakė, kad visi lavonai suguldyti kažkokio žmogaus daržinėj. Kai nuėjau ton daržinėn, pamačiau baisų vaizdą. Kraujuose gulėjo septyni man brangių žmonių lavonai. Visi, žinoma, gailėjo, guodė. Ten buvo ir gyvi likę Vincukas su Anelyte. Kaimo moterys man patarė, kaip pasirūpinti laidotuvėmis. Nuvažiavau namo, paėmėm mamos išeiginę suknelę, kaimynai atnešė savo vaikų išaugtus drabužius ir mums atidavė. Vėl nuvažiavau ir pavakariais pamačiau senelį, kuris gyveno kartu su Teofile. Jis tą naktį buvo išėjęs miegoti į klojimą, tad liko gyvas. Pasakojo, kad anksčiau niekada į klojimą neidavo miegoti, bet tą naktį kažkas jį patraukė, matyt, toks buvo žmogaus likimas. Atvažiavus į Tauragnus mamai su Milašiaus seserim, pradėjom tvarkyti lavonus: apiplovėm kraują, kuris buvo smarkiai apdžiūvęs. Teofilę aprengiau mamos suknute, o vaikus – kaimynų atiduotais drabužėliais. Tauragnų vyrai padėjo padaryti karstus. Sukalė jie septynis karstus iš neobliuotų lentų, visus suguldžiau į karstus. Tai mano gyvenime vyko pirmą kartą, todėl buvo labai baisu, net kelias dienas negalėjau valgyti, vis atrodė, kad mano rankos kruvinos. Prabuvom visą naktį prie jų karstelių. Rytą atėjo pats Milašius, kuris negyveno su Teofile – jie buvo susipykę. Žinoma, mūsų susitikimas nebuvo malonus, bet nieko nesakė nei jis, nei aš. Pasitarę nusprendėm laidoti katalikiškai. Vis galvojau, kodėl buvo nužudyti nekalti vaikai.“

Vėliau šis įvykis buvo netgi aprašytas to meto laikraščiuose, bet nušviestas visai kitaip. Kadangi senelis straipsnį išsaugojo, teko jį skaityti ir man. Sovietų spauda teigė, kad visa tai – partizanų darbas. Buvo ir kraupi nuotrauka – norėta įrodyti, kokie partizanai žiaurūs. Tačiau senelio dienoraštis teigė ką kita ir niekada neleido man abejoti, kieno pusėje yra tiesa.

Visas senelio dienoraštis skirtas mylimai merginai, su kuria jis ruošėsi tuoktis. Tai buvo Stasė Aleknaitė iš Varpiškių. Bet viskas pasikeitė 1948-ųjų gegužės mėnesį. Tuomet senelį išvežė į Sibirą. Dienoraščio puslapiai staiga nutyla....

Kraupūs, negailestingi buvo laikai. Niekaip nepajėgiu suvokti, kaip galima šaudyti niekuo nekaltus žmones. Gaila, kad nespėjau pažinti savo senelio, o taip norėčiau jo paklausinėti, kaip jis jautėsi tada, ką dar matė, ko dar neaprašė, kas nutylėta? Kiek dar jam artimų žmonių buvo nužudyta? Kyla daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. Suvokti tiesą šiandien man padeda įvairios istorinės knygos ir, žinoma, senelio dienoraštis. Šiandien aš gyvenu taikų ir ramų gyvenimą, džiaugiuosi šia ramybe ir tikiuosi, kad mano šalies niekada neužklups karas.