Kada nors, praėjus šimtmečiams, tūlas istorikas užrašys šiuos žodžius: „2009 metai. Kai Lietuvoje siaučia nedarbas ir daugėja savižudybių, vis dar plinta širdies bei kraujagyslių ligos, nutukimas ir cukrinis diabetas, ir dar – dešimtyje miestų bei rajonų skelbiama gripo epidemija, – lapkričio 17 d. brolis Astijus ir jo bendražygiai prakasė šventą Lietuvos pajūrio žemę, kur bus Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios, vienuolyno ir Onkologijos centro Klaipėdoje pamatai. Šis centras teiks profesionalią psichologinę, socialinę ir dvasinę pagalbą vėžio liga sergantiesiems ir jo artimiesiems.“ 

Šiandienos susirgimų onkologinėmis ligomis statistika kelia nuogąstavimų dėl grėsmingos vėžio ligos plitimo. Jau galima kalbėti apie būsimą vėžio epidemiją.

Nors vien žodžiai situacijos nepakeis, tai gal sukels kokių nors emocijų? Statistika tokia: Lietuvos onkologijos įstaigose gydoma apie 100 tūkst. šalies gyventojų. Padauginkim šį skaičių iš 5 šeimos ir giminės narių. Rezultatas: maždaug 500 tūkst. žmonių kenčia dėl artimojo ligos. O gal jiems nėra reikalinga mūsų pagalba? Lietuvoje kas penktas žmogus miršta nuo vėžio. Gal ir juos palikime be pagalbos gedėti dėl mylimo žmogaus išėjimo...

Broliai pranciškonai meldžiasi ir tikisi, kad valstybė skirs didesnį dėmesį onkologinių ligų prevencijai ir psichosocialinės bei dvasinės  paramos centrų atsiradimui.

Parengė br. Benediktas Jurčys