Jėzus pasakė dar vieną palyginimą. Mat jis buvo netoli Jeruzalės, ir žmonės manė, jog netrukus turinti pasirodyti Dievo karalystė.

Tad jis kalbėjo: „Vienas didžiūnas iškeliavo į tolimą šalį gauti karaliaus sosto, o vėliau turėjo sugrįžti atgal.

Jis pasišaukė dešimt tarnų, padalijo jiems dešimt minų ir tarė: 'Verskitės, kol sugrįšiu'.

Piliečiai nekentė jo ir nusiuntė iš paskos pasiuntinius pareikšti: 'Mes nenorime, kad šitas mums viešpatautų'.

Gavęs karalystę, jis sugrįžo ir liepė pašaukti tarnus, kuriems buvo davęs pinigų, norėdamas sužinoti, kiek kuris uždirbo.

Atėjo pirmasis ir tarė: 'Valdove, tavo mina man atnešė dešimtį minų'. Jis atsakė: 'Gerai, stropusis tarne! Kadangi pasirodei patikimas mažuose dalykuose, tu gauni valdyti dešimt miestų'.

Atėjo antrasis ir pareiškė: 'Valdove, tavo mina man laimėjo penkias minas'. Ir šitam jis pasakė: 'Tu valdyk penkis miestus'.

Atėjo dar vienas ir tarė: 'Valdove, štai tavo mina, kurią laikiau suvyniotą į skepetą. Aš bijojau tavęs, nes esi žmogus griežtas: imi nepadėjęs ir pjauni nepasėjęs'.

Jis atsiliepė: 'Netikęs tarne! Aš tave teisiu tavo paties žodžiais. Tu žinojai, kad aš griežtas žmogus: imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau. Tai kodėl neleidai mano pinigų apyvarton, kad sugrįžęs išreikalaučiau su palūkanomis?'

Aplinkiniams jis tarė: 'Atimkite iš jo miną ir atiduokite tam, kuris turi dešimt minų'.

Tie sakė: 'Valdove, betgi anas jau turi dešimt minų!'

Jis tarė: 'Aš sakau jums: kiekvienam, kas turi, bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turėjo. Mano priešus, nenorėjusius, kad jiems viešpataučiau, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse!'“.

Tai pasakęs, Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę.

Kiti skaitiniai: 2 Mak 7, 1. 20-31; Ps 16, 1. 5–6. 8. 15


Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius

Šiame  palyginime Jėzus kalba apie pinigus - dešimt minų, bet jis yra panašus, kaip į duodamus talentus.  Vienas didžiūnas iškeliauja  gauti  karalystės, pašaukia dešimt tarnų, išdalija visiems po miną ir  pasako: „Verskitės, kol sugrįšiu“.

Pirmiausia matome, kad jis savo tarnais pasitiki. Neduoda jokių nurodymų, ką jie turi daryti, viską palieka jų pačių iniciatyvai. Mums tai primena, kad Dievas pasitiki ir mumis, kiekvienu iš mūsų. Toliau galime pastebėti, kad tai yra lyg koks išbandymas. Jis nori matyti ar mes būsime ištikimi ir mažuose dalykuose, kad vėliau galėtų patikėti dar didesnius.

Kas toliau? Matome, kad karaliui sugrįžus, kiekvienam yra atlyginama. Bet ne vienodai. Pirmajam, kuris  sakė, kad jo duota mina uždirbo dešimt minų, karalius tarė: „Gerai, stropusis tarne! Kadangi pasirodei patikimas mažuose dalykuose, tu gausi valdyti dešimt miestų“. Antrajam, kurio mina uždirbo kitas penkias, karalius pavedė valdyti penkis miestus. Trečiajam, kuris atnešė tą pačią vieną miną, kurią laikė suvyniojęs į skepetą,  karalius tarė: „Netikęs tarne! Kodėl neleidai mano pinigų apyvarton?“ Iš jo atėmė ir atidavė tam, kurio mina uždirbo dar dešimt.

Ko šitas palyginima mus pamoko? Visi mes esame gavę iš Dievo įvairių dovanų, įvairių talentų. Teisybę pasakius, viskas, ką turime, yra Jo dovana.  Ką mes darome su Jo duotomis dovanomis? Ar naudojame Jo garbei, Jo karalystės plėtimui, o gal surišame į skepetą“ ir laukiame, kol Jis sugrįš? Krikščioniškame gyvenime nėra neutralios pozicijos: arba einame į priekį, arba, jeigu tik stovime vietoje, einame atgal.  Prarandame ir tai, ką esame gavę.

Viešpatie Jėzau,  suteik man malonę šiandien gyventi Tavo tiesa ir naudoti Tavo man duotas dovanas. Padėk mano širdžiai paklusti Tavo žodžiams, kad savo kasdieniu gyvenimu džiuginčiau Tave.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai