Jei pavarčius Arvydo Šliogerio knygą jus apims melancholija – nesutrikite. Iš knygos, pavadintos „Melancholijos archipelagai“ ko nors kito tikėtis ir nereikėtų. O nuoširdžiai sekant autoriaus sumanymu, niekas kitas ir negali nutikti. Melancholija – būsena ištinkanti tuos, kurie pasiduoda kalbai ir joje glūdinčiam bekalbės tikrovės siekiui. Melancholija – suvokimas, jog ši tikrovė niekuomet nebus pasiekta, o jos siekti pasišovęs žmogus yra pasmerktas nepasiekti nieko daugiau, tik tąjį „tarp“, tarp kalbos ir daiktų.

Keturiasdešimt metų rašęs, anot savęs paties, „nepadoriai storas knygas“ apie tai, kaipgi išeiti už kalbos ribų, Šliogeris ima į rankas fotoaparatą ir dabar jau užtikrintai žengteli ten, kur visuomet tikėjosi vieną gražią dieną papulsiąs – bekalbių, todėl ir visiškai nežmogiškų, daiktų pasaulio link.

Nors jo fotografijos iš pirmo žvilgsnio, tiesą sakant, trikdo. Ir ne tik tuos, kurie yra susipažinę su sunkiasvoriais autoriaus tekstais ir jo nemeile populiariajai vizualinei kultūrai. Lyginimas su pastarąja, įgijusia fotoalbumo „Neregėta Lietuva“ pavidalą, - peršasi beveik nevalingai.

Tikra tiesa, Šliogerio pasaulis irgi neregėtas. Dėl pačių įvairiausių priežasčių, ne tik dėl to, jog, vargu, ar daugelis atsikels taip anksti, kad galėtų savo akimis išvysti tai, ką išvysite šios knygos vaizduose, perpjautuose knygą susiuvančios vidurio linijos. Ir ne todėl, kad pritrūks kantrybės daugybę kartų žiūrėti į tą patį kadagį ir regėti, kaip jis sykiu tas pats ir kiekvieną kartą kitas. Visam tam Šliogeris tarsi neteikia perdaug reikšmės.

Vieną žiemą apsnigtuose laukuose esu mintijęs, kodėl gi taip: štai žiūriu į sniegą vakarėjančios saulė spinduliuose ir kažkaip gražu, tokios švelnios pastelinės spalvos, o jei visa tai nufotografuočiau ir padaryčiau kokį kalėdinį atviruką – taigi siaubingas kičas gautųsi. Kaip tuomet reiktų prieš draugus ir artimuosius jaustis?

Rega, tiek psichologų, tiek ir Šliogerio nuomone, yra esminis sąlyčio su pasaulio būdas. Regoje apsireiškia daiktai, regoje apsireiškia ir absoliutas. O jei pasaulis (ar net absoliutas), pamatytas reginčiosios akies yra kičinis, tai ne reginčiojo kaltė. Nenaudodamas jokių daiktus rafinuojančių manevrų, knygos autorius tiesiog tai ir parodo: matau kadagį – fotografuoju kadagį, matau debesis – objektyvas sugriebia būtent juos, štai šiuos debesis, kurių netrukus nebeliks.

Kažkuria prasme su vaizdais apsieiti paprasčiau nei su tekstu. O jis čia itin svarbus, net esminis, nepaisant to, kad siekiama judėti bekalbiškumo link. Pats siekis nusakomas būtent tekstuose. Be teksto dangus, saulė, arklys ir upelis knygos puslapiuose liks paprasčiausiu kokybiškai atspausdintų nuotraukų albumu.

Jei iki šiol nesate skaičiusi ar skaitęs Šliogerio prozos, galite suglumti susidūręs su autoriaus naujadarais Esmu, Niekiu, Niekio sūnumi ir kitais. Blaiviausia tuomet, veikiausiai, ne pulti ieškoti jų keistų ir netikėtų reikšmių tūkstančiuose seniau prirašytų puslapių, o tiesiog mėgautis. Mėgautis tekstu, patirti jo vaizdą, kalbos vaizdą, judėti bekalbio teksto link: „Visa, kas gyva, liudija alfą tašką, Niekio ir Esmo sandūrą, dvižaidą, dvisklaidą, susitikimą ir išsiskyrimą. Esmo fenomenas – gamtos daiktas, bet kartais ir kūrinys – steigia melancholišką nykstančios formos duotį. Magelano debesis; debesys; Debesijos; Andromedos ūkas. Ūko ir debesies paradigma, liepsnos paradigma: imploduojanti forma“ (p. 31). Mėgautis kalba, nes joje, galbūt deja, tik joje ir esame. Mes žmonės esame jai pasmerkti, pasmerkti būti kalboje ir tik „melancholija ištinka kaip nekomunikacija“ (p. 30). Ir pagalvoji, viena vertus retoriškai, antra vertus išties smalsiai ir žingeidžiai - koks bus sekantis autoriaus žingsnis bekalbės tikrovės link? Koks jis turėtų/galėtų būti?

O skaitančiojo klaidžiojimas po knygą (vargu ar dera ją skaityti nuosekliai), nuo vaizdo į tekstą ir atgal, tebūnie žingsniai iš melancholijos į melancholiją.