Įžengęs į šventyklą, Jėzus pradėjo varyti laukan prekiautojus. Jis sakė jiems: „Parašyta: 'Mano namai turi būti maldos namai', o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“.

Ir jis kasdien mokė šventykloje. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai bei tautos seniūnai svarstė, kaip jį pražudyti, tačiau neišmanė, ko griebtis, nes visi žmonės tik ir klausėsi jo mokslo.

Kiti skaitiniai: 1 Mak 4, 36-37. 52-59; 1 Kr 29, 10–12

 


 

Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius

Gal būt stebimės, kad Jėzus iš tiesų buvo supykęs, kai, įžengęs į šventyklą,  pamatė prekiautojus.  Jis ėmė vyti juos lauk.  Daugelyje paveikslų Jėzus vaizduojamas kaip ramus, pasyvus Ganytojas, bet čia Jis pasirodė kitoks, matydamas nepagarbą savo Tėvui. Jėzus patyrė tokią savo emocijų įvairovę, kokią ir mes savo gyvenime patiriame. Jis žinojo, ką reiškia liūdėti, užjausti, bijoti, džiaugtis, stebėtis ir netgi pykti.

Jėzus atėjo atpirkti mūsų žmogiškumą, o ne pakeisti jį  kažkuo kitu. Todėl būti žmogumi ir patirti emocijas - tikrai ne nusikaltimas. Dievas, sukūręs mus ir apdovanojęs tokiomis įvairiomis  emocijomis, sakė, kad tai buvo gera ir netgi labai gera.  Emocijos pastūmėja mus į blogą tik tuomet, kai leidžiame joms mus užvaldyti arba kliudyti mūsų bendrystei su Dievu.

Pyktis, užuot atskyręs Jėzų nuo Tėvo, - kaip tai dažnai nutinka mums - buvo teisingas atsakas, kilęs iš Jo bendrystės su Tėvu.  Jis žinojo, kad šventykla - tai maldos vieta, kur tikintieji renkasi šlovinti Dievą. Jei pinigų keitėjai ir gyvūnų pardavėjai buvo reikalingi, jie savo prekystalius  turėjo  pasistatyti už  šventyklos sienų. Tačiau, užuot Dievo karalystei atėjus į miestą, „miestas-turgus“  buvo atitemptas į šventyklą.

Jėzus yra toks pat uolus ir dėl mūsų širdžių - Šventosios Dvasios  šventovių.  Pagalvokime, ar mes neleidžiame pasaulio reikalams, nors ir kokie reikalingi jie atrodytų, užvaldyti mūsų širdis? Gal būt leidžiame savo emocijoms nustelbti mūsų sprendimus ir aptemdyti mūsų bendrystę su  Dievu?  Jėzus nori pakylėti mūsų žmogiškumą ir padėti mums panašėti į Jį. Jo Dvasia trokšta, kad tapę tokie, kaip Jėzus, rodytume pasauliui, ką reiškia būti kupiniems gyvybės.

Prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia. Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla - tai jūs!“ (1Kor 3,16-17)

Ateik  į mano širdį, Viešpatie Jėzau ir pašalink viską, ko ten neturėtų būti.  Iškelk šį „turgų“ už mano šventyklos sienų, kad mano širdis priklausytų tik  Tau.  Noriu vis labiau degti meile Tėvui ir panašėti į Tave.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai