Ar Šventajame Rašte yra gražių pasakų, kaip Jums atrodo? Taip, yra. Ir šiandien, Kristaus Karaliaus šventėje, negaliu iškęsti neperskaitęs iš Šv. Rašto pamokomos pasakos apie tai, kaip medžiai rinko karalių.

Kartą medžiai suėjo patepti sau karaliaus. Alyvmedžiui jie tarė: 'Būk mūsų karalius!' Alyvmedis jiems atsakė: 'Argi aš turiu liautis davęs savo riebų aliejų, kuriuo dievai ir žmonės pagerbiami, ir eiti virš medžių linguoti?' Tada medžiai figmedžiui tarė: 'Tu ateik ir būk mūsų karalius!' Bet figmedis jiems atsakė: 'Argi aš turiu liautis davęs savo saldumą bei skanius vaisius ir eiti virš medžių linguoti?' Tada medžiai vynmedžiui tarė: 'Tu ateik ir būk mūsų karalius!' Bet vynmedis jiems atsakė: 'Argi aš turiu liautis davęs vyną, kuris pradžiugina dievus ir mirtinguosius, ir eiti virš medžių linguoti?' Tada visi medžiai erškėčiui tarė: 'Tu ateik ir būk mūsų karalius!' O erškėtis medžiams atsakė: 'Jei garbingai elgiatės, patepdami mane savo karaliumi, tad ateikite, raskite prieglobstį mano ūksmėje! Bet jei ne, teišeina ugnis iš erškėčio ir tesuryja Libano kedrus!' (Ts 9, 8–15).

O kaip Tu, Broli, Sese, reaguotum, jei Tau, kaip tam erškėčiui būtų pasiūlyta tapti žmonių karaliumi? Ar globotum kitus, gintum, saugotum? Ar imtum juos valdyti, išnaudoti, atimtum iš jų viską? Ar teisingas pasaulio suskirstymas, kad vieni yra valdovai, viršininkai, karaliai, o kiti – vergai, tarnai? Ne! Nes kiekvienas žmogus yra karalius ir turi būti karalius.

Vokietijoje, prie Diuseldorfo meno parodos įėjimo, guli numestas juodai apdegęs medis. Kiekvienas parodos lankytojas turi praeiti pro tą medį. Praeivis, atidžiai įsižiūrėjęs pamato medžio liemenyje žmogaus veido kontūrus. O apačioje metalinė lentelė su užrašu: „Kiekvienas žmogus – karalius“.

Perskaitęs, nustebęs dar kartą žvelgi į tą veidą apdegintame medyje. Tai aiškiai iškankinto, prislėgto, tiesiog nukankinto žmogaus bruožai. Ir pagalvoji: daug žemėje yra kenčiančių žmonių, yra ir kankinamų. Tai indėnai, kurdai, čečėnai, ingušai. O kiek tokių kenčiančiųjų, mirštančiųjų badu Indijoje, Afrikoje: Kenijoje, Ruandoje. Juk kasmet net keli milijonai pasaulio vaikų miršta badu. Jie džiaugtųsi nors už vieną litą per dieną maisto gavę. Net Egipte vidutinis dienos uždarbis – 3 doleriai, 100 dolerių per mėnesį. Galime apsimesti, kad apie tokius žmones nieko nesame girdėję. Taigi, tas apdegęs medis numestas turtingiems vokiečiams po kojų ant kelio, kad primintų: neapsimesk, tu turi žinoti, kad yra tokių žmonių. Žinoma, galima medį pastumti į šalį, galima, nekreipiant dėmesio praeiti pro šalį. O galima sustoti, susimąstyti. Ar tikrai kiekvienas žmogus – karalius?

Susimąstykime, pagalvokime, paklauskime savęs: „Kas gi yra žmogus?“ Kaip kad šiandien Pilotas klausia Jėzaus: „Kas gi tu esi?“ Tai pagrindinis pasaulio klausimas. Nuo kiekvieno žmogaus atsakymo į tą klausimą priklauso, kaip žmogus gyvena, kaip jis elgiasi, koks jis yra.

Netikęs, neteisingas atsakymas padaro žmogų vergu. Yra pinigų vergų, alkoholio vergų, narkotikų vergų, sekso, malonumų vergų. Kaip tokie vergai elgiasi su kitu žmogumi? Laiko tiesiog nieku. Juk moterį prievartauja, ją pardavinėja ar ja kaip prostitute naudojasi. Tada jam moteris tik malonumo daiktas, bet ne žmogus.

Ir kaip baisu, kai išgirsti šiandien Lietuvoje net iš valdžios žmonių: jiems reikia didelių išmokų, nes jie – nacionalinė vertybė. Ir, žinoma, – pensininkas nėra tokia vertybė, tad pensijas visada galima mažinti, ar neturtingiesiems vis didinti mokesčius (mokesčių našta labiausiai slegia neturtinguosius). Baisu, kai gražiojoje Lietuvoje tokios nuotaikos, kai trūksta tikro žmogaus supratimo, kai taip nuvertinamas eilinis žmogus. Toks supratimas veda tik į pražūtį. Taip, tik į pražūtį veda Lietuvą.

Visi turbūt esate girdėję apie Sodomą ir Gomorą Senajame Testamente? O štai ką pasakoja labai sena legenda. Sodoma ir Gomora buvo patys turtingiausi pasaulio miestai. Gal retas pasaulio karalius buvo toks turtingas, kaip anų miestų gyventojas. Bet jie pasidarė to turto vergais. Kiekvieną atvykusį svetimšalį iškilmingai pasitikdavo su visais jį atlydėjusiais palydovais, gardžiai pamaitindavo, jam nakvynei paruošdavo puikų kambarį ir įteikdavo dovanų didžiulį aukso gabalą. Pasakydavo: „Tu dabar karalius, kaip ir mes visi karaliai“. Tas atvykėlis nepaprastai patenkintas paleisdavo savo palydovus, vežikus. O anie grįžę visur skelbdavo apie nepaprastą Sodomos ir Gomoros svetingumą. Taip atsirasdavo vis naujų keliautojų. Bet keleivis jau kitą dieną negaudavo nei valgyti, nei atsigerti. Nieko negalėdavo gauti nei už auksą, nei už pinigus. Net elgetaudami nieko negaudavo. Ir mirdavo iš bado ir troškulio. O tą duotą auksą ir kitą turtą pasiimdavo tie sodomiečiai ir gomoriečiai. Senos legendos pasakoja, kad tokia negailestinga veidmainystė ir buvusi to krašto visiško sugedimo, o vėliau ir žuvimo priežastimi. Juos ne tik sudegino ugnis, bet ir jų miestus prarijo Negyvoji jūra... Šiandien pasauliui juos primena ne tik Negyvoji jūra, bet ir vadinamieji Sodomos obuoliai: pažiūrėjus nepaprastai gražūs, bet prapjovus išbėga baisiai dvokiantis skystis...

Legenda moko, kad žmogaus žlugimo priežastis – nejautrumas kitam žmogui, kietaširdiškumas. Ir jei rimtai pagalvosime, stebėsime gyvenimą, tai įsitikinsime, kad tai yra bet kokio nužmogėjimo priežastis, nes tapęs blogio vergu žmogus visada žlunga. O karaliumi žmogus gali būti tik save apvaldydamas, tik būdamas geras.

Tokia prasme menininkas aname medyje ir šaukia: „Kiekvienas žmogus – karalius, kiekvienas žmogus turi būti karalius ir kiekvienas žmogus turi būti laikomas karaliumi.“ Tai – Kristaus Karaliaus šventės prasmė. Niekur kitur žmogus nėra taip didžiai vertinamas kaip tikėjime. Kiekvienas žmogus – karalius; kiekvienas savo vertingumą gavo iš Dievo. „Sukurkime žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą“, – sako Dievas.

O kuo žmogus turi būti panašus į Dievą? Į tą klausimą bando nepaprastai įtaigiai atsakyti rašytojo Hermano Gilhauso papasakota istorija.

Kaimas kalno papėdėje. Vėjai ir lietūs kalno uolas keistai nušlifavo: į kaimą žvelgia didžiulis žmogaus veidas. Žmonės pasakojo seną sakmę: „Kai kaime atsiras žmogus, kurio veidas bus panašus į tą uolos veidą, jis taps tiesiog nepaprastu geradariu ir padarys nepaprastai didelių darbų.“ Kaime vienas berniukas tiesiog giliai širdin paėmė tą pasakojimą ir trokšta, kad jo veidas būtų panašus į tą didžiulę uolą, todėl jis vis žiūri ir žiūri į tą veidą. Ryte atsikėlęs tuoj bėga į lauką ir žiūrį į tą uolą. Dirba ką nors, eina kur nors ir sustoja, ilgai stebi tą milžinišką veidą. Auga berniukas ir yra visų žmonių labai mylimas: toks geraširdis, visiems skuba padėti. Ir štai kartą turgaus dieną visi žmonės nustebę ima kalbėti: jo veidas lygiai toks nepaprastai gražus, kaip tas veidas uoloje. Ir pasakojama, kad tada išsipildė ta pranašystė: prasidėjo palaimos, taikos ir žmoniškumo laikai.

Ko toji istorija moko? Tapsi panašus į tai, į ką nuolat žvelgi, apie ką nuolat galvoji. Sekdamas Jėzų, melsdamasis į Jį, laikydamasis Jo mokymo, kiekvienas žmogus tampa panašus į Jėzų.

Įvairios tautos pasakoja, kad žmogaus vardas kyla iš jo darbo, iš jo gyvenimo būdo. Žiūrėk, kaime žmogų visi vadina kalviu. Pasirodo, jo protėvis buvo kalvis. Kitaip sakant, varde atsispindi žmogaus ar jo tėvų gyvenimo programa. Tam mus kviečia ir Kristus Karalius. Mokydamasis iš Jėzaus Kristaus Karaliaus, gyvendamas pagal Jėzaus mokslą, tapsi ir Tu karaliumi. Tiesos karaliumi, Dvasios karaliumi, kuris valdo save, nuolat tobulėja, nevergauja jokioms ydoms. Jėzus savo atsakyme Pilotui pabrėžia, kad Jo karalystė ne iš šio pasaulio. Jėzus Kristus neatėjo turtų valdyti, neatėjo įsakinėti, užgrobti, atsisėsti į kokios įmonės direktoriaus kėdę ar tapti banko valdytoju. Jėzus Kristus šiandien mums sako: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Ir visi, kurie brangina tiesą, klauso mano balso.“

Tik tokia tiesos, gėrio meile ir kiekvienas žmogus gali būti tikras karalius. Ne tik gali būti kiekvienas žmogus karaliumi, bet ir privalo būti karaliumi. Vokiečių poetas Vilhelmas Vilmsas sako: „Kiekvienas žmogus – karalius. Tik tam jis ir atėjo į pasaulį, kad būtų karaliumi, kad taptų karaliumi. Ne tam, kad kitus valdytų, bet tam, kad ir kitus darytų karaliais, kad jiems padėtų tapti karaliais.“

Taip, mes, tikintieji, kiekviename žmoguje turime matyti karalių.

Tu, Broli, Sese, brangini tikėjimo tiesą, meldiesi, klausai Jėzaus balso, tad taip pat liudiji tiesą ir esi karalius, nes kiekvienas žmogus – karalius. Tam šiandien mus kviečia Jėzus. Tam Dievas pašaukė mus, per krikštą padarydamas savo vaikais, Dievo vaikais. Tikras Dievo vaikas yra karalius. O toks esi Tu, Broli Sese, toks ir turi būti visada. Ir kiekviename žmoguje matyti karalių!