Panevėžio apskrities viršininko administracijos pastatas Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL © Baltijos fotografijos linija

Pastaruoju metu dažnas panevėžietis jaučiasi kaip apspjaudytas. Ir ne šiaip kokio  chuliganėlio ar amžinai irzlaus vietinio korespondento. Miesto bendruomenei, savo rinkėjams į veidą spjovė politikai, aukščiausio rango valdininkai. Kažkada Panevėžį  bjaurojo savi banditai, dabar jį bjauroja svetimi – kitų miestų ir aplinkinių gyvenviečių išeiviai, į valdžią prasibrovę karjeristai ir prasisiekėliai.

Nesibaigus pernai kyšininkavimu bei korupcija apkaltinto Savivaldybės administracijos direktoriaus Visvaldo Matkevičiaus bylai, prieš gerą mėnesį STT suėmė Statybos ir statinių priežiūros skyriaus vedėją Mykolą Buzį, o šiomis dienomis dėl tų pačių priežasčių gėdingai areštuoti šešėliniu meru tituluojamas vicemeras Kastytis Vainauskas ir dabartinis Savivaldybės administracijos direktorius Stasys Karčiauskas. 

O kaip kitaip, jeigu ne šlykščiai, turi jaustis žmonės, štai jau kelintą kartą atsiduriantys akistatoje su labai bjauria tiesa: sunkmečio smaugiamas miestas savo užantyje, pasirodo, godoja ir šildo tikrą valdišką mafiją, kuriai nei tas sunkmetis, nei visuomenės interesai, nei sąžinė ar paprasčiausias padorumas ir geras vardas rūpi.

Liūdniausia, kad išbandymo valdžia ir pilnu loviu neatlaikančiųjų daugėja. Ar tai reiškia, kad apskritai esame pagedusi visuomenė? Ir kada spėjome taip pagesti? 

Kada ir kur išgaravo Sąjūdžio idealai, laisvės ir nepriklausomybės sugrąžintos vertybės, kilnūs tikslai ir siekiai? Pabudome, bet užuot atsikėlę, šliaužiojame kaip besmegeniai patamsių gyviai, vienas kitam pasirengę gerkles perkąsti ar bent į pašalę nustumti. Ir dėl ko?..  Rezultatas visiems vienodai menkas – visi Europos pašalėje dėl duonos kąsnio grumdomės, žvaigždes virš galvos ir kosmosą savyje seniai pamiršę.   

Blogis gimdo blogį. Vis pikčiau rašo žurnalistai. Paplavos liejasi laisvai. Jas skaitantieji bei regintieji irgi darosi pikti, pagiežingi. Juo toliau, juo mažiau susipratusių rinkėjų. Užtat nusivylusių ir abejingų visuomeniniams reikalams, net savo pačių gyvenimui po eilinių rinkimų kaskart vis daugiau.

Savotiškas džiugesys sklando tik politinių priešininkų stovyklose. Kai kurie net tirpsta iš pasitenkinimo, užėjus eiliniam interpeliacijų, kėdžių perstumdymo, partijų kaitaliojimo vajui. Visai nesvarbu, kad stoja neatidėliotini darbai. Štai ir Panevėžyje neabejotinai strigs ateinančių metų biudžeto priėmimas, antikrizinių priemonių (jeigu tokių, žinoma, esama) įgyvendinimas, pašlijusio miesto ūkio ir socialinių reikalų tvarkymas.

O kai kurie svarsto, kad panašūs skandalai – tik savotiškas triukas, atitraukiantis dėmesį būtent nuo kur kas didesnių ir skaudesnių šiandienos problemų. Tad skęstame net ekonomikos dugno neužčiuopdami, užtat triukšmingai ir žvaliai svaidydamiesi užsisenėjusiu politikos dumblu ir vis paviršiun išplaukiančiais stipriai išvešėjusiais valdininkijos anemijos bei nežaboto agresyvumo spalvingais žiedais.  

Kai nusikalsta paprastas žmogus – jis pažemina save, na dar savo šeimą, artimuosius. Kai sąmoningai kiaulystes krečia, teisingumui nusižengia tautos vedliai ir lyderiai – pažeminimą patiria visa tauta. Šiuo atveju skaudžią pažeminimo pamoką gavo visa miesto bendruomenė.

Kad pasimokys ir pasitaisys arogantiškieji korupcijos voratinklyje įstrigę kyšininkai ir nešvarūs kabinetiniai žaidėjai, tikėtis beprasmiška. Greičiausiai jausis nekaltai nukentėję, nepelnytai nubausti. Nors tos bausmės – draudimas užimti kai kurias valdiškas pareigas (į kalėjimą vis tiek nepasodins, asmeninės jaukios, sočios gūžtos, atsarginio naujo „verslo“ neatims) – atrodo kaip pasityčiojimas iš teisingumo.

Viešajame gyvenime egzistuojančios nerašytos asmeninės atsakomybės, politinės valios, viešojo intereso, moralinių prioritetų taisyklės, mūsų šalyje nelabai praktikuojamos.   

O juk savivaldybę nesunku prilyginti, pavyzdžiui, ministerijai. Tad kilus, juo labiau kartojantis panašiems skandalams, ar neturėtų atsistatydinti meras, visa Tarybos kolegija? Juo labiau, kad partinė priklausomybė nėra aukščiau rinkėjų valios. Deja, deja... Panašu, kad Panevėžys skendės drumzlinoje dvokiančioje baloje iki naujų savivaldos rinkimų. Dar gerai būtų, jeigu kas nors pozityviai pasikeistų po jų.

Nedorais politikais ir savanaudžiais valdininkais išrinktieji netampa. Tokie paprastai jie   jau būna. (Argi ne tam egzistuoja amžiaus cenzas? Gaila, nėra intelektualinio koeficiento cenzo.) Tik mes, vis dar patiklūs pionieriai, nesitikintys dviveidystės ir amoralumo, juos sau vadais ir lyderiais išsirinkome.

Ir nieko čia nepadarysi, masės nepajėgios atpažinti, įžiūrėti, atsijoti potencialias šiukšles ir padugnes. Masės tegali žaisti demokratiją ir kliautis paviršutinišku pažinimu, nuojautomis, emocijomis. 

Sako, esama antikorupcinių testų. Jeigu šitaip risimės moralinėn nuokalnėn, gal ateis laikas bent jau juos pritaikyti ir padaryti privalomus visiems politikams ir valdininkams. Tačiau panašius sprendimus priima patys valdantieji. O juk varnas varnui akies nekerta...  

Galima naiviai svaičioti (ką retsykiais vis bandau nesėkmingai daryti), kad ilgainiui tauta, valstybė, regionų, miestų ir kaimų savivalda apsivalys, atsinaujins, sugrįš prie pamatinių žmogiškųjų vertybių, doros, tiesos ir teisingumo. Gali būti, kad tokie skandalai, kokie pastaruoju metu nutiko Panevėžyje, be akivaizdaus vidinės mūsų bjaurasties parodymo atliks ir gerą darbą: pagreitins apsivalymą, suteiks bendruomenei daugiau jėgų kuriant geresnę, švaresnę ir gražesnę ateitį. Tačiau gali būti ir taip, kad mūsų tautos kūną ėda nepagydomas vėžys, puvėsis, baisi negalia, kurios neįveiks nei mūsų vaikai, nei vaikaičiai.

Gyventi su tokia nuojauta – vis sunkiau.