Rašydamas apie dvidešimtąjį Berlyno sienos griūties jubiliejų, žurnalas „The Economist“ pažymėjo, kad to, kas buvo laimėta, galima netekti. Ar tada, pasauliui švenčiant komunizmo žlugimą, kas nors būtų galėjęs įsivaizduoti, kad nepraėjus nė kartai išvysime socializmo atgijimą Lotynų Amerikoje ir netgi išgirsime, kaip žodis „socialistinė“ pavartojamas apibūdinant Jungtinių Valstijų politiką?

Socializmą nurašėm į „istorijos šiukšlyną“, tačiau iš tiesų socializmas visai nemirė, o daugeliu aspektų netgi įgijo įtakos. Galbūt netgi makartistui tai nuskambės reakcingai – tačiau tik tol, kol socializmo nesuvoksime taip, kaip jį suvokia socialistai.  

Taip, socialistinės ekonominės idėjos nebemadingos, tačiau socializmas visuomet buvo šis tas daugiau nei vien ekonomika. Esame linkę socializmą tapatinti su komunizmu, marksistais revoliucionieriais ir valstybine pramonės nuosavybe. Tačiau socializmas apima platesnę asmens, visuomenės, lygiavos ir laisvės sampratos viziją.

Karlo Marxo bendražygis Friedrichas Engelsas įžvelgė tris didžiausias kliūtis, trukdančias įgyvendinti socialistinę viziją: privačią nuosavybę, religiją ir „šį dabartinį santuokos pavidalą“. Taip pat esminė socialistinei pasaulėžiūrai yra sekuliari ir materialistinė pasaulio vizija, palaikanti reliatyvizmą ir viską vertinanti politiškai, o tikrąją bendruomenę siejanti su valstybe, o ne su šeima, bažnyčiomis ar savanoriškomis organizacijomis.  

Komunizmo žlugimas ir du globalizacijos dešimtmečiai socialistų vilčių neužgesino. Taktika pakito, bet tikslai liko tie patys. Socializmo šalininkai revoliuciją išmainė į fabianistinių socialistų, raginusių pasinaudoti demokratinėmis institucijomis socialistiniams tikslams pasiekti, propaguotą laipsniško perėjimo į socializmą teoriją. Tokius politinius radikalus kaip Leninas ir Castro jie pakeitė kultūriniu Theodoro Adorno ar Antonio Gramsci, šaukusių į ilgą žygį per Vakarų kultūros institucijas, marksizmu.

Tai tokia Saulio Alinsky, Billo Ayerso ir įvairių septintojo dešimtmečio revoliucionierių rūšis, kuri dabar Vakaruose užima kultūriškai įtakingas pozicijas. Regime jų pastangų vaisius – mūsų kultūrą persmelkė socialistinė šeimos, religijos, meno, bendruomenės, komercijos ir politikos vizija.

Neteigiu, jog amerikiečiai ar europiečiai gyvena socialistinėse valstybėse, nes tai sumenkintų kitapus geležinės uždangos gyvenusiųjų kančias. Noriu pasakyti, kad socialistės idėjos pakeitė daugelio mūsų požiūrį į daugybę svarbių dalykų. Idėjos, vos prieš septyniasdešimt penkerius metus laikytos radikaliomis, šiandien atrodo visai įprastos ir netgi respektabilios.

 Pavyzdžiui, pažvelkim į sugyventinių skaičiaus proporcijas ir į tai, kiek žmonių šiandien netiki santuoka ar laiko ją „buržuazine“ institucija. Tiesiogiai ar netiesiogiai šias pažiūras jie perėmė iš tokių žmonių kaip Engelsas ir Adorno, tvirtinusių, jog „santuokos institucija kyla... iš barbariškos seksualinės priespaudos, kuri sąmoningai verčia žmogų prisiimti viso gyvenimo atsakomybę už kažką, su kuo jis kartą turėjo malonumo permiegoti...“. Judėjimas už tos pačios lyties asmenų santuokas ir priešiškumas tradicinei šeimai išplaukia iš Engelso tikslo sunaikinti „šį dabartinį santuokos pavidalą“.

Kitose srityse pastebime augančią sekuliarizaciją, religijos prilyginimą netolerantiškumui ir religinės praktikos mažėjimą. Pažvelkit į bendrą pritarimą etiniam ir kultūriniam reliatyvizmui ir baimę tvirtinti, kad kažkas yra tiesa, nes šitaip tvirtinančiam gali būti užkabinta ekstremisto etiketė. Pažvelkit į mokslininkų bendruomenėje įsigalėjusią neabejotiną materialistinės ir darvinistinės pasaulėžiūros viršenybę ar į kalbą apėmusį politinį korektiškumą. Pažvelkit į mūsų valdiškų mokyklų sistemą, kuri vis labiau sutelkiama ne į švietimą, o į indoktrinaciją.  Juokaujam, kad universitetai yra paskutinis marksizmo bastionas. Tačiau kaip manot, kas rašo pradinių ir vidurinių mokyklų vadovėlius?  „Ilgas žygis per institucijas“ yra sėkmingesnis nei pirmieji jo propaguotojai galėjo svajoti.

Žinoma, teigti, kad dėl visų Vakarų ligų kaltas socializmas, būtų pernelyg paprasta. Tačiau socializmas buvo pagrindinė daugelio šių idėjų varomoji jėga, pavertusi jas vyraujančiomis (mainstream).       

Kaip gali būti, kad po tokių dramatiškų jį ištikusių nesėkmių socializmas tebėra patrauklus? Galbūt dėl to, kad, kaip rašė būsimasis popiežius Benediktas XVI Josephas Ratzingeris, marksistinė radikalaus išsilaisvinimo svajonė tebežavi šiuolaikinę vaizduotę.

Ši svajonė visuomet apvils, nes tikrai laisvei reikalinga atitinkama moralinė kultūra – tokia, kuri gerbia tiesą ir jai paklūsta; tokia, kuri pripažįsta prigimtinį žmogaus orumą ir dvasinę žmogaus prigimtį; tokia, kuri gerbia šeimos vaidmenį ir skatina turtingą ir margą pilietinę visuomenę; tokia, kuri pripažįsta, kad kultūra ir religija yra svarbesnės nei politika; tokia, kuri gerbia ne arbitražinę žmonių, bet įstatymo valdžią ir atmeta utopines fantazijas; tokia, kuri pripažįsta, kad gėrį ir blogį skiria ne daugumos nuomonė, bendras sutarimas ar mada; ir galiausiai tokia, kuri pripažįsta, jog aukščiausias laisvės šaltinis yra Dievas, o ne valstybės institucijos.

Komunizmo žlugimas Rytų Europoje buvo viena didžiausių pergalių kovoje už žmogaus laisvę. Tačiau Rytams iškentus nenusakomą vargą, mums Vakaruose ši pergalė, ko gero, teko pernelyg lengvai. Pernelyg lengvai ėmėme manyti, kad socializmas diskredituotas ir prarado savo žavesį – kad kapitalistinės ekonomikos ir prekių gausos pakanka žmogaus troškimams patenkinti. Galbūt mums derėjo įdėmiau įsiklausyti į tokius žmones kaip Jonas Paulius II ar Aleksandras Solženycinas, kurie mus perspėjo apie tuščią materializmą, apgaulingą reliatyvizmą ir pagedusią kultūrą.

Socialistinės minties iššūkiai yra tikri. Tačiau vilties yra. Ši viltis glūdi neprecedentiškai augančiai valdžiai kylančiame pasipriešinime. Ši viltis glūdi milijonuose sunkiai dirbančių šeimų ir tūkstančiuose tų, kurie kasdien aukojasi dėl laisvės. Dabar švenčiame laisvės pergalę ir primesto socializmo žlugimą. Lai niekuomet neateina diena, kai netekę tokios brangios dovanos gailiai žvelgtume atgal.

  www.acton.org 2009 11 11,  vertė Kęstutis Pulokas