Naujasis RS elitas: Herman Van Rompuy, Catherine Ashton, Fredrik Reinfeldt, Jose Manuel Barroso EPA nuotrauka

Kažkas taikliai pajuokavo: Briuselyje iš Europos Sąjungos vadovų tarybos (ESVT) konklavos pasirodė balti dūmai - oficialiai ESVT pirmininku, neoficialiai ES prezidentu visais balsais išrinktas Belgijos ministras pirmininkas Hermanas van Rompuy. Nuo šiol oficialiai ES aukštoji įgaliotinė bendrajai užsienio ir saugumo politikai, neoficialiai ES užsienio reikalų ministrė - britų aristokratė Catherine Ashton.

Įvykio (liežuvis neapsiverčia to pavadinti rinkimais ar bent jau procedūra) išvakarėse britų „The Independent“ priminė seną buvusio JAV valstybės sekretoriaus prezidento Richardo Nixono vyriausybėje Henry Kissingerio sentenciją: „Su kuo turiu kalbėtis, jeigu noriu kreiptis į Europą.“ Atsakydamas į klausimą dienraščio apžvalgininkas pabrėžė sarkastišką pagarbą tiek H. van Rompuy, tiek buvusiai Latvijos prezidentei Vairai Vykei-Freibergai, tačiau abejojo, ar šie politikai ES lyderio poste gebėtų stovėti lygia greta šalia Baracko Obamos, kinų lyderio Hu Jintao arba Rusijos premjero Vladimiro Putino.

Jeigu sutiktume su prielaida, kad dar tebegyvam H.Kissingeriui dviejų, nuo šiol formaliai aukščiausių ES pareigūnų pavardės galbūt kažin ką ir sako, kiltų visai teisėtas klausimas, ką apie H. van Rompuy ir C.Ashton iki šiol žinojo ES šalys? Naujasis ES prezidentas kalbiškai susiskaldžiusioje Belgijoje (kurią apskritai, kaip juokais teigiama, vienija tik karalius ir futbolas), žiniasklaidos analitikų nuomone, sugebėjo išlikti nešališkas ir suartinti skirtingas flamandų (olandiškai kalbančių belgų) ir valonų (prancūzakalbių) pozicijas. Buvusios britų Lordų rūmų pirmininkės, baronienės europinio darbo patirtis - Lisabonos sutarties klausimų koordinavimas, veikla švietimo, teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

Formalūs lyderiai, taigi - tokie. Dar du oficialūs ES veidai šalia dviejų jau buvusių - Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso ir kas pusmetį rotacijos principu besikeičiančių pirmininkaujančių ES šalių lyderių. O kokia Europos Sąjunga? Silpna supervalstybė. Veik visą dešimtmetį trukęs ES „didesnės vienybės“, „konstitucijos“ kūrimo procesas, po nesėkmingų referendumų Nyderlanduose ir Airijoje tilpęs į ne tokią radikalią Lisabonos sutartį, baigėsi labai simboliškai. Procedūra palyginama nebent su Vatikano kardinolų kolegijos susirinkimu (konklava), iš kurio žinia apie naujojo popiežiaus išrinkimą pranešama viduramžių tradicija: iš kamino virstančiais baltais dūmais. Rasti, kur šiame uždarame Europos politikų turguje palikta vietos Europos piliečių požiūriui nepaprastai sunku.

Šiuokart pro tuos Briuselio dūmus plika akimi matyti, jog įpiršusios Lisabonos sutartį didžiosios ES šalys sugebėjo pažaboti mažųjų valstybių lygiateisiškumo ambicijas. Tačiau tai dar nereiškia, kad dėl Europos savo lyderystės ambicijas pasirengusios apkarpyti Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir Italija. Tvirtu kandidatu į ES lyderio postą dar prieš keletą mėnesių laikyto britų ekspremjero Tony Blairo skrydis žemyn rodo, kad ES didžiųjų šalių vadovai ES politikos olimpe nepageidauja matyti charizmatinio veikėjo, užgožiančio juos pačius. Beigi tvirtai laikosi nebe naujo principo, jog ES vadovų tarybos pirmininkui, ko gero, derėtų išsižadėti draugysčių su JAV. Arba mažų mažiausiai viešai prakeikti buvusį JAV prezidentą Georgą W.Bushą (ginkdie nepainioti su buvusiu Rusijos lyderiu V.Putinu). Šią sąlygą labai greitai pagavo V.Vykė-Freiberga ir prieš lapkričio 19-ąją žemyninės Europos žiniasklaidai intensyviai aiškino, kad dėl Latvijos paramos JAV pradėtam karui Irake ir latvių kariškių siuntimui į Persijos įlanką iš visų latvių politikų yra mažiausiai kalta.

Beveik prieš metus Paryžiuje žurnalui „Verslo klasė“ kalbinau prancūzų eseistą, filosofą Andre Glucksmanną. Kalbėjomės ir apie abejones, kad ES gali tapti politinio elito organizacija, o ne piliečių Europa. Įžymusis prancūzų maištininkas tada sakė: „Europos Sąjungos integracija yra prieštaringas procesas. Tačiau šiuo metu galiu pasakyti, ko nepasieks ES, jeigu atsisakys glaudesnio bendradarbiavimo: nesukurs bendros energetinės politikos. Tai pamatinis artimiausios ES ateities klausimas (...). Alternatyvos labai aiškios: arba vieningai deramės su rusais dėl energijos išteklių pusės milijardo europiečių vardu, arba surengiame individualias lenktynes į Maskvą, kad iš Rusijos išprašytume dujų bei naftos kuo palankesnėmis sąlygomis kiekvienas sau. Jeigu pasirinksime antrąją alternatyvą, nebeturėsime tos Europos, kurią dabar kuriame. Padėtis iš tikrųjų labai rimta: Vokietija ir Italija jau užėmė atskiro starto pozicijas, neatsiliks nuo jų ir Prancūzija. Maža to, stipriausia ES ekonomika Vokietija kartu su Rusija dažniau žlugdo bendrus Europos energetikos projektus nei dalyvauja juos kuriant.“

Lapkričio 19-ąją iš toli stebėjus veiksmą, kuriame dalyvavo Nicolas Sarkozy, Angela Merkel, Silvio Berlusconi ir kiti, galima sakyti, kad tokie kaip A.Glucksmannas tądien pralaimėjo.