Pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: 'Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių'. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“

Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės, taip pat ir mirti jie negalės, nes bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikai.

O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“.

Tuomet kai kurie Rašto aiškintojai atsiliepė: „Mokytojau, tu gerai išaiškinai!“ Ir daugiau niekas nebedrįso jo klausinėti.

Kiti skaitiniai: 1 Mak 6, 1-13; Ps 9, 2–4. 6. 16. 19

Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius

Jėzui vėl spendžiamos pinklės. Šį kartą ne fariziejai, bet sadukiejai.  Sadukiejai buvo kilę iš turtingų išsilavinusių šeimų. Jie skyrėsi nuo fariziejų, nes pripažino tik penkias Senojo Įstatymo knygas ir maža reikšmės teteikė pranašams.  Sadukiejai, ne taip, kaip fariziejai, netikėjo prisikėlimu iš mirusių, angelais ar blogio dvasiomis.  Jie galvojo, kad prisikėlimas yra tik išgalvotas dalykas ir  aiškino, kad pirmosiose penkiose Senojo Testamento knygose prisikėlimas niekur nėra minimas. Buvo nepatenkinti Jėzaus mokymu, uždavinėjo Jam klausimus, norėdami Jį nutildyti.

Jėzus, betgi, greitai juos nutildė. Jiems pacitavo ištrauką iš Išejimo knygos, kur Dievas Mozei sako: „Aš esu tavo tėvo Dievas, - Abraomo Dievas,  Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“(Iš 3,6). Jėzus paneigia sadukiejų argumentus, parodydamas, kad Dievas yra gyvųjų ir mirusiųjų Dievas. Jis buvo Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas ir draugas, kada jie dar gyveno. Jis yra jų Dievas ir dabar, kada jie jau yra mirę. Ta draugystė nesibaigia su mirtimi. Taip Jėzus atitaisė klaidingą Šventrasčio suvokimą ir drauge atskleidė Dievo Žodį savo sekėjams.

Šios dienos Evangelijos pabaigoje skaitome, kad  kai kurie Rašto aiškintojai atsiliepė: „Mokytojau, Tu gerai išaiškinai“.  Jėzus kalbėjo paprasta, jiems suprantama kalba. Mums irgi yra svarbu išvengti neteisingo Šventraščio supratimo. Svarbu likti atviriems ir klusniems Šventajai Dvasiai, kalbančiai per Bažnyčią ir asmeniškai į mūsų širdis. Dievas nori, kad mes paklustume Jo Žodžiui, jį priimtume „ne kaip žmogaus žodį - bet kas jis iš tikro yra, kaip Dievo Žodį, kuris veikia mumyse“ (1Tes 2,13). Patarčiau visiems pasinaudoti neseniai Lietuvoje išleista knygute „Pašnekesys su Dievu skaitant Šventąjį Raštą“. Tai labai praktiška ir naudinga knygutė, norint geriau suprasti Dievo Žodį.

Nebūkime kaip tie sadukiejai, kurie  iš aukšto žvelgė į Jėzų, nepriėmė Jo mokymo ir savaip aiškino Šventąjį Raštą. Jėzus ne tik sadukiejams, bet ir mums pareiškia, kad šios žemės fizinio gyvenimo įstatymai  po mirties nebeturi galios. „Kai prisikels iš numirusių, tai nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje“.

Bernardinai.lt