2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Va­le­rio Al­bi­set­ti. Suteikti prasmę

2009-11-21
Rubrikose: Šeima ir sveikata » Psichologija  Religija » Prisikėlimo kelionė 
Vilniaus senamiesčio detalės

Zenekos nuotrauka

Dažnai mes bi­jo­me ką nors da­ry­ti, bi­jo­me žmo­nių, bi­jo­me veik­ti, bi­jo­me kal­bė­ti. Esa­me dro­vūs, gė­di­ja­mės gy­ven­ti, eg­zis­tuo­ti. O tu­rė­tu­me su­si­gės­ti, kad iki šiol gė­di­jo­mės sa­vo gy­ve­ni­mo!

Pri­si­min­ki­me, kad esa­me Die­vo vai­kai. Tad mums ne­rei­kia gė­dy­tis. Nie­ka­da. Die­viš­ku­mas sly­pi vi­suo­se žmo­nė­se be iš­im­ties. Pa­kan­ka tik jį pa­ma­ty­ti ir pri­im­ti.

Že­mė­je nė­ra žmo­gaus, ku­ris ne­įsteng­tų bū­ti, gy­ven­ti, nes tai jau bu­vo už­ko­duo­ta jo kaip as­mens su­ma­ny­me, tai jau bu­vo jam gims­tant, pa­čio­je jo pri­gim­ties es­mė­je.

No­rint iš­mok­ti gy­ven­ti, ne­rei­kia moks­lų ar ypa­tin­gų su­ge­bė­ji­mų. Kad mo­kė­tum gy­ven­ti, ne­rei­kia net­gi svei­ko kū­no. Gy­ven­ti svei­kai psi­cho­lo­gi­ne pras­me – tai kur­ti pla­nus, o ypač – už­si­brėž­ti tiks­lus ir mė­gin­ti jų siek­ti su sa­vo ne­to­bu­lu­mais ir sa­vo jė­go­mis. Tik taip ga­li­ma są­mo­nin­gai su­vok­ti, kad gy­ve­ni.

Aš pa­ži­nau daug gra­žių, svei­kų, tur­tin­gų, pro­tin­gų, ta­čiau vis dėl­to tuš­čių, pa­var­gu­sių, pri­slėg­tų, gy­ven­ti ne­su­ge­ban­čių žmo­nių. Ko­dėl jie bu­vo to­kie? To­dėl, kad ne­bu­vo įsi­są­mo­ni­nę, kad gy­ve­na, kad eg­zis­tuo­ja. Mus są­mo­nin­gus da­ro ne kū­nas ar pro­tas, bet pras­mė, ku­rią su­tei­kia­me kū­nui ir pro­tui, ku­rie lei­džia mums jaus­tis gy­viems, o to­dėl ir są­mo­nin­giems.

Mes esa­me. Mes eg­zis­tuo­ja­me.

Ir vien dėl šio fak­to, kad eg­zis­tuo­ja­me, tu­rė­tu­me są­mo­nin­gai su­vok­ti tą už­duo­tį (kad ir ko­kia ji bū­tų), ku­rią bet ko­kiu at­ve­ju vi­si esa­me ga­vę. Vi­si mes tu­ri­me at­lik­ti tam tik­rą už­duo­tį. O jei­gu ma­no­me jos ne­tu­rį, tai to­dėl, kad ne­mo­ka­me jos įžvelg­ti, kad ne­no­ri­me jos su­pras­ti. Ta­čiau už­tik­ri­nu jus, ją tu­ri­me vi­si! Pa­kan­ka tik jos paieško­ti.

Kam tu­rė­ti gra­žų kū­ną, jei­gu ne­mo­ka­me su­teik­ti jam pras­mės, gi­lios ver­tės, ku­ri leis­tų mums tap­ti są­mo­nin­giems pa­tiems ir są­mo­nin­gai su­vok­ti sa­vo gy­ve­ni­mą? Pa­ži­nau kū­no ne­ga­lią tu­rin­čių lai­min­gų ir pa­ten­kin­tų žmo­nių. Kaip tai pa­aiškin­si­te?

Jei­gu ne­si są­mo­nin­gas, mirš­ti, ne­gy­ve­ni net ir tu­rė­da­mas gra­žų ir svei­ką kū­ną. Są­mo­nin­gu­mas yra aukš­čiau už tai, koks yra kū­nas, aukš­čiau už tur­tus ar val­džią, ku­rią ga­li­me tu­rė­ti. Tu­ri­me su­teik­ti pras­mę sau pa­tiems ir mus su­pan­tiems da­ly­kams. Tai yra tik­ro­ji kiek­vie­no iš mū­sų už­duo­tis. Tai tik­ro­ji gy­ve­ni­mo pras­mė. Jo­kia ki­ta.

Tur­tai, gro­žis, sek­sas nė­ra ver­tin­gi, jei­gu jie ne­tu­ri pras­mės. Ir vis dėl­to dau­gu­ma žmo­nių jų vai­ko­si ne­ži­no­da­mi, kad, juos pa­sie­kę, jie vis tiek ne­nu­rims, ne­bus lai­min­gi, kol ne­su­teiks jiems pras­mės. Tur­tai, gro­žis, sek­sas yra są­vo­kos, vaiz­di­niai.

Ta­čiau kiek­vie­nas iš mū­sų be iš­im­ties, kai bus vie­nas ir tu­rės at­sa­ky­ti į iš­si­kel­tus klau­si­mus, at­si­skai­tys sau pa­čiam, nes žmo­gus, kaip tik to­dėl, kad toks yra, ne­ga­li gy­ven­ti įvai­riems da­ly­kams ne­su­teik­da­mas pras­mės. Tai yra žmo­gaus pra­keiks­mas ar­ba jo lai­mė. Kai nė­ra pras­mės, yra tik tuš­tu­ma.

No­rom ar ne­no­rom kiek­vie­nas žmo­gus, no­rin­tis ras­ti ra­mybę, yra pri­vers­tas da­ly­kams su­teik­ti prasmę. Priešin­gu at­ve­ju iki pat mir­ties jį ly­dės nuo­la­ti­nė neu­ro­zė.

Mes že­mė­je esa­me vien tik tam, kad su­teik­tu­me pras­mę. Sau ir ki­tiems.

Kiek kar­tų su­si­ti­ki­mas su ne­įga­liu žmo­gu­mi man pa­dė­da­vo la­biau įpras­min­ti sa­vo kū­niš­ku­mą, sa­vo kū­ną.

Jei­gu mū­sų kū­nas li­go­tas, jam su­tei­kia­me pras­mę, jei­gu jis svei­kas, jam ir­gi su­tei­kia­me prasmę, tad prasmę tu­ri vi­sa kas.

Va­le­rio Al­bi­set­ti. Kad bū­tu­me lai­min­gi. Psi­cho­te­ra­pi­ja vi­siems (Katalikų pasaulio leidiniai, 2009)

Iš ita­lų kal­bos ver­tė Ra­sa Va­buo­lai­tė


Katalikų pasaulio leidiniai

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Michailas Epšteinas „Tėvystė“

Jaudinamai atvirai atskleidžiama asmeninė patirtis, pateikiama filosofinė tėvystės reflekcija, įžvalgos, peržengiančios individualios būties ribas ir dvelkiančios universalumu.

Gatvės vaikai

Mieli tėvai, kviečiame jus į dešimties kassavaitinių susitikimų grupę, kurioje mokysimės konstruktyviai bendrauti su savo vaiku ir įgysime daugiau auklėjimo įgūdžių.

DVD "Visi esame žmonės" viršelis

Prieš mažiau nei metus startavę „Bernardinai.TV“ pristato naują, jau trečią DVD plokštelę. DVD „Visi esame žmonės. Apie toleranciją kitaip“ – pasakojimai apie žmones, kurie yra šalia, tik dažniausiai mūsų nepastebimi ar sąmoningai ignoruojami.

Šeima

Laidoje toliau diskutuojama apie kasdienius sutuoktinių bendravimo aspektus: dėmesio troškimą, vienatvės nepakėlimą, tarpusavio ryšio ugdymą. 

Pienės pūkas

Dažnai galvoju, kad priklausomybė yra apsėdimo liga. Aš kitaip negaliu atsakyti sau. Protu suvoki ir visa esybe nenori savęs naikinti, bet tu prieš savo valią tai darai ir nieko negali padaryti

Kun. Povilas Narijauskas

Šį kartą „Skanaus“ skiltyje ypatingas receptas – Vilniaus Kalvarijų parapijos vikaro Povilo Narijausko naminė duona ir skaniosios užtepėlės prie jos.