Dažnai mes bi­jo­me ką nors da­ry­ti, bi­jo­me žmo­nių, bi­jo­me veik­ti, bi­jo­me kal­bė­ti. Esa­me dro­vūs, gė­di­ja­mės gy­ven­ti, eg­zis­tuo­ti. O tu­rė­tu­me su­si­gės­ti, kad iki šiol gė­di­jo­mės sa­vo gy­ve­ni­mo!

Pri­si­min­ki­me, kad esa­me Die­vo vai­kai. Tad mums ne­rei­kia gė­dy­tis. Nie­ka­da. Die­viš­ku­mas sly­pi vi­suo­se žmo­nė­se be iš­im­ties. Pa­kan­ka tik jį pa­ma­ty­ti ir pri­im­ti.

Že­mė­je nė­ra žmo­gaus, ku­ris ne­įsteng­tų bū­ti, gy­ven­ti, nes tai jau bu­vo už­ko­duo­ta jo kaip as­mens su­ma­ny­me, tai jau bu­vo jam gims­tant, pa­čio­je jo pri­gim­ties es­mė­je.

No­rint iš­mok­ti gy­ven­ti, ne­rei­kia moks­lų ar ypa­tin­gų su­ge­bė­ji­mų. Kad mo­kė­tum gy­ven­ti, ne­rei­kia net­gi svei­ko kū­no. Gy­ven­ti svei­kai psi­cho­lo­gi­ne pras­me – tai kur­ti pla­nus, o ypač – už­si­brėž­ti tiks­lus ir mė­gin­ti jų siek­ti su sa­vo ne­to­bu­lu­mais ir sa­vo jė­go­mis. Tik taip ga­li­ma są­mo­nin­gai su­vok­ti, kad gy­ve­ni.

Aš pa­ži­nau daug gra­žių, svei­kų, tur­tin­gų, pro­tin­gų, ta­čiau vis dėl­to tuš­čių, pa­var­gu­sių, pri­slėg­tų, gy­ven­ti ne­su­ge­ban­čių žmo­nių. Ko­dėl jie bu­vo to­kie? To­dėl, kad ne­bu­vo įsi­są­mo­ni­nę, kad gy­ve­na, kad eg­zis­tuo­ja. Mus są­mo­nin­gus da­ro ne kū­nas ar pro­tas, bet pras­mė, ku­rią su­tei­kia­me kū­nui ir pro­tui, ku­rie lei­džia mums jaus­tis gy­viems, o to­dėl ir są­mo­nin­giems.

Mes esa­me. Mes eg­zis­tuo­ja­me.

Ir vien dėl šio fak­to, kad eg­zis­tuo­ja­me, tu­rė­tu­me są­mo­nin­gai su­vok­ti tą už­duo­tį (kad ir ko­kia ji bū­tų), ku­rią bet ko­kiu at­ve­ju vi­si esa­me ga­vę. Vi­si mes tu­ri­me at­lik­ti tam tik­rą už­duo­tį. O jei­gu ma­no­me jos ne­tu­rį, tai to­dėl, kad ne­mo­ka­me jos įžvelg­ti, kad ne­no­ri­me jos su­pras­ti. Ta­čiau už­tik­ri­nu jus, ją tu­ri­me vi­si! Pa­kan­ka tik jos paieško­ti.

Kam tu­rė­ti gra­žų kū­ną, jei­gu ne­mo­ka­me su­teik­ti jam pras­mės, gi­lios ver­tės, ku­ri leis­tų mums tap­ti są­mo­nin­giems pa­tiems ir są­mo­nin­gai su­vok­ti sa­vo gy­ve­ni­mą? Pa­ži­nau kū­no ne­ga­lią tu­rin­čių lai­min­gų ir pa­ten­kin­tų žmo­nių. Kaip tai pa­aiškin­si­te?

Jei­gu ne­si są­mo­nin­gas, mirš­ti, ne­gy­ve­ni net ir tu­rė­da­mas gra­žų ir svei­ką kū­ną. Są­mo­nin­gu­mas yra aukš­čiau už tai, koks yra kū­nas, aukš­čiau už tur­tus ar val­džią, ku­rią ga­li­me tu­rė­ti. Tu­ri­me su­teik­ti pras­mę sau pa­tiems ir mus su­pan­tiems da­ly­kams. Tai yra tik­ro­ji kiek­vie­no iš mū­sų už­duo­tis. Tai tik­ro­ji gy­ve­ni­mo pras­mė. Jo­kia ki­ta.

Tur­tai, gro­žis, sek­sas nė­ra ver­tin­gi, jei­gu jie ne­tu­ri pras­mės. Ir vis dėl­to dau­gu­ma žmo­nių jų vai­ko­si ne­ži­no­da­mi, kad, juos pa­sie­kę, jie vis tiek ne­nu­rims, ne­bus lai­min­gi, kol ne­su­teiks jiems pras­mės. Tur­tai, gro­žis, sek­sas yra są­vo­kos, vaiz­di­niai.

Ta­čiau kiek­vie­nas iš mū­sų be iš­im­ties, kai bus vie­nas ir tu­rės at­sa­ky­ti į iš­si­kel­tus klau­si­mus, at­si­skai­tys sau pa­čiam, nes žmo­gus, kaip tik to­dėl, kad toks yra, ne­ga­li gy­ven­ti įvai­riems da­ly­kams ne­su­teik­da­mas pras­mės. Tai yra žmo­gaus pra­keiks­mas ar­ba jo lai­mė. Kai nė­ra pras­mės, yra tik tuš­tu­ma.

No­rom ar ne­no­rom kiek­vie­nas žmo­gus, no­rin­tis ras­ti ra­mybę, yra pri­vers­tas da­ly­kams su­teik­ti prasmę. Priešin­gu at­ve­ju iki pat mir­ties jį ly­dės nuo­la­ti­nė neu­ro­zė.

Mes že­mė­je esa­me vien tik tam, kad su­teik­tu­me pras­mę. Sau ir ki­tiems.

Kiek kar­tų su­si­ti­ki­mas su ne­įga­liu žmo­gu­mi man pa­dė­da­vo la­biau įpras­min­ti sa­vo kū­niš­ku­mą, sa­vo kū­ną.

Jei­gu mū­sų kū­nas li­go­tas, jam su­tei­kia­me pras­mę, jei­gu jis svei­kas, jam ir­gi su­tei­kia­me prasmę, tad prasmę tu­ri vi­sa kas.

Iš Va­le­rio Al­bi­set­ti. Kad bū­tu­me lai­min­gi. Psi­cho­te­ra­pi­ja vi­siems (Katalikų pasaulio leidiniai, 2009)

Iš ita­lų kal­bos ver­tė Ra­sa Va­buo­lai­tė