Man patinka Angela Merkel. Ne, ne dėl savo politikos, ekonominių nuostatų ar fizinio grožio. Tą teigiamą savybę, kuri man patinka, sunkoka vienareikšmiškai įvardyti. Gebėjimu nenusišnekėti? O gal kaip tik priešingai?

Štai Berlyno sienos griuvimo dvidešimtmečio proga, kai visi skelbėsi kuo nors prisidėję prie sienos griuvimo – kas veiksmais, kas riksmais, o kas ašaromis – ponia A. Merkel pareiškė, jog ji tuomet paprasčiausiai kaitinosi pirtyje. Net Nicolas Sarkozy bandė pasirodyti komunizmo žlugdymo didvyriu. Ta proga publikuotoje neaiškioje nuotraukoje plaktukėliu ar kažkokiu kitu įnagiu neaišku, ką ant tos sienos daręs, būsimasis prezidentas dabar tvirtina tikrai ją griovęs. Juokiasi europiečiai iš tokio Prancūzijos prezidento žygdarbio ir juo netiki.

O štai iš A. Merkel nesijuokia. Ji gi nieko tokio nedarė. Pasikaitino pirtyje, išlenkė bokalą alaus su drauge, paskui su pasipainiojusiais Vakarų vokiečiais, vėliau nuėjo miegoti, o ryte nuvyko į Vakarus apsipirkti. Taip šiandienė Vokietijos kanclerė prarado progą dalyvauti istorijoje. Ir nieko (o tai dar keisčiau!), nepanašu, kad aštuoniasdešimt milijonų Vokietijos piliečių dėl tokios savo kanclerės praeities labai sielvartautų ar piktintųsi!

Žiūrint į Berlyną iš Vilniaus, toks vokiečių abejingumas atrodo nesuprantamai. O kaipgi! Štai prieš pusmetį prezidento rinkimų proga vienas iš populiaresnių klausimų buvo: o kur ponia Dalia Grybauskaitė buvo Sausio tryliktąją? Ką ji veikė šiuo svarbiausiu Lietuvai momentu? Būsimoji prezidentė į tokius klausimus nieko aiškaus neatsakė. Buvau su tauta ar kažką panašaus. Neduokdie, būtų pasakiusi kokią teisybę, pavyzdžiui, miegojau. Tikrieji Tėvynės mylėtojai būtų į gabalus sudraskę, juk taip tąsyk elgėsi tik ne mūsiškiai, piktieji Lietuvos žmonių priešai...

Galite man prieštarauti, sakyti, jog Berlyno sienos griuvimas ir Sausio įvykiai ne tas pat, ten – festivalis, čia – žūtbūtinis mūšis, ir mano palyginimas nevykęs. Galbūt. Bet atkreipsiu dėmesį, kad mane šiuo atveju labiau domina politikų dalyvavimo istorijoje vertinimas. O jis yra palyginamas. Maža to, toks palyginimas kelią įdomių minčių apie politikų įvaizdį populiariojoje lietuviškoje sąmonėje.

Politikai, kaip žinome, – niekšai. Jie rūpinasi tik savo kišene, jiems tik prilįsti prie lovio, tvarkyti Seimo priedangoje savo reikalus ir spjauti ant piliečių interesų. Be to, dar nuomotis prabangiausias mašinas, paskui jas sudaužyti ir slėpti nuo rinkėjų, kad taip nutiko, važiuoti už mokesčių mokėtojų pinigus atostogauti, apsiskelbti nacionalinėmis vertybėmis, įsivelti į konfliktus su policija ir ramut ramiausiai tuos konfliktus neigti, žodžiu, elgtis taip, kaip paprastam mirtingajam elgtis neleidžiama. Betgi politikai, toje populiariojoje sąmonėje ir nėra paprasti mirtingieji.

Tačiau tegul tik pabando šitie niekšai (kuriems jokios vertybės išskyrus savo naudą nebūdingos) neįsipaišyti į nacionalinių vertybių hierarchiją – būti pramiegoję Sausio ar Kovo įvykius, žvejoję Baltijos kelio metu ar dar ką panašaus darę. Taigi – skandalas! Taip, politikas nevidonas niekingesnis už piliečius, bet sykiu jis tautos išrinktasis (šis bruožas itin svarbus savaime – išrinktasis!), turintis savo patriotine morale ir veiksmų didybe lenkti visus piliečius kartu sudėjus. Todėl visi Lietuvos politikai visur ir visada, kada tik įmanoma, deklaruoja savo išrinktumą, tvirtindami, kad vos išlipę iš vystyklų jie iškart pradėjo dirbti Lietuvai, mintimis, žodžiai ir darbais. Savo politinei veiklai jie, kitaip nei kiti piliečiai, savo darbams beveik nuo gimimo rengėsi. Tokiu atveju politikas – kone Nietzsche“s antžmogis, o pastarajam mūsų gerojo elgesio normos, kaip žinoma, negalioja. Jam galima viskas. Tauta keikiasi, bet sutinka.

Tokia tad keistenybė. Lietuvoje politikai paprasčiausiai nėra žmonės. Tuo pat metu jie ir žemiau už žmones (kasdienėse žinių laidų recepcijose) ir aukščiau (tose pat žinių laidose švenčių proga). O paskui visiems sopa, kad tieji nežmonės priima nežmoniškus sprendimus. Ir priims nebūtinai todėl, kad jie išties bus nežmoniški, bet pirmiausia todėl, kad joks politinis sprendimas Lietuvoje, pagal jo priėmėjų apibrėžimą negali būti žmogiškas. Patys rinkėjų lūkesčiai neragina jų elgtis kitaip.

Man patinka A. Merkel, nes ji sako, žinote, tuomet aš buvau VDR mokslininkė (beje, fizikė) ir elgiausi taip, kaip elgėsi ir kiti mano kolegos. Mes nebuvome moraliniai pavyzdžiai ir amžinajai Vokietijai nedirbome. O paskui tiesiog pasikeitė profesija. Politika, žinote, tai profesinis, o ne istorinis pašaukimas.