Jovita Sandaitė. Odensės laiškai: pigus ir pigesnis. Geriau iš Lietuvos nei Pakistano?
Buvau šventai įsitikinusi, kad, darbo paieškoms besitęsiant taip ilgai, galėčiau dirbti bet ką. Todėl vėlų vakarą sulauktas telefono skambutis ir pasiūlymas padirbėti keletą valandų privertė išsiristi iš lovos ir, du kartus pašokus į orą sulig savo bamba, stipriai suploti rankomis.
Nors tą rytą kaip tik turėjau įsikūnyti į stropios studentės vaidmenį, tačiau pastarąjį net nesusimąsčiusi iškeičiau į galimybę tris valandas pabūti valytoja. Tokios auksinės galimybės taip paprastai po kojomis nesipainioja, todėl apsispręsti teprireikė pusės sekundės. Ir nors tądien pagal savo naują svajonių profesiją padirbėti ir nepavyko, tačiau tas tris valandas buvau statybininkas. Būtent statybininkas, o ne statybininkė, nes iki šiol maniau, kad šis darbas – vyrų reikalas. Darbo dienai pasibaigus galiu drąsiai teigti, jog įmanoma būti ir statybininke.
Naujoje darbo vietoje susipažinau su pirmuoju savo bendradarbiu Danijoje – Ali iš Pakistano. Ir nors Ali labai sunkiai bendravo anglų kalba, darbdavys patikino, jog Ali man viską paaiškins ir parodys.
Ali gal ir būtų norėjęs man paaiškinti, bet urdu kalbos aš, deja, niekada nesimokiau, todėl daugiausia bendravom šyptelėjimais: vieną kartą nusišypsai parodydamas visus dantis – viskas puiku ir aišku; šypteli du kartus lūpą patempdamas labiau į kairę pusę – kažko nesuprantu, bet tu manyk, kad suprantu; ilgai trunkanti šypsena lupų kampučiams nusvyrant žemyn – pažadu, pradėsiu mokytis urdu kalbą.
Kaip akivaizdu iš šio ganėtinai skurdaus lietuvių ir pakistaniečių komunikacijos pradžiamokslio, išsiaiškinti, kokie darbai manęs laukia, būtų buvę ganėtinai sunku, gal net neįmanoma. Todėl iš visų ant palangės dulkėjusių įrankių išsirinkusi identišką tam draugo pakistaniečio rankose, ėmiau kopijuoti jo judesius.
Dienos svajonė tapti valytoja pradingo taip pat greitai, kaip dingsta švieži pomidorai iš mano lentynos bendrabučio virtuvėje. Būtent. Kaip pomidorai. Nes pieną kažkas išgeria dar greičiau, o su aliejaus suvartojimu lyginti negalėčiau, nes tai jau daug lėtesnis procesas.
Tądien teko pašalinti senojo parketo likučius ir dažų sluoksnį nuo jaunyste jau nebedvelkiančių radiatorių. Ir nors stengėmės vienodai, pasirodo, darbo jėga iš Rytų Europos yra dvigubai brangesnė negu tokia pat, tik iš tolimesnių Rytų.
Tačiau tai, kad dirbdamas tokį patį darbą kaip ir aš, Ali gaus per pusę mažesnį atlyginimą, tėra tik viena iš priežasčių, kodėl tamsiais rudens rytais jis nesivarto pataluose, o jau šeštą valandą ryto „šypsenų – klausimų – atsakymų” metodu bendrauja su kitais Rytų europiečiais vištų fermoje. 9 valandą ryto su jais atsisveikinęs ir nurijęs keletą kąsnių, Ali imasi tolesnių darbų. Tądien abu dirbome sename name, tačiau jo kiekvieną dieną laukia vis kitoks darbas. Netgi tada, kai po darbų aš sunkiai beklausančias kojas bandžiau įkalbėti lipti ant dviračio ir minti pedalus šiltų namų link, Ali mėgavosi cigaretės dūmais ir, atrodė, bandė sustabdyti laiką, tačiau šis negailestingai jį nešė į naują vietą. Kur nauji žmonės vėl bandys su juo kalbėti, tik ne jam puikiai pažįstama urdu, bet svetima anglų kalba...
Kitą dieną mano svajonė pabūti valytoja vis dėlto išsipildė. Su tuo pačiu Ali stengėmės iš visų jėgų, kad namo sienos atgautų ankstesnį baltumą, o paimti durų rankeną nebebūtų nemalonu. Taip mums betriūsiant name pasirodė du danai santechnikai, kurie turėjo sutvarkyti vandentiekio sistemą.
Jau nuo pat tos akimirkos, kai pirmasis jų griausmingu žingsniu įžengė į mūsų taip kruopščiai išvalytą koridorių, pasijutau nejaukiai. Šie, nepasibodėję trinktelėti durimis, nebyliai praėjo pro, nepastebėjau kada, nematomu tapusį Ali. Pastarasis susirietęs kamputyje toliau kempinėle trynė grindjuostę ir tik kometos žybtelėjimą trukęs jo žvilgtelėjimas manęs link išdavė nerimą.
Akimirką pagalvojau, kad šie nepastebės ir manęs, tūnančios kitame kamputyje, tačiau tikriausiai todėl, kad mano grindjuostėms šveisti skirta kempinėlė buvo ryškiai raudona (Ali, kiek pamenu, turėjo geltoną), vyriškis, garsiai žingsniuodamas, priėjo prie manęs ir, mano nuostabai, plačiai nusišypsojęs, daniškai paklausė, kur yra virtuvė.
Tik tris savaites besitęsiančių danų kalbos kursų metu dar neišmokau atsakyti į šį klausimą, tačiau virtuvę parodžiau. Net nepastebėjau, kaip pradėjome kalbėtis. Apie įvairius dalykus. Ką aš veikiu Danijoje. Iš kur atvykau. Kaip man čia patinka ir kaip čia jaučiuosi.
Į kambarį grįžau besišypsanti dar kitokia šypsena, neįtraukta į lietuvių ir pakistaniečių komunikacijos pradžiamokslį. Ši turėjo reikšti maždaug tai: „Ali, gali nebesigūžti, jie – mieli žmonės.“ Bet, kaip jau ir minėjau, į minėtąjį pradžiamokslį šios šypsenos niekas dar neįtraukė, todėl ir Ali manęs tikriausiai nesuprato. Nugarą atsukęs, sparčiais judesiais darbavosi toliau. Aš irgi sugniaužiau šlapią šaltą ir raudoną savo kempinėlę.
Veidui kuo toliau tuo labiau sūrėjant, išgirdau tuos pačius žingsnius artėjant mūsų „darbo“ kambario link. Nors Ali ir toliau darbavosi su ta pačia geltona kempinėle, šįkart jis buvo pastebėtas. Šimtu keturiolika procentų pasikeitęs to paties išskirtinai garsiai žingsniuojančio santechniko balsas paklausė Ali: „Ką padarei grindims?“
Išgirdęs, kad į jį kreipiamasi, Ali pirmiausiai pasisuko į mane ir nusišypsojo. Supratusi šį ženklą, paaiškinau triukšmadariui, jog Ali beveik nekalba angliškai. Tai išgirdęs jis tik sumurmėjo: „Tai žinoma, nekalba“, – ir parodė, kad Ali eitų su juo.
Net nesusimąsčiusi, kad galėtų būti kitaip, nusekiau iš paskos. Pritūpęs santechnikas pirštu rodė į degtukų dėžutės dydžio skylutę, kažkokiu būdu atsiradusią naujam parkete: „Tai kas čia įvyko, ką pasakysi?“ Ali šypsojosi. Tik dabar jau ne man. Santechnikui. Aš tylėjau. Nes nežinojau, kaip šypsotis.
Santechnikui dar keletą kartų bakstelėjus pirštu į skylutę parkete, Ali sugebėjo atsakyti „ne aš“. Ir nusišypsojo vėl. Šįkart nei man, nei santechnikui. Iš šalies atrodė, kad tai skylutei parkete. „Tai žinoma, kad ne tu“, – sumurmėjo santechnikas, o jo mostelėjimas ranka sugrąžino į realybę. Ali toliau gūžėsi kamputyje su kempinėle.
Vos šiek tiek vėliau tam pačiam kamputyje Ali surado vienos kronos vertės monetą, kurią, baisiai džiaugdamasis, įspraudė man delnan, vis kartodamas: „Laiminga, laiminga, laiminga!“ Ta laiminga moneta ir dabar guli ant mano stalo. Ir kasdien neša laimę.
O Ali kasdien dirba, kad mėnesio pabaigoje du trečdalius savo uždirbtų tokių pat monetų, tikrai ne mažiau laimingų, galėtų nusiųsti artimiesiems Pakistane, pasilikdamas sau tik labai minimaliai: nuomai už būstą, maistui ir cigaretėms. Cigaretėms, kurių dūmai bent kelias minutes padeda sustabdyti laiką, iškart po to nešantį darbuotis kitur.
„Patiko dirbti, – prieš atsisveikindamas pasakė Ali. – Tu kalbi, kiti nekalba.“
Kad ir kaip būtų keista, nors per tas dvi dienas kalbėjau nepalyginamai mažiau nei bet kurią kitą dieną, praleistą Odensėje, tačiau jaučiausi lygiai taip pat. Lyg būtume ištisai kalbėjęsi. Paspaudžiau jo ranką ir sėdau ant dviračio. Ali pasiliko stabdyti laiko.
Susišypsojom.













