Skelbiame marijono kun. Vaclovo Aliulio svarstymus tradicinės ir naujosios liturgijos tema. Straipsnis buvo publikuotas Lietuvos Ateitininkų federacijos leidžiamame žurnale „Ateitis“.

„Ateities“ žurnalo šių metų 3 (46) numeryje skaitėme platų kunigo Oskaro Petro Volskio straipsnį skambia antrašte: Tradicinė Liturgija – svarbiausias dabarties poreikis. Straipsnyje randu daug sveikų ir gražių minčių, bet skaitant visą laiką kirba mintis: ar iš tiesų įgyvendinta tradicinė Liturgija šiandien būtų lemiamas veiksnys, gelbintis iš visų bėdų? Ne gamtos apsauga ir ne žmogaus teisės pasaulyje, ne socialinis teisingumas Lietuvoje, ne tikėjimo sklaida sekuliarioje visuomenėje,  bet tradicinė Liturgija, kurios apibrėžties taip ir neaptinkame. Galbūt norėta apsiriboti bažnytiniu Lietuvos lauku, bet dėstant siekiama plačiau, nes iš tikro dviejų katalikiškosios Liturgijos atmainų –  „tradicinės“ ir „atnaujintosios“ – santykiai yra visos Katalikų Bažnyčios problema.

Ką suprantame vienu ir kitu pavadinimu? Pastaraisiais dešimtmečiais įprasta vadinti tradicine tą Liturgijos formą, kuri gyvavo iki Vatikano II Susirinkimo, o naująja – suformuotą remiantis Susirinkimo Liturginės konstitucijos Sacrosanctum Concilium  sprendimais ir jos įgyvendinimą tvarkančiais Apaštalų Sosto žinybos – Dievo kulto kongregacijos nurodymais.

Keleriopa patirtis

Dievui dėkui, neblogai pažįstu vieną ir kitą Liturgijos formą: tradicinę – iš vaikystės ir moksleivio, klieriko, kunigo jaunystės metų, atnaujintąją – iš darbo Lietuvos vyskupijų Liturginėje komisijoje ir kunigo tarnybos iki šios dienos.

Kas praktiškai pirmiausia parodo tradicinę formą: ištisai lotynų kalba ir kunigas nusigręžęs nuo maldininkų. Atnaujintąją: tautinė kalba ištisai ar pramaišiui su lotynų, ar kelios vietinės kalbos, altorius atgręžtas į žmones ir kunigas taip pat. Kiti puikūs gerb. Autoriaus išskaičiuojami privalumai nepriklauso vien tradicinei formai. Cituoju: „Jei paimtume senojo rito Mišias – ko reikėtų, kad jos būtų atliekamos? Sakralios, gražios aplinkos, kilnaus meno, gražių liturginių kunigo apdarų, išlavinto, kilnaus apeigų atlikimo, gero choro, vertingų kūrinių. Bet už viso to – kilniaširdiškumas, tikrasis maldingumas, Dievo ir artimo meilė“.

Net keista skaityti, tarytum visas šias gražias savybes užtikrina senoji Liturgijos forma, tarytum jas ištisai nubraukia naujoji? Esu prisižiūrėjęs gražiai ir garbingai švenčiamų iškilmingų Mišių su klierikų asista, su gerais chorais ir galingais vargonais senąja forma prieš kelias dešimtis metų Marijampolėje bei Kauno katedroje ir dabartine forma – Vilniaus katedroje. Šios pastarosios apeigos pagarbumu bei taurumu nenusileidžia anoms, bet viršija gyvu tikinčiųjų dalyvavimu.

Esu matęs ir girdėjęs apie skurdžias senųjų laikų bažnytėles, apiplyšusius arnotus ir išklerusias fisharmonijas jose, taip pat apie sudriskusiais džinsais pasipuošusius skiauterėtus skaitovus,  nustriukintais ir aptemptais drabužėliais savo grožybes demonstruojančias skaitoves ar giedoves[1] , taip pat ne tik stilingą, bet kartais ir primityvų  gitarų braukymą mūsų dienomis, – nors visa šita yra labai toli nuo Liturgijos atnaujinimo užmojų.

Kad įvairios prakilnios savybės – kilniaširdiškumas, tikrasis maldingumas, Dievo ir artimo meilė skelbiamos tradicinės formos monopoliu, tarsi naujojoje formoje joms nebūtų vietos, tai, kas šitaip parašė, turėtų žemai nusilenkęs atsiprašyti Joną Paulių II, tūkstančius kunigų ir šimtus tūkstančių tikinčiųjų visame pasaulyje, kurie tomis prakilniomis savybėmis mūsų dienomis nenusileidžia ankstesnių šimtmečių tikėjimo broliams ir dvasiniams vadovams.

Tradicinė lotyniškoji Liturgija turėjo daugiau paslaptingumo, mistiškumo ir gerai tiko reikšti Bažnyčios visuotinumui. Ji tikrai yra gerbtina, bet turi nemenką trūkumą: šv. Mišių dalyviai likdavo pasyvūs, negirdėdavo Šventojo Raštinio skaitinių, nesuprasdavo pagrindinių maldų, neturėjo galimybės išsakyti savo prašymus visuotine malda.  Kunigas atsigręždavo į žmones tik per pirmą ir paskutinį Dominus vobiscum, per Orate, fratres, per Ecce Agnus Dei ir palaiminimą. Šv. Jonas Boskas prieš 120 metų ragino tikinčiuosius per Mišias kalbėti sopulingąją rožinio dalį, ir tai būsiąs puikiausias dalyvavimas, nors žinome, kad Mišiose sudabartinama ne tik Kristaus kančia, bet ir Jo mokymas, ir prisikėlimas (mano Mamutė nusiskųsdavo: Santaikos klebonas taip greitai šiokiadienio Mišias lotyniškai atskaito, kad ir tos vienos rožinio dalies nespėjanti sukalbėti). Nebuvo girdėta vakarinių Mišių nei koncelebracijų (išskyrus kunigo šventimus), todėl vienuolynų bažnyčiose buvo statoma po keliolika altorių, prie kurių vienu metų daugelis kunigų kas sau celebruodavo, maldininkai stengdavosi pastebėti pakylėjimo momentą vienur ir kitur.

Anų laikų Liturgijos mylėtojai mėgino įsąmoninti žmones, aiškindami apeigas, leisdami specialias maldaknyges, kaip kanauninko Adolfo Sabaliausko – Žalios Rūtos Šlovinkim Viešpatį ir Didžioji savaitė, marijonų Liturginės Mišios. Europoje vyko vad. Liturginis sąjūdis, kurio žymiausias atstovas buvo Austrijos verbistas Pius Parsch. Susirinkimas toli pralenkė lūkesčius. Įvairių kraštų vyskupai prašė, o Dievo kulto kongregacija davinėjo leidimus švęsti Mišias nuo pradžios iki pabaigos vietine kalba[2] .

Pusantro tūkstančio metų, nuo IV a. pabaigos iki 1953 m., galiojo eucharistinis sausas pasninkas: kunigui ir tikintiesiems iki Komunijos priėmimo nuo vidurnakčio nė duonos trupinėlio nesučiulpti, nė vandens lašelio nenuryti! To laikėmės, ir buvo gražu, bet ne kartą keblu. Prieškariu skaitėme Karolės Pažėraitės apysaką Nusidėjėlė: mergytė užsimiršusi Pirmosios Komunijos rytą nurijo vyšnią ir paskui ilgai kankinosi, nežinodama, kaip iš tos baisios nuodėmės išsivaduoti.              

Kažkodėl negirdėti, kad uolieji tradicinės Liturgijos šalininkai šauktų grįžti prie šios prakilnios tradicijos...

Susirinkimo užmojai ir jų įgyvendinimas

Kad nekalbėčiau tuščiai, dar kartą atidžiai perskaičiau Susirinkimo 1963 12 04 priimtą Liturginę konstituciją Ocumenicum Concilium. Verta visiems besidomintiems ir bepostringaujantiems ją paskaityti, kad būtų aiški Liturgijos atnaujinimo kryptis ir dvasia. Konstitucijoje sukaupta Liturgijos teologija ir praktika, nėra jokių „pakeitimų dėl pakeitimo“. Prisiminkime Konstitucijos 48 straipsnį. Jis nurodo aktyvaus dalyvavimo Mišiose paskirtį, prasmę:

Todėl Bažnyčia uoliai rūpinasi, kad krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs šio tikėjimo slėpinio stebėtojai, bet, gerai suprasdami, per apeigas ir maldas sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme, šviestųsi Dievo žodžiu, stiprintųsi nuo Viešpaties stalo, dėkotų Dievui ir, aukodami tyrąją atnašą ne vien kunigo rankomis, bet ir patys drauge su kunigu aukodami, išmoktų aukoti save pačius ir diena iš dienos, Kristui  tarpininkaujant, vis tobuliau jungtųsi su Dievu ir tarpusavyje, kad Dievas pagaliau būtų visa visuose.  

Mokytis aukoti save pačius..., vis tobuliau jungtis su Dievu ir tarpusavyje... Ar dažnai šį tikslą atsimename, ar dažnai mūsų kunigai mums jį primena?

Liturgijos atnaujinimo pradžia pateko į labai nepalankią dvasinę aplinką: sutapo su vadinamąja jaunimo moraline kultūrine revoliucija, prasidėjusia Paryžiuje 1968 m. gegužę su šūkiu:  Liberté! Egalité! Sexualité![3] Šalin visus varžtus, šalin visas normas!!! Bažnyčios žmonės jai nepritarė, bet daugelis jų irgi buvo užsikrėtę visokių laisvių fantazijomis ir šuoliavo daug toliau, negu siekė Susirinkimas. Vietomis „pažangūs“ ir „kūrybingi“ kunigai – išrasdinėjo nežinia kokius apeigų „patobulinimus“. Į Romą nuvykstantys Lietuvos vyskupijų valdytojai parveždavo žinių apie kai kuriose šalyse pasitaikančius kurijozus, vos ne Mišias paplūdimyje su glaudėmis. Susirinkimas paragino žiūrėti saiko, teikiant tikinčiųjų pagarbai Viešpaties ir šventųjų paveikslus ar statulas, tai Kanadoje ir dar kai kuriose šalyse daug jų buvo pašalinta ir suniokota. Tikras ikonoklazmas[4] , kaip Bizantijoje VIII amžiuje.

Lietuvos padangėje viskas vyko ramiai ir pamažu. Niekas nenorėjo išdykauti su šventenybėmis. Kunigija ir vyskupijų vadovai žinojo bažnytinių tradicijų reikšmę, nes jos palaikė ir patį religingumą, kai buvo draudžiamas religinis švietimas ir religinė spauda. Kita vertus, nenorėjome atitrūkti nuo Visuotinėje Bažnyčioje vykstančio atsinaujinimo ir likti savotiškais „katalikiškais sentikiais“. Prisidėjo dar vienas svarbus motyvas: viltis, kad Sovietų valdžia, norėdama pasirodyti prieš pasaulį, leis išspausdinti vieną kitą apeigų knygą, galbūt ir maldaknygę, kai nuo 1950 metų nebuvo išspausdinta nė vieno tokio puslapėlio!

Kadangi nuo pat 1965 metų pradžios buvau bažnytinės vyresnybės įkinkytas į  darbą prie lietuviškų liturginių leidinių rengimo ir atnaujinamų apeigų tvarkymo, trumpai papasakosiu, kaip visa tai ėjo.

Liturginės konstitucijos 63 str. ragina plačiau vartoti gimtąją kalbą, teikiant sakramentus ir sakramentalijas, taip pat sako: Kompetetentinga bažnytinė vadovybė, remdamasi Romos apeigyno nauju leidimu, kuo greičiau teparengia savo regiono reikmėms, įskaitant kalbą, pritaikytą apeigyną.

 Nebuvo žinoma, kada pasirodys naujas  Romos apeigynas (jis daug vėliau rodėsi dalimis kas keletas metų), o senieji mūsų ritualėliai jau buvo nudėvėti ir iš viso nepakankami, mūsų Liturginė komisija 1965 metais, dar  tebesitęsiant Susirinkimui, parengė lotynų ir lietuvių kalbomis Romos katalikų apeigyną Lietuvos vyskupijoms (jame jau buvo pritaikyti konkretūs Susirinkimo nurodymai dėl Krikšto ir Ligonių patepimo apeigų). Apeigynas buvo patvirtintas Lietuvos vyskupijų ordinarų kolegijos, tų pačių metų lapkričio 6 d. Romoje aprobuotas, kitais metais Lietuvoje išspausdintas. Netrukus pradėjome jį vartoti bažnyčiose. Noromis šią naujovę priėmė tikintieji ir kunigai. Tada susirūpinome Liturginio maldyno  rengimu, Naujojo Testamento ir Psalmyno vertimais; šios knygos buvo išspausdintos atitinkamai 1968, 1972 ir 1973 m.

Pauliaus VI aprobuotas naujas Missale Romanum pasirodė 1969 m., darbas prie jo vertimo mums užtruko apie dešimt metų. Romoje jis aprobuotas 1980 m., Lietuvos spaustuvės Gedulinį mišiolą pagamino 1982, Pagrindinį mišiolą – 1987 m. (sutapo su Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejumi). Savo ruožtu šeši tomai Romos mišiolo skaitinių pasirodė 1982 – 1994 m. Spaustuvės dirbo lėtai, padarė gražiai. Kaip daugelyje  kraštų, taip ir Lietuvoje į vertimą neužmiršome esminius tekstus – Mišių eigą ir Eucharistijos maldas – pateikti ir lotyniškai, kunigo pasirinkimui ir mišriakalbiam Mišių šventimui.

Lietuvių kalba apeigose buvo įvedama iš lėto. Vilniaus krašte mus spaudė platus lenkų kalbos vartojimas lenkakalbėse bažnyčiose, iš Lenkijoje išleidžiamų knygų. Skubėjo įsivesti gimtąją kalbą savo parapijose Amerikos lietuviai, kad jos visiškai neužgožtų vietos vyskupų proteguojama anglų kalba. Ten dauguma katalikų vyskupų – airių kilmės, o pačioje Airijoje  kalbama, rašoma,  meldžiamasi angliškai, taigi jiems buvo sunku suprasti kažkokių ateivių prisirišimą prie jų paliktos tėvynės kalbos.

2009 m.  „Ateitis“ Nr. 8

[1] Liturgija, graikiškai leitourgia, reiškia viešąją tarnybą, taigi privalo būti atliekama su pagarbia apranga. Galėtume pasimokyti, pavyzdžiui, iš LTV žinių ir orų prognozių pranešėjų.

[2] Konstitucijos 36 straipsnis teigė, kad lotynų kalba ir toliau pasilieka pagrindinė Liturgijos kalba, o tautinės kalbos teikiamos pirmiausia toms apeigų dalims, kurios arčiausiai paliečia pačius tikinčiuosius arba net skiriamos jiems atlikti : [Šventojo Rašto] „skaitiniams, pamokymams, kai kurioms maldoms ir giesmėms, laikantis ... atskiriems atvejams nurodytų nuostatų“.

[3] „Laisvė! Lygybė! Seksualumas!“ Pastarasis reikalavimas pakeičia Didžiosios Prancūzų Revoliucijos skelbtame šūkyje skambėjusią Fraternité! (Brolybė).

[4] Paveikslų naikinimo sąjūdis tarytum kovojant su stabmeldybės reiškiniais krikščionių bažnyčiose.