Šią nuotrauką radau šią vasarą, pas tolimus gimines, Šalčmirių kaime, netoli Dotnuvos. Tada, Gilainių kapinėse, aptikau ir savo prosenelio Konstantino Kupsčio (1869–1919) kapą. Manau, Jums pažįstama situacija, kai šeimos albume yra viso labo viena ar dvi nuo laiko pageltusios nuotraukos iš senelių ar tėvų vaikystės; ir kaip smagu po daugelio metu prie jų pridėti dar vieną.

Labai gaila, kad žinias apie senelių ir prosenelių gyvenimą spėjau nutverti tik už uodegos. Jei  būčiau delsęs dar labiau, niekada nebūčiau sužinojęs, kad, pavyzdžiui, mano močiutės ant sijono nešiotas drabužis „komple“ buvo mėlynos spalvos, kad kepuraitę ji mėgdavo puošti margaspelvėmis gėlėmis, kad mano mamos margos suknelės pasiuvimo „fasonas“ buvo vadinamas “christianka“…

Kupsčių šeima apie 1936 metus Dotnuvos atlaiduose

Taigi nuotraukos kairėje – mano prosenelė Vincenta Kupstienė. Šalia jos – mano močiutė Antanina, ji bus pagrindinė šio pasakojimo herojė, ir jos vyras Leonas Kupstys; mergaitė su ilgu saldainiu, jų  dukra ir mano Mama Janina. Visi kiti – senelio Leono giminės. Nuotrauka daryta apie 1936 metus Dotnuvoje, per Atlaidus.

Mano močiutė Antanina Kupstienė, mergautine pavarde Minn Toni Knope buvo kilusi iš Valkos miesto. Nuo 1920 metų Valkos viduriu ėjo valstybinė siena tarp Latvijos ir Estijos. Latviai jį vadina Valka, estai – Valga. Močiutė yra sakiusi, kad ji gimusi Estijoje, o augusi Latvijoje. Kalbėjo ji, žinoma, abiem gimtosiomis kalbomis: tiek latviškai, tiek estiškai; pakrikštyta buvo liuterone ir tik apsigyvenusi Lietuvoje bei sukūrusi čia šeimą tapo katalike Antanina.

Būdama 24–verių metų Valkoje/Valgoje ji susipažino su Kazimieru Cibulskiu nuo Zarasų krašto. Tada Kazimieras tarnavo caro  kariuomenės dalinyje, kuris stovėjo tame mieste. Susipažino jiedu ir įsimylėjo. Antaninos šeimai svetimtautis ir kitos konfesijos žmogus buvo ne prie širdies, jie (broliai) Kazimierui sakę: mes tau ''leiši'' sesės neatiduosim. Pasakojama, kad kai tada dar Minn Toni nuėjo mamai pranešti apie vestuves, tuo metu lauke malkas kapojęs vyresnysis jos brolis Peteris persikirto sau kojos pėdą (Minn Toni tai laikiusi blogu ženklu).

Taigi nepaklususi tėvams močiutė pabėgo su „leišiu“ į Lietuvą ir nutraukė ryšius su giminėmis. Tiesa, yra likę kelios 1929 metais darytos nuotraukos iš Latvijos, matyt, gautos bandant užmegzti nutrūkusį ryšį. Apsigyveno jiedu Zarasų apskrityje, Imbrado valsčiuje, Cibulinės kaime, pas Kazimiero tėvą Igną. Tuo metu Cibulinės kaime buvo apie 40 sodybų ir visose jose gyveno vieni Cibulskiai...

Po kiek laiko jie persikėlė gyventi į Kauną , Šiaulių gatvėje stovintį namą Nr 50, netoli geležinkelio stoties (ir šiandien šis namas stovi, tik yra renovuotas).

Su Kazimieru močiutė susilaukė dviejų vaikų – Valerijos ir Povilo.Gyvendami šeimoje gražiai sutarė. Kazimieras mokėjo siūti, turėjo kojinę ''Zinger'' siuvimo mašiną. Kazimierui netikėtai mirus,  močiutė liko gyventi viena su vaikais nuomuojamam bute. Praėjus keliems metams ji susipažino su Leonu Kupsčiu, kilusiu iš Dotnuvos apylinkių , sukūrė antrą šeimą . Su Leonu močiutė susipažino jam lankantis pas savo brolius, gyvenusius tame pačiame name.

Gyvenimas močiutės nelepino . Kaune kartu su antruoju vyru ir vaikais ji toliau gyveno  to pačio  namo pusrūsyje  . Namas priklausė žydui Memerzeliui, atvažiavusiam iš Amerikos. Bute buvo du maži kambarėliai ir maža virtuvėlė. Butuke stovėjo metalinė lova, čiužiniai prikimšti šiaudų (kai gims mano mama, ji miegos ant kuparo). Tualetas buvo lauke. Vienas kambarys visai neturėjo langų. Vandenį buičiai semdavo iš šulinio, o gėrimui nešdavo iš Vytauto prospekte esančio hidranto. Nors šeima gyveno kukliai, bet galėjo pasigirti viena iš visų kaimynų turėjusi „balėją“, cinkuotą vonelę, kurioje maudėsi ir skalbė. Kaimynams „balėją“ skolino nenoriai, taupė.

O senelis? Senelis Leonas turėjo „auksines rankas“, mokėjo dirbti visus darbus,  augino triušius. Triušių mėsa padėdavo šeimai prasimaitinti, o išdirbtus kailiukus naudodavo drabužiams. Mama prisimena, kad tėvelis jai papuošė pliušinį paltuką, pritaisė apykaklę, „mankietus“, pasiuvo „muftą“ – įdėklą žiemą rankoms laikyti. Laisvalaikiu senelis darė batus, turėjo kurpalius.

1932 metais močiutei gimė dukra Janina. Po vestuvių su Leonu, kaimynai mano močiutę vadino „Levukiene” ; tai buvo tarsi „brendas“, nes nors ir gyveno seneliai sunkiai, močiutė rengėsi gražiai ir skoningai (nuotraukoje tai gerai matyti). Senelis tuo metu dirbo statybose, talkindavo kaimyno Tiškaus duonos kepykloje, kitu metu sargavo, dirbo gaisrininku Šančių gaisrinėje. Laisvalaikiu labai mėgdavo žvejoti Nevėžyje , netoli Raudondvario.

Paaugus vyresniems vaikams ir jiems ėmus dirbti, šeimai tapo lengviau. Nors gyvenimas močiutei ruošė dar vieną skaudų smūgį – būdama devyniolikos metu nuo plaučių džiovos mirė jos dukra Valerija, o po kelerių metų, 1942–aisiais keturioliktajame Žemaičių plento kilometre, nukritęs nuo šieno kupetos, kurį vokiečių sunkvežimis vežė Vermachto arkliams, užsimušė vyras, mano senelis. Žmonės prisimena, kad senelį pašarvojo su jo paties gamybos batais, tik reikėję juodai nudažyti padus...

Kad išgyventų, močiutei teko dirbti sarge, naktimis valyti gatves, mano mama buvo priversta palikti mokyklą. Kad išgyventų, močiutei reikėjo būti išradingai: pardavinėti savo daiktus (taip dideliu širdies skausmu buvo iškeista į mėsą dar pirmojo vyro naudota mašina „Zinger“), spekuliuoti turgelyje. Naktį, atstovėjusi ilgoje eilėje, ji nusipirkdavo maisto produktų ir iš jų gamindavo valgį rusų ešelonų kareiviams, kurie po karo važiuodami stabteldavo Kauno geležinkelio stotyje. Dar Antanina pasiimdavo vežimėlį ir važiuodavo į Girstupio gatvę, kur iš kalnelio kasdavo baltą smėlį ir parveždavo  jį prie Vytauto gatvėje  įkurtų kapinių, kur mano mama jį kibirėliais pardavinėdavo kapų papuošimui.

Gyvenimas nestovėjo vietoje, užaugo močiutės vaikai – sūnus Povilas ir dukra Janina, mano mama (mergaitė su Atlaidų „cukierka“). Mama baigė vidurinę mokyklą Kaune, politechnikumą, sukūrė šeimą, susilaukė dviejų sūnų. Mūsų dviejų kambarių bute Kaune gyvenome šešiese: aš, mano brolis, tėvai, Anelė (1949 metais pas mus apsigyvenusi studentė iš Pilviškių, kurią jau daugybę dešimtmečių vadiname „teta“, tokia artima ji mums tapo) ir mūsų namų siela – močiutė Antanina.

Prisimenu, močiutė labai gražiai dainuodavo, mėgstamiausia jos daina buvo latvių liaudies daina „Put vejini“ – „Pūsk vėjeli“:

Put, vejini, dzen laivinu,
Aizdzen mani Kurzeme.
Kurzemniece man solija
Sav' meitinu malejin’

Močiutė buvo puiki šeimininkė. Mėgstamiausias Kupsčių maistas buvo „špekuchai“ – bandelės su lašinukais, koldūnai su bulvių ir spirgučių įdaru ir lazankos (panašus dalykas į skrylius). Kepė skanius obuolinius, varškinius ir aguoninius pyragus. O koks fantastinis buvo duonos „kvasas“! Gyvenimo vargo mačiusi, pamenu, kiekvieną kartą išvyniojusi sviestą iš sviestinio popieriaus, jį atidžiai nuvalydavo peiliu, taip, kad neliktų nė gramo.

Paskutiniais metais močiutė sunkiai vaikščiojo, bet kiek galėdama stengėsi prižiūrėti namų ūkį. Atsimenu ją žiūrinčią pro langą į žmones, kaip visos senikės su bendraamžėmis sėdinčią kieme, ant suoliuko (gyvenome pirmame aukšte). Močiutė mirė 1978 metais. Palaidojome ją Kauno Petrašiunų kapinėse, šalia dukros Valerijos ir abiejų vyrų – Kazimiero ir Leono.

R.K.