Imre Kertészui, 2002 metų Nobelio literatūros premijos laureatui, lapkričio 9 dieną suėjo 80 metų – tą pačią dieną, kai pasaulis švenčia Berlyno sienos griuvimą, Šaltojo karo pabaigą. Būdamas 15 metų Kertészas pateko į Aušvico, o vėliau į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą. Tačiau jis išgyveno ne tik vienus metus koncentracijos stovykloje; sugrįžęs į Vengriją, jis keturiasdešimčiai metų pateko į kito totalitarinio režimo, komunizmo, nelaisvę. Sacha Batthyany‘o ir Mikaelio Krogeruso pokalbis su rašytoju apie gyvenimą ir mirtį. Lietuviškai yra pasirodžiusi viena Imre Kertészo knyga „Kadišas negimusiam vaikui“.

Pone Kertészai, šįkart norėtume pasikalbėti ne apie Jūsų knygas.

Apie ką tada?

Apie Jūsų gyvenimą.

Mano gyvenimą? Kas jame įdomaus?

Koncentracijos stovykla, komunizmas, geležinės uždangos griūtis – visa tai Jūs matėte savo akimis.

Vokiečių rašytojas Hansas Sahlas rašė: „Mes esame paskutiniai. Iškvoskite mus.“ Taigi klauskite.

Visko?

Visko.

Jums buvo 15 metų, kai iš Aušvico buvote deportuotas į Buchenvaldą. Ar žinojote, kur atvyksite?

Ne. Devyniasdešimt procentų Vengrijos žydų nieko nenutuokė apie koncentracijos stovyklas.

Kada supratote, kas tai per stovykla?

Tik atvykę to mes dar nesupratome. Suaugusieji taip pat. Jie apskritai nieko nenutuokė, kas mūsų laukia. Net ir tada, kai buvo atliekama selekcija, jie nesuprato, ką su jais daro gydytojas. Tik vėliau, prieš vakarą, tapo aišku, kad tai rūksta ne odos fabriko kaminai, kaip mes visi manėme, ir ne gyvulių oda skleidžia tą salsvą kvapą ore. Pirmąjį vakarą aš supratau, kad tuose kaminuose buvo deginami žmonės, su kuriais sėdėjau traukinyje.

Rašydamas knygą „Dosjė K.“ (Dossier K.), Jūs nuolat trynėte savo laikrodžio odinį dirželį, kad atsimintumėte kvapą, tvyrojusį koncentracijos stovykloje.

Aš norėjau sukelti prisiminimus. Dariau tai sąmoningai. Šiandien aš taip pat dėviu odinį švarką, matote, rudą, verstos odos, tačiau vien dėl to aš negalvoju be paliovos apie Buchenvaldą, jeigu norite to paklausti. Ar to norėjote paklausti?

Taip. Kaip išgyvenama koncentracijos stovykloje?

Ten buvo religingų žydų, kurie kliovėsi likimu: ką daro Dievas, visada teisinga, šis tikėjimas teikė jiems stiprybės. Dar buvo politinių kalinių, jie taip pat turėjo vilties, kad jų kova ne veltui. Beviltiškiausioje situacijoje buvo tie, kurie visiškai niekuo netikėjo, kurie neturėjo jokios vilties.

Ką turėjote Jūs?

Nei tikėjimo, nei vilties.

Kaip tuomet išgyvenote?

Dariau tai, ką reikėjo daryti, aš prisitaikiau prie šitos mirties mašinos. Nelengva apie tai kalbėti, nes prisitaikymas reiškia kolaboravimą. Tas, kuris prisitaiko lageryje, kuris supranta mirties mašinos logiką ir jai nusileidžia, tas kolaboruoja su šėtonu – kaip tik tai aš ir dariau. Tačiau apie tai nemalonu pasakoti.

Ką reiškia kolaboruoti? Ar koncentracijos stovykloje egzistavo kokia nors vartojimo instrukcija?

Egzistavo taisyklė: niekada nebūti pirmuoju, niekada nestovėti pačiame priekyje. Tačiau kas dieną atsirasdavo naujų taisyklių, pagal situaciją. Kartą vienas vyras norėjo pavogti mano semtuvę, greičiausiai buvo pametęs savąją. Jis trenkė man per ranką, aš smarkiai kraujavau, bet neatidaviau jam jos. Prarasti savo semtuvę reiškė mirtį. Kai susitaikai su kito mirtimi, kad išgelbėtum patį save, tada kolaboruoji su šėtonu. Tokių istorijų šimtai. Tai nežmoniškos istorijos.

Ar Jūs kada nors jautėte norą keršyti?

Kam? Istorijai? Adolfui Hitleriui? Stovyklos komendantams?

Taip. Viskam.

Ir kas po to? Kaip šis kerštas turėtų atrodyti? Ar turėčiau kiekvienam skelti po antausį? Ką tai duotų? Gyvenimas ne visada teisingas.

Simonas Wiesenthalis tai darė. Po to, kai buvo išlaisvintas iš koncentracijos stovyklos Mauthauzene, jis visą gyvenimą medžiojo nacius. Šią vasarą buvo pateikti kaltinimai 89-erių metų amžiaus Johnui Demjaniukui. Manoma, kad būdamas sargybinis Lenkijos naikinimo stovykloje Sobibore jis padėjo nužudyti 28 000 žydų.

Taip, žinau. Tačiau tai ne mano sritis. Šnipinėti nacius ir trankyti jiems per galvas? Ne, tai ne mano profesija. Tai manęs nedomina.

Ar sapnuojate koncentracijos stovyklą?

Ne.

Ar apie tą laiką Jums kiekvieną rytą neprimena koncentracijos stovyklos tatuiruotė?

Aš turėjau numerį, įsiūtą į mano uniformą, bet ne tatuiruotę. Tatuiruojama buvo tik Aušvice, ne Buchenvalde, turėtumėte geriau tuo pasidomėti. Klausykite, kodėl Jums įdomu kalbėti tokiomis bjauriomis temomis? Su jaunais žmonėmis aš mieliau kalbėčiau apie ką nors gražaus. Apie meną arba gražias moteris.

Nemalonu apie tai kalbėti?

Nėra nemalonu. Greičiau bergždžia. Matote, Aušvico išgyvenimai taip nutolo nuo mūsų civilizuoto gyvenimo ir tapo tokie neįtikimi, nebeįmanoma jų įsivaizduoti. Aš nebegaliu įsivaizduoti, kaip buvo tada, kai kimšau į save bulvių lupenas. Aš nebegaliu įsivaizduoti, kaip išgyvenau „Didžiojoje stovykloje“ Buchenvalde 1945-iaisiais. Ten siautė tymų epidemija, ten stovėjo tos didelės cirko palapinės, kuriose buvo žudomi Vengrijos žydai, bevardžiai, kurie kiekvieną akimirką tikėjosi būti nušauti. Ar jau esate girdėjęs apie sąvoką „musulmonai“? Taip naciai vadindavo žmones paskutinėje stadijoje, kurioje žmogus tik vegetuoja ir susideda vien iš odos ir kaulų. Taip būčiau baigęs ir aš, jeigu man nebūtų taip pasisekę trumpai pagulėti vadinamojoje ligoninėje. Tačiau viso šito neįmanoma įsivaizduoti.

Galima tai rekonstruoti.

Faktai yra viena, tai istorija, tuo užsiima mokslininkai. Galima paminėti, kad Lenkija buvo užimta ir Aušvice buvo įrengta stovykla. Galima paminėti nužudytųjų skaičių. Tačiau ar įmanoma įsivaizduoti stovyklos vadovo Rudolfo Hösso gyvenimą? Kuris kaip paprastas tarnautojas vakarais grįždavo namo pas žmoną ir vaiką ir klausydavosi muzikos, galbūt Schuberto, galbūt Beethoveno? Ne, to mes negalime įsivaizduoti, kadangi negalime susieti šito su mūsų realiu, šiandieniniu gyvenimu. Tai uždaras pasaulis, ir įvykiai, kurie ten vyko, jie buvo tokie, tokie, tokie... Matote, man trūksta žodžių. Nėra tinkamo būdvardžio Aušvicui.

Tačiau Jūs parašėte visą knygą apie holokaustą.

Tai visai kas kita. Asmeniškai aš nieko negaliu apie tai pasakyti. Bet kaip rašytojas galiu. Aš galiu surasti meninę formą, kalbą, galiu sukurti figūrą, kuri ką nors pasakytų už mane. Aušvicas yra puiki tema romanui. Tai, kad savo akimis mačiau XX amžiaus šėtoną, ir dargi iš taip arti, man, kaip rašytojui, tai yra tikra sėkmė, nes aš žinau tai, ko išskyrus mane negali žinoti niekas. Ir, be to, aš nerašiau apie holokaustą, tai netiesa. Aš rašiau apie likimo atstumtąjį.

Jūs parašėte tai, ko niekas prieš tai nebuvo rašęs apie Aušvicą: jog būdamas Aušvice patyrėte laimę.

Koncentracijos stovykloje aš išgyvenau stipriausias laimės akimirkas. Neįmanoma įsivaizduoti, ką reiškia padaryti dešimties minučių pauzę darbo metu. Stovėti labai arti mirties – taip pat viena laimės formų.

Ar Jus domina kitų autorių knygos apie šį laiką?

Iš dalies. Paulo Celano „Mirties fuga“ (vok. „Todesfuge“) yra nepaprastas kūrinys, nuostabios Jeano Améry esė, Primo Levy‘o romanai, taip pat Tadeuszo Borowskio. Tačiau visa kita – daugiausia kičas: laiminga žydų šeima patenka į koncentracijos stovyklą, vieni išgyvena, kiti – ne, galiausiai juos išgelbėja Raudonoji armija – tokių knygų Vengrijoje prileista be skaičiaus. Gyvenimas lageryje kaip siužetas. Na jau ne.

O kaip su filmais?

Buvo toks lenkiškas filmas, kurį mačiau netrukus po karo ir daugiau nebemačiau. Jame pasakojamas moters likimas Birkenau: rūškanas rytas, saulė pakyla, moterys atsistoja viena prieš kitą ir ima siūbuoti šlaunimis, pirmyn atgal, pirmyn atgal, kad nenukristų iš nuovargio. Šita scena yra visiškai įtikinama. Ją galėjo nufilmuoti tik ten buvęs žmogus.

Ar tik tas, kuris buvo ten, gali sukurti gerą filmą apie holokaustą?

Nebūtinai. Tačiau tada reikia sugalvoti kažką, kad priartėtum prie koncentracijos stovyklos esmės. Roberto Benigni pabandė tai padaryti, „Gyvenimas yra gražus“ (it. „La vita et belala“), pasakiškas filmas. Nuostabu.

Matėte naująjį Tarantino filmą?

Kieno?

Quentino Tarantino, amerikiečių režisieriaus. Filmas vadinasi „Negarbingi šunsnukiai“ (angl. „Inglorious Basterds“). Žydų smogikų būriui šiame filme pavyksta nugalabyti Adolfą Hitlerį.

Ką?

O Spielbergo „Šindlerio sąrašą“ (angl. „Shindler‘s List“)?

„Šindlerio sąrašas“? Blogiausias filmas iš visų. Ten viskas yra suknistas melas, kitaip negaliu pasakyti.

Kas jame sumeluota?

Išeities taškas yra klaidingas. Tas pozityvus mąstymas. Spielbergas pasakoja istoriją iš nugalėtojo perspektyvos. Pabaigoje žmonės eina išsirikiavę ir dainuoja, lyg būtų nugalėjusi žmonija. Filmo apie koncentracijos stovyklą išeities taškas gali būti tik praradimas, Europos civilizacijos kultūros pralaimėjimas. Tokia yra tiesa: holokausto išgyvenimai yra universalūs išgyvenimai. Holokaustas nėra vokiečių ir žydų karas – kas taip mano, to pastangos bergždžios. Holokaustas yra universalus visų civilizacijos vertybių atmetimas, ir ilgą laiką aš maniau, kad mes šio to pasimokėme. Bet aš klydau.

Ko galima pasimokyti iš holokausto?

Sąmoningumo. Niekada nei visuomenė, nei politika negali leisti susiklostyti tokiai situacijai. Ir jeigu tik pasirodo tai signalizuojančių ženklų, turi pradėti kaukti pavojaus sirenos. Tačiau pažvelkime į finansų krizę. Finansų krizė padėjo taip pat ir Hitleriui perimti valdžią. Holokaustas jau nebeturi poveikio Europos politikų sąmonei, antraip dabar nebūtų nueita taip toli.

Tačiau – būtent iš politikos pusės – šis tas daroma, kad būtų įveikta finansų krizė. Be to, po Antrojo pasaulinio karo gimė nauja valdančiųjų karta: Angela Merkel, Nikolas Sarkozy, Gordonas Brownas, Barackas Obama. Ar reikėtų nuolat, kad ir kas ateityje nutiktų, prisiminti holokaustą?

Reikėtų? Tai privalu. Aš rašiau kartą, kad Aušvicas gali bet kada pasikartoti, kadangi tai, kas įgalino Aušvicą, niekur nedingo.

Po to, kai buvote 1945 metais išvaduotas, sugrįžote į Vengriją. Kada pastebėjote, kad vėl gyvenate diktatūroje?

Labai greitai. Komunistinė totalitarinė diktatūra prasidėjo 1948/1949 metais, viskas buvo nacionalizuota. Jau tada sklandė toks sąmojis: „Ar žinai, kuo šiandieninė situacija skiriasi nuo nacių laikų?“ – „Geltoną žvaigždę dabar nešioja visi, ne tik žydai.“

Kodėl Jūs nepabėgote 1956-iaisias, kai rusai brutaliai numalšino Vengrijos revoliuciją? Per 200 000 vengrų paliko šalį. Jūs pasilikote.

Man buvo 27-eri, ir aš nusprendžiau rašyti. Aš turėjau tik šią vienintelę vengrų kalbą, ir man buvo aišku, kad aš niekada neišmoksiu naujos kalbos, kuria galėčiau išreikšti save.

Laisvą gyvenimą Jūs paaukojote rašymui.

Taip.

Tai skamba herojiškai.

Kuo herojiška trisdešimt metų rašyti vieną romaną?

Ar niekada nesigailėjote pasilikęs?

Žinoma, aš buvau nelaimingas ir prislėgtas, gyvenimas buvo siaubingas, gyvenau uždarytas 28 kvadratinių metrų bute. Vengrija buvo vadinama „laimingiausiu socialistinio lagerio baraku“ arba „guliašo komunizmu“, abu šie apibrėžimai yra baisiai žeminantys. Iš tiesų tai buvo kalėjimas. Jánosas Kádáras, generalinis sekretorius, daugeliui tapęs savotiška tėvo figūra, buvo klastingas masinis žudikas, kuris net ir po 1956-ųjų daug žmonių pasmerkė mirti, tarp jų ir jaunuolių, kuriems buvo vos šešiolika. Visa Vengrijos visuomenė, su išimtimis, žinoma!, prisitaikė, aš suvokiau tai ir aiškiai mačiau, nes tokį prisitaikymą jau buvau patyręs Aušvice. Galutinį totalitarinės sistemos paveikslą išvydau tik Vengrijoje Kádáro režimo metu.

Paklausti, ar gyvena diktatūroje, daugelis Vengrijos žmonių anuomet būtų ėmę purtyti galvą. Kodėl žmonės mato visa tai taip iškreiptai?

Diktatūra išvaduoja žmogų. Ji eliminuoja individą. Žmogus pajunta didelį palengvėjimą, kai iš jo atimamas mąstymas. Taip užsimiršta ir asmeninė atsakomybė. O be šios asmeninės atsakomybės žmogus yra vaikas. Totalitarizmas reiškia infantilizuotą visuomenę.

Buvusio Rytų bloko šalyse atliekamų apklausų metu daugelis žmonių išreiškia nostalgiją. Prieš lūžį viskas esą buvę geriau, oras gražesnis, maistas skanesnis, nafta pigesnė. Ar Jūs pats, dvidešimt metų praėjus po sienos griūties, jaučiate ką nors panašaus į nostalgiją?

Aš? Nostalgiją? Tikiuosi, užduodate man tokį klausimą juokais.

Ar šioje diktatūroje taip pat teko patirti laimės akimirkų?

Rašymas buvo laimė. Rašymas man reiškė laisvę. Kiti meldžiasi arba kovoja – aš rašau. Aš negaliu to paaiškinti. Rašymas tapo mano gyvenimo įstatymu. Maginius momentus aš sieju su rašymu, tai yra mano aistra.

Obsesija.

Čia Jūs pataikėte! Rašymas kaip būtinybė. Antraip jau seniausiai būčiau miręs.

Jūs neturite vaikų. Vaikai būtų atitraukę Jus nuo rašymo?

„Šeimos, nekenčiu jūsų“, - sakė André Gide. Aš nenorėjau vaikų, nes bijojau prarasti nepriklausomybę. Nenorėjau prisirišti, įsikurti. Šeima reiškia apribojimą, ypač diktatūrose. Mano antroji žmona Magda turi keturis anūkus, šiandien man tai labai gražu. Tačiau būdamas 30-metis aš bijojau vaikų.

Kam Jūs rašote?

Sau. Aš nesėdžiu ir negalvoju: štai dabar imsiu ir parašysiu knygą, kuri bus įdomi ir dargi patiks Nobelio premijos komitetui. Taip nėra. Aš metai iš metų šį tą užsirašau ir vieną dieną pastebiu, kad tie užrašai sutirštėja iki romano.

Ar šiandien dar rašote?

Kiekvieną dieną.

Sena rašymo mašinėle su velenėliu?

Aš sergu Parkinsono liga, tad rašymui labiau tinka nešiojamas kompiuteris. Visada atsispausdinu, ką parašau, nes negaliu skaityti ekrane. Netrukus man bus 80 metų, teko viso to išmokti, taip pat ir naujų žodžių kaip antai USB laikmena.

1983 metais Jūs pirmą kartą atsidūrėte Vakaruose. Kokį įspūdį Jums paliko kapitalizmas?

Goethe's institutas mane pakvietė kaip vertėją. Aš buvau Miunchene, buvo karšta vasaros diena,  bekalbant pradėjo lyti, pakilo vėjas, pasipylė kruša. Palydėjus prie durų, man buvo paaiškinta, kokiu tramvajumi važiuoti, kad pasiekčiau viešbutį. Tačiau aš išsikviečiau taksi. Pirmą kartą gyvenime rankose laikiau Vokietijos markes. Tikrus pinigus! Nes Vengrijos forintai juk nebuvo tikri pinigai. Kai mes atvažiavome, daviau vairuotojui arbatpinigių, vieną markę, už kurią jis padėkojo. Tada daviau jam dar vieną markę, už kurią jis vėl padėkojo. Tai buvo mano pirmasis susidūrimas su kapitalizmu. Taksi vairuotojas.

Jautėtės kaip namie?

Iš karto.

Kaip praleidote savo pirmąją dieną „laisvėje“?

Nuėjau pavalgyti į nedidelį restoraną, visi stalai buvo užimti, tad prisėdau prie stalo, kur sėdėjo keli jaunuoliai. Jų plaukai buvo spalvoti ir styrojo į visas pasaulio puses.

Jūs prisėdote prie pankų.

Pankų. Mažumėlę išsigandęs užsisakiau sriubos, juk Vengrijoje nebuvo pankų, dar niekad nebuvau matęs tokių šukuosenų. Kai mano sriuba atkeliavo, vienas jų tarė kitam: „Paduok ponui druskos.“ Labai mandagiai. Visada prisimenu šią sceną. Vėliau nuėjau į vieno didelio prekybos centro knygyną ir praleidau ten keletą valandų. Tiek daug knygų dar nebuvau matęs, netekau jėgų ir negalėjau apsispręsti.

Ta gausa Jus išgąsdino. Perteklius.

Išgąsdino? Iš manęs nesulauksite kapitalizmo kritikos, niekada. Aš keturiasdešimt metų pragyvenau komunistiniame kalėjime, ir kapitalistinėje ekonomikoje gyvenu daug geriau, nes ji yra laisva. Laisva iki mirties. Problema buvo ne perteklius.

Neturėjote užtektinai pinigų?

Svoris buvo problema! Nebūčiau pajėgęs tiek daug panešti, ir nebūčiau galėjęs prasivežti tų knygų per Vengrijos sieną.

Ar tais 1983 metais tikėjote, kad geležinė uždanga kada nors nukris?

Kai buvau Berlyne, valandų valandas stovėjau prie sienos ir žiūrėjau į didelę elektroninę Axelio Springerio leidyklos naujienų reklamą virš jos. Ilgai stovėjau ir prie Čarlio kontrolės punkto. „Niekada, - maniau tada, - tu niekada nepateksi į kitą pusę.“ Ir štai dabar esu čia.

Po poros dienų Jums sukaks 80 metų. Kaip Jūs švęsite?

Ką man švęsti? Neseniai pradėjau vaikščioti pasiremdamas lazda, pažiūrėkite, atsistoti man taip pat sunkiai sekasi. Aš nešvenčiu, aš tik stebiuosi. Jeanas Améry, taip pat išgyvenęs koncentracijos stovyklą, kuris vėliau nusižudė, sakė: „Mano egzistencija yra mirties mašinerijos sistemos gedimas.“ Aš stebiuosi, kad apskritai esu čia.

Nepaisydamas visų kančių, kurias patyrėte, Jūs visada likote optimistas.

Jeigu taip sakote.

Atsigręždamas atgal, kuo Jūs didžiuojatės?

Kad tokioje destruktyvioje ir kūrybingumą slopinančioje visuomenėje šį tą sukūriau, tuo didžiuojuosi, tai pripildo mane vilties. Tokiam negailestingam, blogam, realiam, beformiam pasauliui sugebėjau pasipriešinti savuoju pasauliu, kuriame aš orientuojuosi, kuriame galiu pasakyti, kodėl yra vienaip, o ne kitaip. Realiame pasaulyje nėra orientacijos.

Savo fantazijoje Jūs orientuojatės geriau negu tikrovėje.

Tai yra mano tikrovė. Pažiūrėkite, ten, lauke, vadinamojoje tikrovėje, kas ten dedasi? Viskas žlunga. Taip pat ir kultūra.

Anksčiau viskas buvo geriau?

Ne, ne. Tikiu, kad tebėra gerų jaunų intelektualų. Aš jų tiesiog nepažįstu.

Šiandien gyvenate Berlyne. Ar Nobelio premijos laureatas ir intelektualas kaip Jūs žiūri televizijos laidas, pavyzdžiui, „Germany’s Next Topmodel“ su Heidi Klum?

Prašau?

Heidi Klum? Jūs juk norėjote kalbėti apie gražias moteris.

Apgailestauju, bet nepažįstu šios moters. Turėčiau?

Kokias knygas skaitote?

Skaitau mažiau nei anksčiau. Esu senas ir nebeturiu daug laiko. Lemiamos įtakos man turėjusias ir mane sukrėtusias knygas perskaičiau jaunystėje, tai buvo visa Alberto Camus ir Thomo Manno kūryba. Jaunystėje skaičiau taip pat ir F. Dostojevskį. Dar nebuvau nė 30-ies, kai buvau perskaitęs visą pasaulinę literatūrą, tai ne tiek daug, kaip manoma. Tada buvau sotus.

Koks apima jausmas, kai skaitai rašytoją, į kurį esi labai panašus, - grėsmės ar, atvirkščiai, susikalbėjimo?

Franzas Kafka, kuris yra toks artimas man, vengriškai, deja, pasirodė tik septintojo dešimtmečio pabaigoje. Tada perskaičiau viską, kas tik buvo išleista, ir viskas man labai patiko, bet tas sukrėtimo jausmas manęs jau nebeaplankė. Buvau jau per senas, kad man kas nors padarytų įtaką.

Ar Jus gąsdina mintis apie mirtį?

Tai svarbus klausimas. Kaip tik rašau knygą apie mirtį. Apie mirtį nedaug rašoma.

Ar tiesa, kad gyvenimo gale atsigręžiama į religiją?

Mano atveju ne.

Kada Jūs pirmą kartą susidūrėte su mirtimi?

Koncentracijos stovykloje esi priverstas susidurti su mirtimi. Ne filosofiškai, o labai praktiškai. Didelių apmąstymų nebuvo, tik akimirką. Mane norėjo nužudyti, bet aš norėjau gyventi, net jeigu tai buvo šuniškas gyvenimas. Nepaisydamas to norėjau gyventi.

Ar bijote mirti?

Taip. Tačiau aš ištraukiu savo baimes į paviršių ir rašau apie tai. Aš bijau, kad mirtis ateis taip staiga, be paguodos ir be ženklo. Ši mintis mane siutina, turbūt dar noriu spėti parašyti knygą, bet mirtis ateis ir pasiims mane. Vengrų kompozitorius Béla Bartókas gulėdamas mirties patale pasakė: „Aš išeinu, o mano lagaminas vis dar pilnas.“

Jūsų lagaminas taip pat pilnas?

Daugiau nei pilnas.

Pokalbis išspausdintas „Tages Anzeiger“ priede „Das Magazin“, 2009 11 06, vertė Dangė Vitkienė