Praėjusią savaitę, lapkričio 18–20 dienomis, Briuselyje vyko Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (toliau COMECE) rudens sesija. Ši komisija yra sudaryta iš Europos Sąjungos teritorijoje veikiančių vyskupų konferencijų delegatų ir nuolatos veikiančio sekretoriato Briuselyje. Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas yra Vilkaviškio diecezijos ganytojas Rimantas Norvila.

COMECE tikslai yra analizuoti ir sekti Europos Sąjungos politinius procesus; informuoti apie juos, kaip ir apie teisinius aspektus, Bažnyčią; skatinti apmąstyti vieningos Europos kūrimo klausimus,remiantis Bažnyčios socialine doktrina.

Šie tikslai gerai atsispindėjo COMECE pirmininko, Roterdamo vyskupijos ganytojo Adrianus van Luyno kalboje, pasakytoje inauguruojant COMECE rudens sesiją.

Metų balansas

Pirmiausia vyskupas van Luynas paminėjo tris svarbiausius dalykus, kurie įvyko nuo praėjusio rudens ir yra reikšmingi COMECE darbui.

Pirmiausia – tai Europos Sąjungos Parlamento rinkimai ir su jais susiję klausimai. Vyskupas priminė nuogąstavimus, jog rinkėjai juose dalyvaus labai pasyviai. Vis dėlto statistika rodo, kad juose dalyvavo maždaug 161 milijonas rinkėjų iš 375, turėjusių balsavimo teisę. Verčiant šiuos skaičius procentais, rinkimuose dalyvavo 43 procentai rinkėjų, 2,5 procentais mažiau nei 2004 metais. Tačiau pažymėtina tai, kad kai kuriose paskirose šalyse rinkėjų aktyvumas buvo didesnis nei per praėjusius rinkimus. Daugiau nei pusė Europos Parlamento narių yra išrinkti pirmą kartą. Tai rodo kartų pasikeitimą. Vienas iš COMECE uždavinių ir bus susipažinti su šia nauja politikų karta.

Antras svarbus, galbūt svarbiausias įvykis nuo praėjusio rudens buvo Lisabonos sutarties ratifikavimo pabaiga. Dar praėjusį kovą to nebuvo padariusios Vokietija, Airija, Lenkija ir Čekija. Airijoje šiuo klausimu buvo surengtas referendumas, likusiose trijose valstybėse Lisabonos sutarties suderinamumas su šalių santvarkomis buvo patikėtas jų konstituciniams teismams. Priėmus kelias išlygas, pataisius įstatymus, visos šalys ratifikavo Lisabonos sutartį. A. van Luynas priminė, kad Airijoje, prieš spalio pradžioje surengtą referendumą, šalies vyskupai, nors ir be pretenzijos rinkėjams nurodyti balsuoti „už“ ar „prieš“, deklaravo, jog nėra moralinių argumentų, kurie prieštarautų Lisabonos sutarčiai.

Trečias svarbus įvykis yra Europos Sąjungos vykdomosios valdžios reforma ir atnaujinimas. Atnaujintos sudėties Europos Sąjungos Komisija darbą pradės nuo 2010 metų sausio 1-osios, vos prieš kelias dienas pirmą kartą išrinkti Europos Sąjungos pirmininkas bei Vyriausioji užsienio reikalų ir saugumo politikos įgaliotinė. Šios dvi pareigybės įsteigtos pagal Lisabonos sutarties nuostatas. Į šias pareigas išrinkti belgas Hermanas Van Rompuy ir britė Catherine Ashton savo darbą pradės nuo gruodžio 1 dienos, kada įsigalios Lisabonos sutartis. Be abejonės, kaip ir kitiems, taip ir COMECE rūpėjo, kas užims šias raktines vietas Europos Sąjungoje, pažymėjo vyskupas van Luynas.

Ateities gairės

Toliau jis apžvelgė darbus ir iššūkius, su kuriais netrukus susidurs COMECE. Pirmiausia Lisabonos sutarties įsigaliojimas šiek tiek keičia Europos Sąjungos ir Bažnyčių bei religinių bendruomenių santykį. Ankstesniais metais buvo konstatuota, jog valstybės bei religijos santykis Europos Sąjungoje labai įvairus, ankstesnėse Europos Sąjungos sutartyse buvo įrašyta nuostata, jog Europos Sąjunga gerbia ir nesikiša į savo valstybių narių santykius su Bažnyčiomis ar religinėmis bendruomenėmis. Per kelerius metus diskusijų išsiplėtojo nuostata, jog Europos Sąjungos ir religinių bendruomenių santykį reikėtų apibrėžti ne tik gynybiniais ir neigiamais, bet ir teigiamais terminais. Tai ir buvo padaryta Lisabonos sutartimi. Jos 17 skyrius deklaruoja, jog Europos Sąjunga veda nuolatinį, skaidrų ir atvirą dialogą su religinėmis bendruomenėmis.

COMECE pirmininkas pažymėjo, kad Katalikų Bažnyčia tokio dialogo nori, suprasdama, jog reikia ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Kita vertus, Bažnyčia įsitikinusi, kad su savo patirtimi ir tokiais principais, kaip žmogaus orumas ar bendrasis gėris, gali įnešti savo indėlį į Europos Sąjungos vystymąsi.

Kalbant apie konkrečias Europos Sąjungos politikos temas, kurios aktualios Bažnyčiai ir jos socialinei doktrinai, galima paminėti mažiausiai tris. Pirma, – tai klimato kaita, ypač turint galvoje gruodžio pradžioje Kopenhagoje vyksiantį pasaulio viršūnių susitikimą šiuo klausimu. Antra – tai branduolinio ginklo neplatinimo sutarties persvarstymas, kuris numatytas ateinančių metų gegužės mėnesį. Trečia – tai patvarios socialinės rinkos ekonomikos kūrimas, mat pelno ir individo teisių absoliutinimas žmonių laimingumo nepadidino, bet sukėlė dabartinę krizę. Ateinančiais mėnesiais Europos Sąjungos institucijos turėtų paruošti ilgalaikę ekonominio ir socialinio vystymosi strategiją. O krikščionys, ir ne tik jie, kviečiami apmąstyti ją remdamiesi popiežiaus Benedikto XVI socialinėje enciklikoje „Caritas in veritate“ pateiktais  pasiūlymais ir įžvalgomis.