Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI pristatė dar dvi didžias viduramžių asmenybes, kurios ieškojo proto ir tikėjimo darnos bei savo gyvenimo pavyzdžiu liudijo Evangeliją. Tai Hugas ir Ričardas, du vienuoliai, gyvenę Šv. Viktoro abatijoje, Paryžiuje, todėl dažnai vadinami Hugu Viktoriečiu ir Ričardu Viktoriečiu.

Šv. Viktoro abatiją XII amžiaus pradžioje įsteigė Vilhelmas Šampietis, atidarydamas čia taip pat solidžią mokyklą, kurioje galėjo studijuoti ne tik vienuoliai, bet ir vienuolynui nepriklausantys studentai. Šioje mokykloje sėkmingai susijungė dvi teologinės srovės: vienuolinė teologija, ieškanti tikėjimo slėpinių kontempliacijos, ir scholastinė teologija, kuri tuos slėpinius tyrė proto šviesoje.

Hugas Viktorietis: ištroškęs pažinimo

Apie Hugo Viktoriečio gyvenimą turime nedaug žinių, – sakė popiežius. – Nėra žinoma gimimo data ir vieta, galbūt Saksonija, galbūt Flandrija. Žinoma, kad atvyko į Paryžių, tuometinę Europos kultūros sostinę, ir visus savo likusius gyvenimo metus praleido Šv. Viktoro abatijoje, pirma kaip mokinys, vėliau kaip dėstytojas. Dar prieš mirtį 1141 metais labai išgarsėjo ir netgi buvo vadinamas „antruoju šventuoju Augustinu“. Ir iš tikro, panašiai kaip Augustinas, daug svarstė apie tikėjimo ir proto, apie pasaulietinių disciplinų ir teologijos santykį.

Pasak Hugo Viktoriečio, visi mokslai turi vertę ir turi būti plėtojami, kad skleistų žmogaus pažinimą, nekalbant apie tai, kad naudingi ir Šventraščio supratimui. Todėl vienuolis savo studentams patardavo neužmigdyti savo troškimo pažinti, o viename savo veikale „Didascalicon“ apie pažinimą ir pedagogiką rašė: „Noriai mokykis visko, ko nežinai. Išmintingesnis už visus bus tas, kuris iš visų ko nors išmoko. Tas, kuris gauna kažko iš visų, yra turtingesnis už visus.“

Teologija Šv. Viktoro abatijos teologams ir filosofams pirmiausia yra Šventojo rašto studijavimas su meile. Jei norima pažinti Dievą, reikia pradėti nuo to, ką Dievas pats apie save yra apreiškęs per Šventąjį Raštą. Šiuo atžvilgiu Hugas Viktorietis yra tipiškas vienuolinės teologijos, paremtos bibline egzegeze, atstovas. Biblijos interpretavimui jis siūlo tradicinę patristikos – viduramžių schemą: reikia suvokti teksto istorinę-literatūrinę, po to alegorinę ir anagoginę, galiausiai moralinę prasmes. Tai keturios Šventojo Rašto prasmės dimensijos, kurios ir šiandien yra iš naujo atrandamos bei rodo, kad (Biblijos) teksto pasakojime slepiasi gilios nuorodos: tikėjimas kreipia aukštyn, tuo pat metu mokydamas, kaip gyventi šioje žemėje.

Vis dėlto Hugas Viktorietis iš kitų savo amžininku išsiskyrė nauju požiūriu į istorinę-literatūrinę prasmę ir jos pabrėžimu. Kitaip tariant, prieš stengiantis suvokti Biblijos teksto simbolinę prasmę, reikia gerai suprasti to teksto pasakojimą. Šioje perspektyvoje Hugui istorija nėra akla ar absurdiška, tačiau kreipiama dieviškos Apvaizdos, Šventosios Dvasios veikimo, gerbiant žmogaus laisvę ir atsakomybę. Šioje teologinėje vizijoje istorija yra nuostabus Dievo ir žmogaus dialogas.

Tarp Hugo Viktoriečio minčių, skirtų tikėjimo tiesoms, randame ir sakramento apibrėžimą, kuris buvo ištobulintas vėlesnių teologų. Sakramentas, pasak Hugo, yra „materialus elementas“, kuris savimi rodo į neregimą malonę, tą malonę išreiškia ir pats ją turi savyje. Sakramentas turi būti įsteigtas Kristaus, turi perduoti malonę, jame turi būti analogija tarp materialaus ir dvasinio elemento.

Ričardas Viktorietis: kelionė kontempliacijos link

Vertas Hugo Viktoriečio mokinys buvo Ričardas, kilęs iš Škotijos. Jis buvo Šv. Viktoro abatijos prioras nuo 1162 iki 1173 m., savo mirties metų. Taip pat ir Ričardas teikė Biblijai pamatinę reikšmę, tačiau, priešingai nei jo mokytojas, pirmenybę teikė alegorinei, simbolinei Biblijos teksto prasmei. Pavyzdžiui, jis aprašė Benjamino, Jokūbo sūnaus, istoriją kaip dvasinį kelią, mokantį dorybių, jausmų disciplinos. Pasiekus brandą ir pusiausvyrą žmogus yra pasiruošęs kontempliacijai, kurią Ričardas nusakė kaip „gilų ir tyrą sielos žvilgsnį į išminties nuostabumą, lydimą ekstatiško apstulbimo ir pasigėrėjimo jausmo.“

Kontempliacija čia yra „atvykimo taškas“, pasiektas po ilgo kelio, dialoguojant tikėjimui ir protui. Teologija prasideda nuo per tikėjimą gautų tiesų, jų supratimą gilinant protu.

Šis samprotavimo taikymas tikėjimo sferai įtikinamai praktikuojamas Ričardo šedevre „Apie Trejybę“. Pasak autoriaus, kadangi Dievas yra meilė, jame turi vykti amžini meilės mainai tarp Tėvo ir Sūnaus asmenų, nors jie abu yra vienos substancijos. Tačiau šis meilės ir laimės tobulumas nėra uždaras: todėl reikia amžino trečiojo asmens, Šventosios Dvasios. Taip Ričardas, analizuodamas meilės esmę, ateina prie Asmenų Trejybės: ši yra logiška fakto, jog Dievas yra Meilė, išraiška. Žinoma, teologas taip pat gerai supranta, kad Trejybės slėpinys pranoksta žmogaus protą, todėl neretai jo nusakymui naudoja ir poetinius vaizdinius, pavyzdžiui, meilės bangos, kuri kyla iš Tėvo, sklinda per Sūnų ir išsisklaido Dvasioje.

Anot Benedikto XVI, tokie autoriai kaip Hugas ir Ričardas mūsų sielas kelia dieviškos tikrovės kontempliavimo link. Švenčiausiosios Trejybės apmąstymas ir šlovinimas teikia nepaprastą džiaugsmą ir kreipia tobulo gyvenimo būdo link, kuriame visi žmogiški santykiai pasižymėtų bendryste meilėje. Kaip pasikeistų pasaulis, jei šeimose, parapijose, bet kokioje kitoje bendruomenėje santykiai būtų išgyvenami sekant pavyzdžiu dieviškųjų Asmenų, kurių kiekvienas gyvena kartu su kitu, dėl kito ir kitame.