Benedikto XVI katechezė: Hugas ir Ričardas Viktoriečiai – proto ir tikėjimo sintezės link
Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI pristatė dar dvi didžias viduramžių asmenybes, kurios ieškojo proto ir tikėjimo darnos bei savo gyvenimo pavyzdžiu liudijo Evangeliją. Tai Hugas ir Ričardas, du vienuoliai, gyvenę Šv. Viktoro abatijoje, Paryžiuje, todėl dažnai vadinami Hugu Viktoriečiu ir Ričardu Viktoriečiu.
Šv. Viktoro abatiją XII amžiaus pradžioje įsteigė Vilhelmas Šampietis, atidarydamas čia taip pat solidžią mokyklą, kurioje galėjo studijuoti ne tik vienuoliai, bet ir vienuolynui nepriklausantys studentai. Šioje mokykloje sėkmingai susijungė dvi teologinės srovės: vienuolinė teologija, ieškanti tikėjimo slėpinių kontempliacijos, ir scholastinė teologija, kuri tuos slėpinius tyrė proto šviesoje.
Hugas Viktorietis: ištroškęs pažinimo
Apie Hugo Viktoriečio gyvenimą turime nedaug žinių, – sakė popiežius. – Nėra žinoma gimimo data ir vieta, galbūt Saksonija, galbūt Flandrija. Žinoma, kad atvyko į Paryžių, tuometinę Europos kultūros sostinę, ir visus savo likusius gyvenimo metus praleido Šv. Viktoro abatijoje, pirma kaip mokinys, vėliau kaip dėstytojas. Dar prieš mirtį 1141 metais labai išgarsėjo ir netgi buvo vadinamas „antruoju šventuoju Augustinu“. Ir iš tikro, panašiai kaip Augustinas, daug svarstė apie tikėjimo ir proto, apie pasaulietinių disciplinų ir teologijos santykį.
Pasak Hugo Viktoriečio, visi mokslai turi vertę ir turi būti plėtojami, kad skleistų žmogaus pažinimą, nekalbant apie tai, kad naudingi ir Šventraščio supratimui. Todėl vienuolis savo studentams patardavo neužmigdyti savo troškimo pažinti, o viename savo veikale „Didascalicon“ apie pažinimą ir pedagogiką rašė: „Noriai mokykis visko, ko nežinai. Išmintingesnis už visus bus tas, kuris iš visų ko nors išmoko. Tas, kuris gauna kažko iš visų, yra turtingesnis už visus.“
Teologija Šv. Viktoro abatijos teologams ir filosofams pirmiausia yra Šventojo rašto studijavimas su meile. Jei norima pažinti Dievą, reikia pradėti nuo to, ką Dievas pats apie save yra apreiškęs per Šventąjį Raštą. Šiuo atžvilgiu Hugas Viktorietis yra tipiškas vienuolinės teologijos, paremtos bibline egzegeze, atstovas. Biblijos interpretavimui jis siūlo tradicinę patristikos – viduramžių schemą: reikia suvokti teksto istorinę-literatūrinę, po to alegorinę ir anagoginę, galiausiai moralinę prasmes. Tai keturios Šventojo Rašto prasmės dimensijos, kurios ir šiandien yra iš naujo atrandamos bei rodo, kad (Biblijos) teksto pasakojime slepiasi gilios nuorodos: tikėjimas kreipia aukštyn, tuo pat metu mokydamas, kaip gyventi šioje žemėje.
Vis dėlto Hugas Viktorietis iš kitų savo amžininku išsiskyrė nauju požiūriu į istorinę-literatūrinę prasmę ir jos pabrėžimu. Kitaip tariant, prieš stengiantis suvokti Biblijos teksto simbolinę prasmę, reikia gerai suprasti to teksto pasakojimą. Šioje perspektyvoje Hugui istorija nėra akla ar absurdiška, tačiau kreipiama dieviškos Apvaizdos, Šventosios Dvasios veikimo, gerbiant žmogaus laisvę ir atsakomybę. Šioje teologinėje vizijoje istorija yra nuostabus Dievo ir žmogaus dialogas.
Tarp Hugo Viktoriečio minčių, skirtų tikėjimo tiesoms, randame ir sakramento apibrėžimą, kuris buvo ištobulintas vėlesnių teologų. Sakramentas, pasak Hugo, yra „materialus elementas“, kuris savimi rodo į neregimą malonę, tą malonę išreiškia ir pats ją turi savyje. Sakramentas turi būti įsteigtas Kristaus, turi perduoti malonę, jame turi būti analogija tarp materialaus ir dvasinio elemento.
Ričardas Viktorietis: kelionė kontempliacijos link
Vertas Hugo Viktoriečio mokinys buvo Ričardas, kilęs iš Škotijos. Jis buvo Šv. Viktoro abatijos prioras nuo 1162 iki 1173 m., savo mirties metų. Taip pat ir Ričardas teikė Biblijai pamatinę reikšmę, tačiau, priešingai nei jo mokytojas, pirmenybę teikė alegorinei, simbolinei Biblijos teksto prasmei. Pavyzdžiui, jis aprašė Benjamino, Jokūbo sūnaus, istoriją kaip dvasinį kelią, mokantį dorybių, jausmų disciplinos. Pasiekus brandą ir pusiausvyrą žmogus yra pasiruošęs kontempliacijai, kurią Ričardas nusakė kaip „gilų ir tyrą sielos žvilgsnį į išminties nuostabumą, lydimą ekstatiško apstulbimo ir pasigėrėjimo jausmo.“
Kontempliacija čia yra „atvykimo taškas“, pasiektas po ilgo kelio, dialoguojant tikėjimui ir protui. Teologija prasideda nuo per tikėjimą gautų tiesų, jų supratimą gilinant protu.
Šis samprotavimo taikymas tikėjimo sferai įtikinamai praktikuojamas Ričardo šedevre „Apie Trejybę“. Pasak autoriaus, kadangi Dievas yra meilė, jame turi vykti amžini meilės mainai tarp Tėvo ir Sūnaus asmenų, nors jie abu yra vienos substancijos. Tačiau šis meilės ir laimės tobulumas nėra uždaras: todėl reikia amžino trečiojo asmens, Šventosios Dvasios. Taip Ričardas, analizuodamas meilės esmę, ateina prie Asmenų Trejybės: ši yra logiška fakto, jog Dievas yra Meilė, išraiška. Žinoma, teologas taip pat gerai supranta, kad Trejybės slėpinys pranoksta žmogaus protą, todėl neretai jo nusakymui naudoja ir poetinius vaizdinius, pavyzdžiui, meilės bangos, kuri kyla iš Tėvo, sklinda per Sūnų ir išsisklaido Dvasioje.
Anot Benedikto XVI, tokie autoriai kaip Hugas ir Ričardas mūsų sielas kelia dieviškos tikrovės kontempliavimo link. Švenčiausiosios Trejybės apmąstymas ir šlovinimas teikia nepaprastą džiaugsmą ir kreipia tobulo gyvenimo būdo link, kuriame visi žmogiški santykiai pasižymėtų bendryste meilėje. Kaip pasikeistų pasaulis, jei šeimose, parapijose, bet kokioje kitoje bendruomenėje santykiai būtų išgyvenami sekant pavyzdžiu dieviškųjų Asmenų, kurių kiekvienas gyvena kartu su kitu, dėl kito ir kitame.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
'Trejybės išraiška yra ‚meilės banga, kuri kyla iš Tėvo, sklinda per Sūnų ir išsisklaido Dvasioje' Skamba kaip kokia technine instrukcija, arba patiekalo receptas:) Nu ir is kur pas zmones tiek fantazijos, kad taip detaliai viska isivaizduot apie ta dieva??? Isivaizduojama visa seima, kaip kas ka ten veikia, kas is ko kyla ir sklinda, kas kieno desineje (ne kaireje) sedi, ir t.t. Neatrodo, kad net jei dievas ir yra, tai viskas turetu buti bent siek tiek sudetingiau, ir nepanasu i tokiu primatu kaip zmogus buiti???:)
neblogas pastebėjimas. išties prieš Dievą žmogus gali jaustis ne daugiau nei primatas:~) Bet skirtumas tarp primato ir žmogaus yra tas, kad žmogui Dievas suteikė savo panašumo. O tas panašumas ir yra vaizduotė. Be jos kūrėjo sąvoka neegzistuotų. Mes visą gyvenimą ką nors konstruojame jei ne realiai, tai bent savo prote. Arba širdyje. Statome šventoves. sau arba Dievui. esame kūrėjukai, nes Dievas yra Kūrėjas. Bet jeigu mes pametam Ašį, tai prikuriam armagedonų ir kankinam kitus. o vėliau ir patys esame kankinimo dantračių įsukami..
"skirtumas tarp primato ir žmogaus yra tas, kad žmogui Dievas suteikė savo panašumo". Tai butu teisinga tik pagal viena is milijonu pasaulio rastu rinkiniu, datuojamu bronzos amziumi, ir vadinamu Biblija.. Net jei ir tai priimtume kaip tiesa, tai zmogus turetu but kur kas ziauresnis, jei noretu buti arciau Dievo (ST...). Jam reiktu buti panasiam i dabartinius arsiausius fundamentalistus, kurie vieninteliai dar yra istikimi dievui tokiam, koks jis aprasytas sventuose rastuose, be jokiu issidirbinejimu. Toks zmogus turetu eit ir zudyt bei prievartaut kitatikius, kariaut religinius karus.. "Jėzus per mumyse gyvenančią Šventąją Dvasią, Kurią gauname per Krikštą, ateina nuo altoriaus ir vakarieniauja su mumis, o mes su Juo" Dar karta paklausiu - kas jums leidzia teigti, kad schema butent tokia?:))) O gal sv. dvasia per Jezu ateina ir pusryciauja su mumis?
taip, jeigu pasiliekame Senajame Testamente, o mes taip ir elgiamės, tai gyvename pagal įstatymą 'akis už akį, dantis už dantį''. O Jėzus liepė mylėti kitą mokytis pradžioje kaip save patį. O kas gi sau drasko akis, ar išmušinėja dantis? Kokia būtų pasaulyje taika, jei tik Jo paklausytume!
O dėl vakarieniavimo, - tai rašytinio dokumeto sekimas. Jėzus paskutinįkart valgė su mokiniais Vakarienę. O ne pusryčiavo. Pagal to meto paros laiką. Kai liepė mokiniams valgyti Jį ir gerti per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Kad priimtume Jį ne tik siela, bet ir kūnu, kuris gali būti prikeltas tik tąja jėga, kurią turi vienintelis Dievas. Kad priimtume ne tik žodžiu, bet ir gyvenimu. Nes Jis gydo visą mūsų gyvenimą ir įgalina mus mylėti darbu ir tiesa. Tokiu neprievartiniu būdu visa Sau palenkdamas. O priimant tik siela, galima labai greitai nusipaistyti į okultizmus.
Tačiau Jis neliepė Jo vakarieniauti, o valgyti ir gerti. Tai galime daryti ir Pusryčių metu. Ar Vidurdienį. Ar net Vidurnaktį. Ką mes ir vykdome:~)
'O gal sv. dvasia per Jezu ateina ir pusryciauja su mumis? ' Atsakyčiau - ir taip. Nes: Jn 14,23:
Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; MES pas jį ateisime ir apsigyvensime.'
JEI KAS MANE MYLI, LAIKYSIS MANO ŽODŽIO. Meilė yra pilnatviška, kai yra abipusė.
'O gal sv. dvasia per Jezu ateina ir pusryciauja su mumis? '
Ryškiai ne pagal svarbą dedate akcentus. Sakot: 'O gal pusryciauja su mumis?' Nes jei ateina, tai ir pusryčiauja ar vakarieniauja, - koks skirtumas. Bet jei neateina, tai tikrai ir nepusryčiauja pagal jokią schemą, kurią iš manęs bandėt išspausti. Nes JIS nesibrauna, bet ateina tik kviečiamas. Taigi, raktinis žodis yra ATEINA.
Na va, matot, Biblija remiantis ne tik vakariene, bet ir pusrycius su Jezum galima pagrist... kaip ir bet ka kita.. reikia tik fantazijos, sentencija visada atsiras, ypac kai jos ieskoma tokioje raizgalyneje daznai vienas kitam priestaraujanciu moraliniu ir pseudomoraliniu pamokymu
Dievo Žodyje galiu surasti Jėzaus Širdį, jeigu iš anksto nenusistatau prieš. Nes Dievas leidžiasi randamas. Ir Jis yra labai arti. Jis nėra tik mano vakaro Viešpats, bet visų mano paros valandų, minučių ir sekundžių Viešpats.
As irgi pries nieka is anksto nenusistatau, to neleidzia mano saziningumas ir pagarba teisingumo principams. Bet kai perskaitai, jog dievas liepe prievartaut moteri jos vyro akivaizdoje, arba isake iszudyt ir sudegint visa miesta, arba isskerde visus vienos valstybes kudikius - atleiskit, bet kaip galima nenusistatyt pries toki dieva? Kaip galima uzsimerkt pries tokius biblinius faktus? Zmones, kas jums daros?






















Broliai kapucinai




















Labai stiprūs popiežiaus pastebėjimai. ‚Teologija prasideda nuo per tikėjimą gautų tiesų, jų supratimą gilinant protu.‘
‚Pasak autoriaus, kadangi Dievas yra meilė, jame turi vykti amžini meilės mainai tarp Tėvo ir Sūnaus asmenų, NORS JIE ABU YRA VIENOS SUBSTANCIJOS. Tačiau šis meilės ir laimės tobulumas nėra uždaras: TODĖL REIKIA AMŽINO TREČIOJO ASMENS, ŠVENTOSIOS DVASIOS.‘
‚Trejybės slėpinys pranoksta žmogaus protą, todėl neretai jo nusakymui naudoja ir poetinius vaizdinius, pavyzdžiui, meilės bangos, kuri kyla iš Tėvo, sklinda per Sūnų ir išsisklaido Dvasioje.‘
Pažiūrėkime į Mariją ir Juozapą. Jeigu jie mylėjo vienas kitą, tai negalėjo tarp jų nesklisti Dvasia ir jų meilės neištobulinti. Jie pritraukė Sūnų per juose sklindančią Dvasią. Kad Sūnus juos sujungtų su Tėvu. Geriau sakant, Dvasia viena nevaikšto. Gyvena Trejybėje. Bet ir Marija ir Juozapas Trejybės gyvenime apsigyveno sąmoningai. Apsisprendę. Jie įsijungė patys. Priėmė pasiūlymą įsitraukti.
Taip vyksta ir su mumis. Trejybės išraiška yra ‚meilės banga, kuri kyla iš Tėvo, sklinda per Sūnų ir išsisklaido Dvasioje‘, – tai Eucharistijos vyksmas. Jėzus per mumyse gyvenančią Šventąją Dvasią, Kurią gauname per Krikštą, ateina nuo altoriaus ir vakarieniauja su mumis, o mes su Juo. Jis teikia Savo Dvasią be saiko, kad ištobulintų mus ir sako kiekvienam asmeniškai: "MES pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kaip Tu, Tėve, manyje, tegul ir jie bus viena Mumyse." Kol galiausiai mes visi apsigyvensime Meilėje. O Dievas bus visame ir visuose.