Pranešimas, skaitytas per spalio 29–31 d. Rygoje vykusią Baltijos šalių evangelizmo konferenciją

Mat žodis apie kryžių tiems, kurie žūsta, yra kvailystė, bet mums, išgelbėtiems, jis yra Dievo jėga. [...] Žydai reikalauja ženklų, graikai ieško išminties, bet mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – skelbiame Kristų – Dievo jėgą ir Dievo išmintį (1 Kor 1, 18; 22–24).

Žodis apie kryžių yra Evangelijos esmė

Gaila, kad šiais laikais apie Kryžių pamokslaujama perdėm retai, tačiau dar labiau neramina tai, kad Bažnyčia neneša savo Kryžiaus.

Kryžius yra mūsų tikėjimo kelionės pradžia, kelias ir tikslas. Galima pasakyti, kad tikėjimo kelionė prasideda tuomet, kai žmogus atsigręžia į Kristaus Kryžių, tačiau tikintysis tampa Kristaus mokiniu tik tuo atveju, jeigu apsisprendžia paimti savo kryžių ir sekti Kristumi. Žiūrėjimas į Kryžių iš didžiosios „K“ raidės ir kryžiaus iš mažosios „k“ nešimas yra Evangelijos esmė.

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9, 23). Neįmanoma sekti paskui Kristų nepripažįstant Jo Kryžiaus, tačiau įmanoma sekti Juo nenešant savo paties kryžiaus. Tačiau toks religinis gyvenimas yra bevaisis, nevertingas Dievo akyse ir anksčiau ar vėliau bus pasmerktas ir žmonių. Vienintelis teisingas būdas sekti Jėzaus pėdomis ir būti Jo mokiniu – atsižadėti savęs ir kasdien nešti savo kryžių, kaip kad rašė apaštalas Paulius: „Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Tomas Kempietis (1380–1471) savo knygoje „Sekimas Kristumi“ pažymi:

„Jėzus visuomet turi daugelį, kurie myli Jo dangaus karalystę, tačiau tik saujelė neša Jo kryžių. Jis turi daugelį, kurie trokšta paguodos, bet tik keletą, kurie nesibodi išmėginimų. Daugelis sėdasi prie Jo stalo, bet nedaugelis drauge su Juo pasninkauja. Visi trokšta būti su Juo laimingi, tik mažuma nori dėl Jo nors kiek pakentėti. Daugelis seka Juo iki duonos laužymo, bet nedaugelis iki Jo Kančios taurės. Daugelis gerbia Jo stebuklus, bet tik keletas drįsta patirti Kryžiaus gėdą.“

Tomas Kempietis įspėja tuos, kurie renkasi trumpesnį kelią ir palieka savo kryžių: „Jeigu neši kryžių noriai, jis neš ir ves tave į trokštamą tikslą, kur tikrai daugiau nebus kančios. [...] Jeigu neši jį nenoriai, užsikrausi naštą sau ir pasunkinsi svorį, nors vis tiek turėsi jį nešti. Jeigu vieną kryžių numesi, rasi kitą, ir galbūt sunkesnį.“

Ironiška, tačiau nusimetę Kristaus jungą, netampame laisvi, o iškart atsiduriame po kitu jungu, dar sunkesniu, kuris ilgainiui suteikia ir daugiau skausmo. Tačiau jeigu trokštame ne tik pas Jį ateiti, bet ir mokytis iš Jo –  romumas ir nuolankumas yra svarbiausios charakteristikos, kurių stokojame ir kurių turime išmokti, kaip Jėzus ir siūlo (Mt 11, 29) – rasime atgaivą savo sielai.

Džono Bunjano Piligrimui atėjus ties Kryžiumi, našta nukrito jam nuo pečių. Jis pašoko iš džiaugsmo ir ėjo toliau savo keliu giedodamas: „Palaimintas Kryžius! Palaimintas Kapas! O labiau Tasai, kuris čia kentė gėdą, mirtį už mane“.

Žodis apie Kryžių, kaip evangeliškosios doktrinos tyrumas

Dievas mums, Žodžio tarnams, patikėjo Evangeliją. Mūsų uždavinys yra išsaugoti jos tyrumą ir pristatyti ją kitiems neatmieštą mūsų pačių idėjomis ar, dar blogiau – klaidingomis doktrinomis. Tvirtinčiau, kad žodis apie kryžių saugo evangeliškąją doktriną nuo užteršimo. Kaip ir apaštalų laikais, šiandien pučia įvairūs mokymo vėjai, tad ir dabar nebrandūs krikščionys yra siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo (Ef 4, 14). Kas mums padeda, kai pučia šie vėjai? Kur randame prieglobstį, kai siaučia bangos? Prie Kryžiaus, tik prie Kryžiaus.

Paulius mūsų iš pradžių cituotoje ištraukoje išskiria dvi stovyklas ir dvi šalikeles: tai stebuklai (charizmos) ir šio pasaulio išmintis. Žydai reikalauja stebuklų... Kaip ir kai kurie nūdienos krikščionys. Mokytojau, norime, kad parodytum ženklą, – reikalavo kai kurie Rašto žinovai ir fariziejai (Mt 12, 38). Ką atsakė Jėzus? Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas. Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis banginio pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje (Mt 12, 39–40). Kryžius yra didžiausias ženklas ir didžiausias stebuklas. Deja, daugelis Jėzaus amžininkų to nesuprato. Nesuvokdami kančios prasmės jie nepažino kenčiančio Mesijo. Kenčiantis Tarnas, taip vaizdingai ir nuostabiai aprašytas Izaijo, žydams netiko, nes jie laukė karžygio, Dovydo Sūnaus, kuris kardu išlaisvins juos nuo priešų. Jėzaus iš Nazareto Evangelija buvo kitokia. Jis mokė mylėti savo priešus ir melstis už tuos, kurie juos persekioja, o ne rodyti jiems neapykantą ir žudyti. Toks Mesijas neatitiko to laikmečio žydų lūkesčių. Jėzus pamokslavo Kryžiaus žinią, o paskui savo pavyzdžiu parodė, ką tai reiškia. Tačiau tie, kurie troško politinės valdžios ir finansinės laisvės, užkliuvo už suklupimo akmens. Kryžius yra suklupimo akmuo tiems, kurie reikalauja stebuklų.

Charizmos veikia Bažnyčioje per visą jos istoriją. Tačiau, tik kai einama meilės keliu, anot Pauliaus, – pranašiausiu iš visų – tik tuomet dvasinės dovanos statydina Kristaus kūną.

Kai meilės kelias, kryžiaus kelias apleidžiamas, Paulius prilygina charizmas skambančiam variui arba žvangantiems cimbolams (1 Kor 13, 1). Kad ir apdovanoti dvasinėmis dovanomis, privalome nešti savo kryžių. Antraip antgamtinė jėga ir pažinimas tampa manipuliacijos ir valdžios siekimo priemone. Todėl nereikalaukime stebuklų, prisiminkime, kad Dievo jėga tampa tobula silpnume. Dievas nepašaukė mūsų lipti marmuriniais laiptais, kad išgarsėtume. Jis paruošė medinį kryžių, kad taptume panašūs į Jo Sūnaus atvaizdą.

Tą patį galima pasakyti ir apie išmintį. Helenistinėje kultūroje išmintis buvo itin vertinama. Graikai ieškojo išminties. Tačiau daugeliu atveju – neteisingais motyvais ir netyrais tikslais. Oratoriai siekė išminties, kad patrauktų žmones ir įgytų jų palankumą, teisininkai – kad daugiau uždirbtų, politikai – kad įgytų daugiau valdžios. Jei panašūs motyvai nėra nukryžiuoti mumyse, veltui studijuojame, veltui įgyjame mokslo laipsnius. Vienintelis teisingas motyvas ieškoti išminties – kad geriau pažintume Kristų, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo turtai (Kol 2, 3).

Žodis apie kryžių vienija Bažnyčią

Apaštalas Paulius teigia, kad Kristus žydus ir pagonis viename kūne [...] sutaikino su Dievu per kryžių (Ef 2, 16). Išties priešiškumas ir nesantaika ant kryžiaus miršta. Kai imame savo kryžių ir kantriai jį nešame, pakeliame vienas kitą su meile.

Šiais laikais galime išskirti du Bažnyčioje vyraujančius, vienas kitam priešingus požiūrius: antiintelektinį charizminį ir intelektualinį anticharizminį. Tiltą tarp jų gali nutiesti Kristaus kryžius. Kaip tik kryžius neleidžia mums nukrypti į vieną kurį iš šių dviejų kraštutinumų. Kai evangelikų profesoriai paima savo kryžių, jie pripažįsta, kad be Šventosios Dvasios pagalbos mes nieko negalime pasiekti. Kai charizmatų pastoriai neša savo kryžių, jie suvokia, kad be mokymosi iš gerų teologų, jų pačių teologija – skurdi. Taigi vienintelis kelias mums yra kryžiaus kelias. Žinia apie kryžių yra tarsi medžio gabalas, kurį Mozė įmetė į kartų Maros vandenį, ir šis tapo saldus. Taip ir Evangelijos mokslas žinios apie kryžių dėka tampa gėlas ir tyras.

Baigsiu šiais Čarlzo Sperdženo žodžiais: „Jėzus nešė kryžių, Jis veda mus skausmo keliu. Iš tikrųjų Jis – geriausias vedlys. Jei Jis nešė kryžių, ar galėtume trokšti garbingesnės naštos? Kryžiaus kelias – tai saugiausias kelias, nebijok jo erškėčiais apsodintų pakraščių.

Mylimasis, žinok, kad kryžius pagamintas ne iš plunksnų ir neaptrauktas švelnia medžiaga, jis sunkus ir nepatogus nepaklusniems pečiams, jis ir ne geležinis, nors baimė tavo vaizduotėje nutapė jį metalinėmis spalvomis. Tai medinis kryžius, kurį žmogus gali panešti, nes skausmų Vyras pirmasis jį išbandė. Paimk kryžių ir Dievo Dvasios padedamas, tu jį pamilsi ir tapsi lyg Mozė, kuris paniekinimą dėl Kristaus vertino labiau nei Egipto turtus. Atmink, kad jį nešė Jėzus, ir jis maloniai kvepės. Atmink, kad jį greitai pakeis karūna ir ateinančios šlovės žvilgesys palengvins dabartinį skausmą. Viešpats tepadeda tavo dvasiai nusilenkti dieviškai valiai ir su šventa ir nuolankia širdimi sekti Nukryžiuotąjį. Tvirtai laikykis Kryžiaus ir sužinosi Jo žaizdų paslaptį.”

Iš anglų kalbos vertė Elena Kaminskienė

www.btz.lt