Šių metų birželį atvykusi savanoriauti į Armėniją, sunkiai galėjau įsivaizduoti, kas laukia šioje man dar nepažintoje žemėje, kokia ši šalis. Šiandien, Jerevane pragyvenusi beveik penkis mėnesius, suvokiu, jog buvo gerokai naivu tikėtis, jog štai imsiu ir atrasiu atsakymą į pastarąjį klausimą – daugelis dalykų, viena vertus, tampa aiškesni, kita vertus, kasdien iškyla naujų klaustukų. „Nebandyk ieškoti čia logikos ar dėsnių, pagal kuriuos viskas vyksta – arba to tiesiog negalėsi suprasti, arba dėsningumų čia tiesiog nėra”, – šypsodamasis kartą tvirtino bičiulis armėnas. Nepaisydama tos pastabos, pabandžiau daryti tam tikrų įžvalgų, aprašyti šią šalį ir joje gyvenančius žmones. Tai – tiesiog apibendrinimai, nes, kaip ir kiekvienoje visuomenėje, čia gyvena daugybė skirtingų žmonių, besąlygiškai priimančių, ar, priešingai, kvestionuojančių esamas gyvenimo sąlygas, normas bei ieškančių alternatyvų. Straipsnis paremtas mano pačios pastebėjimais bei pokalbiais su įvairiose šalies vietose gyvenančiais armėnais.

Vakarų ir Rytų Armėnija bei diaspora

Armėnijoje dažnai vartojami terminai „Vakarų Armėnija“ bei „Rytų Armėnija“. Pirmoji – tai dabartinė rytinė Turkijos teritorija, prieš genocidą čia gausiai gyveno armėnų (nemažos armėnų bendruomenės čia gyvena ir iki šiol). Nūdienos armėnai mano, jog tai žemės, kurias reikia atsiimti. Rytinė Armėnija – tai dabartinė šalies teritorija, į kurią dauguma jos gyventojų, kuriantis socialistinei Armėnijai, atsikėlė iš svetur – Vakarų Armėnijos, Gruzijos (čia armėnų bendruomenė iki šiol labai didelė, jos nariai gruzinų nėra itin mėgstami) bei kitur. Tad „senųjų“ Armėnijos gyventojų, kurių ne tik tėvai, bet ir seneliai gyveno dabartinėje šalies teritorijoje, nėra daug.

Armėnų diaspora galėtų būti laikoma savotiška eksteritorine armėnų valstybe – gerokai daugiau (bemaž triskart) armėnų gyvena ne pačioje Armėnijoje, o už jos ribų, – Irane (čia armėnų bendruomenės gyvena nuo seniai, turi gilias istorines šaknis), Prancūzijoje, JAV, Libane, Jordanijoje, Izraelyje bei kitur. Į šias šalis armėnams teko trauktis, bėgant nuo Pirmojo pasaulinio karo metu vykusių žiaurumų.

Prieš penkerius metus armėnų diasporos atstovai pradėjo intensyviau lankytis savo šalyje, vieni – turistiniais tikslais, kiti – studijuoti, treti – kurti savo verslo (diasporos investicijos yra labai svarbios šalies ekonomikai, o štai Kalnų Karabacho Respublikoje jos yra pagrindinis šios teritorijos ekonominis variklis). Kartais kyla tam tikras įtampa tarp vietos armėnų ir grįžtančiųjų į tėvynę: vietiniai armėnai, kartu pabrėždami diasporos pagalbos svarbą, skundžiasi, jog parvykusieji, tarkime, sostinėje supirkdami nekilnojamąjį turtą, dirbtinai iškelia jo kainas ir taip sukelia papildomų sunkumų vietos gyventojams.

Pirmoji krikščioniška valstybė pasaulyje

Armėnai didžiuojasi gyvenantys valstybėje, kurioje pirmojoje pasaulyje (301 metais) krikščionybė buvo paskelbta valstybine religija. Šiandien apie 94,7 procentų šalies gyventojų priklauso Apaštališkajai armėnų Bažnyčiai, kuri, nors šiandien oficialiai neturi valstybinės religijos statuso, yra pagrindinė (dominuojanti) Bažnyčia šalyje. Tautybė ir priklausymas Apaštališkajai armėnų Bažnyčiai Armėnijoje yra tiesiogiai susietas – žmonėms sunku įsivaizduoti, jog armėnas galėtų priklausyti, tarkime, kitai krikščionybės atšakai, nei Armėnų apaštališkoji Bažnyčia. Tiesa, nedidelių armėnų katalikų „salelių“ yra – daugiausia kaimo vietovėse, šiauriniame šalies Lori regione bei Gruzijos pietinėje dalyje, gausiai apgyvendintoje armėnų. Apaštališkajai armėnų Bažnyčiai priklausantys armėnai katalikybę išpažįstančius brolius vadina „frankais“, dažnai teigia, jog pastarieji labai skiriasi nuo tradicinei Bažnyčiai priklausančių žmonių, kalba nesuprantama kalba.

Čia talpi „sektos“ sąvoka – į šią kategoriją „įkrenta“ visos konfesinės grupės, nepriklausančios Armėnų apaštališkajai Bažnyčiai. Tiesa, pastarosios tonas laikui bėgant kiek švelnėja, ir šiandien „sektos“ etiketė nebėra klijuojama protestantams, katalikams – šios Bažnyčios yra pripažįstamos kaip „Bažnyčios seserys“.

Sovietmečiu Armėnija buvo vienintelė sąjunginė respublika, kurioje veikė kunigų seminarijos, tad kunigų rengimas nebuvo nutrūkęs, tiesa, bažnyčios buvo uždarytos. Po Sovietų Sąjungos griūties Armėnijoje suaktyvėjo religinis atgimimas, tačiau šiandien šalis negali didžiuotis dideliu gyventojų religingumu – nors yra labai svarbūs krikšto, santuokos, ligonių patepimo sakramentai, tačiau bažnyčios iš esmės yra tuščios, dauguma jų – iki galo nesutvarkytos (tai gana kontrastingi vaizdai su kaimynine Gruzija, kur bažnyčiose gausiai lankosi tiek jauni, tiek seni). Vis dar praktikuojamos gyvūnų kraujo aukos byloja apie išlikusius tam tikrus pagonybės elementus (kai prie bažnyčios ir aplink ją yra vedami avinai, šventinami, nužudomi, jų mėsa išverdama ir išdalijama sutiktiesiems, taip, pavyzdžiui, dėkojant už ligonių pasveikimą). Tokiame kontekste didžiavimasis sena šalies krikščionybės istorija atrodo kiek kontroversiškai.

„Didžiuojamės tuo, kuo esame!”

Pačiai sau atsakyti į klausimą, koks gi yra armėnų (kaip ir kitos tautos) nacionalinis charakteris, nėra paprasta – suradus vieną kitą šiai tautai tinkamą apibūdinti žodį, suvokiu, kiek daug išimčių teko pažinti. Visgi apie tam tikrus šiai tautai būdingus bruožus galima kalbėti.

Armėnai didžiuojasi esantys armėnais, stebina savo šalies istorijos, kultūrinių ypatumų žinojimu bei gebėjimu juos vertinti. Atvykėliams žmonės mėgsta rodyti savo šalies žymias vietas, pasakoti apie jas, priminti armėniškas Charleso Aznavouro, Andre Agasio, Šer bei kitų įžymybių šaknis. Vietiniai mėgsta paklausti, ar jų šalis svečiui graži (o iš klausimo pobūdžio nesunku jausti, kokio atsakymo tikimasi), dažnai nesivaržoma pabrėžti, jog štai apsilankei gražiausioje pasaulio valstybėje. Tiesa, dauguma armėnų yra smalsūs ir kitų kultūrų, šalių atžvilgiu – mėgsta klausinėti atvykėlius, lyginti patirtis.

Kitaip čia suvokiamas laikas, kuris tarsi nepriklauso tau pačiam – jį visada daliniesi su kitais, o pats vienas esi tik tada ir turimą laiką nepriklausomai planuojiesi, kai „atbūni“ laiką su aplinkiniais. O štai planuoti laiką su kitais užsieniečiui, ypač iš pradžių, nėra paprasta. Armėnai (kaip ir kitų piečiau esančių šalių atstovai) dažnai vėluoja, tad į susitikimus nėra prasmės eiti susitartu laiku. Kuriama daug planų, kuriais jų „autoriai“, regis, nuoširdžiai tiki, tačiau daugybė planų taip ir lieka neįgyvendinti jau vien dėl pačios jų gausos ar vienalaikiškumo.

Čia daug reiškia tarpžmogiški santykiai – svarbu leisti laiką ne tik su šeima, bet ir su bičiuliais. Apskritai įvairius klausimus armėnai dažniau sprendžia ne individualiai, bet juos aptardami šeimoje ar su draugais. Išsiskyrimas ar atsiskyrimas nuo grupės nėra dažnai pasitaikantis dalykas. Armėnai gan drąsiai ir greitai kontaktuoja tiek tarpusavyje, tiek su atvykėliais (draugais čia tampama greitai, lygiai taip greitai ir pykstamasi), tačiau sukurti tvirtą, gilų ryšį yra gana sudėtinga – žmonės neretai kalba netiesmukai, užuolankomis, nemažai temų yra tabu, kurių liesti nepatartina.

Jerevanas

Tai apie 1,2 milijono gyventojų turintis miestas, kurį sunku priskirti konkrečiai kategorijai. Viena vertus, jo nepavadintum europietišku (grįžtant iš Tbilisio į Jerevaną neapleidžia jausmas, jog važiuoji atgal į Aziją), kita vertus, šią vietą sunku laikyti rytietiška. Dar daugiau maišaties, bandant apibrėžti šios vietos identitetą, prideda gausus šio miesto sovietinis paveldas – daugybė Chruščiovo laikais pastatytų namų, sovietinio stiliaus paminklų ir panašiai. Per daug nemėginant šio miesto sprausti į konkrečią kategoriją, galima tiesiog sakyti, jog Jerevanas – tai miestas, kuriame vasarą gausu dulkių, kuriame trūksta žalių erdvių ir kuriame sunkiai pasivažinėsi dviračiu – dėl kalvoto reljefo bei netvarkingo ir neretai ganėtinai agresyvaus eismo gatvėse.

Apsigyvenęs Jerevane netrunki pradėti labiau vertinti komunalinius patogumus – nemažai miesto dalių vanduo yra tiekiamas „pagal grafiką“, pavyzdžiui, tam tikromis valandomis ryte ir vakare. Tad vandens atsargų kaupimas specialiuose induose greitai tampa kasdieniu įpročiu. Kartais atjungiama ir elektra, tačiau tai – rečiau pasitaikantys atvejai.

Tai, kokia gili socialinė atskirtis šioje visuomenėje, nesunku suvokti, vien stebint sostinės gatvėmis skubančius automobilius – čia rieda ir itin prabangios mašinos, ir visiškai sukiužę „žiguliukai“, nežinia kiek dešimtmečių naudojamos Volgos. Beje, priešingai nei gruzinai, armėnai vertina rusiškus automobilius – galima pamatyti daugybę naujos laidos „Nivų“, „Žigulių“ ir panašios markės mašinų. Turėti baltą „nivą“ ar „žiguliuką „užtamsintais langais – savotiškas prestižas.

Dar kartą apie krizę...

Armėnijoje savotiškai galima atsipūsti nuo visam pasauliui galvą skaudinančios finansų krizės, tiksliau – kalbėjimo šia tema. „Žinoma, šalis pajuto krizę, tačiau mes vis dar prisimename vadinamuosius „tamsiuosius metus“ [Karabacho karo laiką – M. B.], kai elektra būdavo tiekiama vos porą valandų per dieną, tad šiandienės Armėnijos situacijos tikrai negalėčiau vadinti kritine“, – tokia nuomone krizės tema kartą pasidalijo jaunas armėnas. Atmintin įstrigo ir vieno taksisto frazė: „Apie ką jūs kalbate? Kokia krizė!? Štai pavažinėju dieną, vakare nusiperku duonos, pavalgau vakarienę ir einu miegoti.“ Toks mąstymo paprastumas europiečio ausiai skamba kartu ir žavingai, ir, žinoma, graudžiai...

Tiesa, patys ekonominiai sunkumai čia yra kiek kito pobūdžio – bankų sistema šalyje nėra itin gerai išvystyta, yra atliekama daugybė „privačių grynųjų pinigų operacijų“ – gausiai skolinamasi iš giminaičių, bičiulių. Regis, finansinių mainų sistema iš esmės veikia pagal principą „šiandien aš paskolinsiu tau, o rytoj – tu – man“. Tad bene kiekvienas žino, jog piniginių sunkumų atvejų pagalbos ras, ir iš nelaimės neteks gelbėtis vienam. Tada, regis, ir krizė tampa nebe tokia baisi...

Būti kitokiam

Pirmą kartą Jerevaną išvydau žiemą. Tada apėmė ir negalėjo apleisti jausmas, jog patekau juodą-baltą visuomenę. Balti, pilki, juodi žmonių apdarai, tarsi prabėgom paženklinti spalvingesniais šalikais, gatvėmis riedančios daugiausiai juodos, baltos ar pilkos mašinos. Tarsi negalima išsiskirti, būti „kitokiam“. Gatvėse žmonės tarsi niekur neskuba, juda lėtai, tačiau daugelio veidai paženklinti vos juntamos įtampos. Regis, atsipalaiduoti neleidžia nuolatinis rūpinimasis tuo, ką „pagalvos“ kiti. Šaligatvius „šlifuojantis“ jaunimas taip pat atrodo susikaustęs, merginų veiduose šypsena – ne toks ir dažnas svečias.

Fasadas čia apskritai reiškia daug – visa, kas tave reprezentuoja kitų akyse, yra labai svarbu. Į gatvę išeinama, regis, kruopščiai tam pasirengus. Moterų veidai gausiai padažyti, mūvima aukštakulniais, vyrai avi ilganosius, dažniausiai juodus, kruopščiai nublizgintus batus, kuriuos derina vėlgi prie tamsių, dažniausiai kostiumų kelnių. Net ir karščiausią vasaros dieną retas dėvi šortus, itin populiarios pasaulyje žymių firmų drabužių imitacijos. Gerai atrodyti yra svarbu, ir tam, regis, negailima skirti svarią skurdžios algos dalį. Panaši situacija yra ir su automobiliais – prie kai kurių aptriušusių Jerevano namų galima matyti išties prabangių vakarietiškų mašinų.

Ką čia reiškia būti užsieniečiu, tai yra, akivaizdžiai kitokiam? Svetimtaučius armėnai stebi labai smalsiai – atvirai apžiūrinėja, tačiau neįkyri. Esant progai pasišnekučiuoti, būtinai ja pasinaudoja, klausinėja apie atvykusįjį, jo šalį, bando sužinoti jo nuomonę apie Armėniją. Mažesnėse vietovėse kviečia užsukti bei išgerti kavos ar šiaip kuo pasivaišinti.

Galbūt dėl tokio domėjimosi iš dalies „kaltas“ demografinis šalies homogeniškumas – apie 98 procentus šalies gyventojų sudaro armėnai, „kitaip“ atrodančių iš tikrųjų nėra daug, todėl gatvėje sušmėžuojantys šviesūs veidai natūraliai traukia dėmesį. Tiesa, gatvėse užsieniečiams gali tekti išgirsti ir gan nemaloniai nuteikiančių „komplimentų“, tačiau tai nėra itin dažnas dalykas.

Juk tu mano svečias!

Ši iš kaukaziečio lūpų nuskambėjusi frazė – ne šiaip sau švaistymasis žodžiais, ji išties svari ir paremta nuoširdžiu noru pasirūpinti, kad svečiui nieko netrūktų, ir jis gerai jaustųsi ne tik šeimininkų namuose, tačiau ir jų išėjęs. „Mano svečias – mano garbė“, – paaiškino bičiulis armėnas, paklaustas, kokios yra šio svetingumo šaknys. – „Jei tinkamai nepasirūpinsiu atvykusiuoju, šis vėliau gali kalbėti žmonėms apie mano šeimos nesugebėjimą priimti svečius, o tai užtrauktų nešlovę mano namams.“ Tiesa, kaip ir daugelyje lankytų šalių, kaimo žmonės Armėnijoje skiriasi nuo miestiečių – pastarieji santūriau domisi atvykusiaisiais, o štai lankydamasis kaime, netrunki pasijusti vos ne vietos gyventoju. Ne kartą, pėstute eidama kaimo keliuku, sutiktų žmonių buvau pavaišinta vaisiais, ką tik nuo medžio nukrėstais riešutais ar pakviesta išgerti kavos vynuogėmis apželdintoje pavėsinėje. Žmonės sveikinasi su atvykusiaisiais, smalsauja, iš kur esi, ką veiki, ar turi kur apsistoti, kur gyvena tavo šeima, ar patinka Armėnijoje. Pamenu, kartą keliaudami per kalnų papėdėje žaliuojančius sodus, susėdome ant žemės atsipūsti. Netrukus išgirdome sodybos šeimininko balsą, kviečiantį užsukti į jo namus ir pailsėti. Išgirdęs atsakymą, jog sustojome trumpam ir tuoj keliausime, žmogus neatlyžo: „Tai grįždami užsukite!”. Svečio statuso neprarandi ir keliaudamas autostopu – negana to, kad vairuotojas tave pavėžės „už dyką“, bet ir neretai pakeliui būsi pavaišintas pakelės užeigoje pardavinėjama kava, bandelėmis ar kitais skanėstais. Neretai esi pavėžėjamas kiek toliau, nei planavo automobilio savininkas.

Šeima, į kurią telpa visas pasaulis

Šeima – ašinis armėno gyvenimo elementas. Draugai armėnai, pasakodami apie tradicinę armėnišką (ar kaukazietišką, kadangi šeimos tradicijos yra panašios visame regione) šeimą, juokauja, jog šeima čia – ne tik tėvai ir vaikai. Šeimos sąvoka nesibaigia ir į ją įtraukus senelius, tetas ir dėdes – į ją telpa kaimynai, gretimos gatvės gyventojai, visas miestas, o galbūt ir visas pasaulis. Žinoma, visa tai buvo pasakyta juoko forma, tačiau tiesos yra – kraujo ryšiais susaistyti žmonės čia išties glaudžiai susiję, šeimos nuomonė yra svarbi, visada gali tikėtis jos pagalbos, o jos nepriimdamas liksi mažų mažiausiai nesuprastas.

Kaukazietišką šeimą sudaro bent trys kartos: tėvai, vaikai ir seneliai. Vaikai su tėvais gyvena bent iki vedybų, o dažniausiais atvejais – ir po jų. Daliai jaunuolių toks šeimos gyvenimo modelis yra išties priimtinas, kita dalis tėvų namuose gyvenančio jaunimo skundžiasi nepriklausomybės ir privatumo stoka. Išsikraustyti iš tėvų namų ir pradėti gyventi atskirai jaunimui trukdo tiek finansinės priežastys (būsto nuoma, ypač sostinėje, išties brangiai atsieina), tiek socialinės normos – iš vaikų tikimasi, jog gyvendami su tėvais, šie pastariesiems padės senatvėje. Išsikėlimas iš tėvų namų visuomenės akyse taip pat gali tapti rodikliu, jog šioje šeimoje „kažkas negerai“, be to, apsigyvendami atskirai, jaunuoliai rizikuoja įgyti „palaidūno“ etiketę, kuri merginoms „priklijuojama“ dažniau nei vaikinams.

Yra tekę girdėti gan sarkastišką nuomonę, jog jaunų armėnų santuokas sunku laikyti naujos šeimos sukūrimu – tai greičiau marčios „inkorporavimas“ į jau esančią vyro šeimos struktūrą – daugeliu atvejų marti ateina gyventi į uošvių namus, tuo tarpu ką tik vedę vaikinai pas žmonos tėvus persikelia itin retai, kadangi tai yra laikoma „nevyrišku“, gėdingu dalyku. Iš jaunamartės tikimasi pagalbos uošvienei, kurios itin reikės pastarajai senstant. Iš pradžių jaunosios moters balsas naujoje šeimoje reiškia mažai, tačiau jos statusas „paauga“ po pirmojo kūdikio gimimo, ypač jei naujagimis yra berniukas. Nepaisant to, senelių balsas anūkų auklėjime neretai reiškia daugiau, nei motinos norai.

Šeimoje darbų pasidalijimas yra labai konkretus – moterys atlieka namų ruošos darbus ir rūpinasi vaikais, tuo tarpu vyrai dirba tik daugiau fizinės jėgos reikalaujančius darbus. Po santuokos nemažai moterų palieka darbus, o konservatyvesniuose šalies regionuose tėvai apskritai dukroms neleidžia dirbti, nors šios yra įgijusios aukštąjį išsilavinimą – taip diplomas tarsi tampa savotiška merginos kraičio dalimi.

Šeimos gyvenime svarbų vaidmenį vaidina šventės, į kurias sukviečiama bene visa giminė. Kiekvieną kartą tai tampa savotiška marčios gebėjimų patikra – ši turinti prigaminti gausybę tradicinių patiekalų, kruopščiai sutvarkyti namus bei papuošti vaikus. Šventės metu giminaičių (visų pirma giminės moterų) užduotis – įvertinti marčios gebėjimus, juos pakritikuoti ar pagirti.

Nors užsieniečio akimis žiūrint, armėniškas šeimos modelis atrodo išties konservatyvus, sunku nepastebėti ir kitų jo pusių. „Taip, šeima neretai varžo mano galimybę laisvai priimti sprendimus. Kita vertus, žinau, jog, ištikus bėdai, visa giminė susirinks ir padės, kuo galės“, – kartą pareiškė bičiulis.

Dvi skirtingos planetos

Kiek pagyvenus armėnų visuomenėje netrunki pajusti, jog šioji sudaryta tarsi iš dviejų dalių – vyrų ir moterų pasaulių, kurie sukasi savomis orbitomis, tarsi skirtingos planetos. Jose veikia skirtingos kultūros, vertybės, yra kuriamos ir taikomos skirtingos socialinės taisyklės. Tai ganėtinai izoliuotos planetos – vyrai kiek nutuokia apie „moteriškąją visatos dalį“, tačiau ne atvirkščiai.

Tiesiog paprasta draugystė su priešingos lyties asmeniu čia nėra įprastas dalykas – merginos gali turėti draugų vaikinų, jei šie yra merginos brolio draugai. Pasirodymas kartu viešumoje beveik vienareikšmiškai yra suprantamas kaip poros draugystė, kuri turinti vesti ne kitur, kaip į šeimos kūrimą. Tad vien arbatos gėrimas su priešingos lyties asmeniu, nesibaigiantis rimtesniais santykiais, gali būti lengvai palaikytas nerimto elgesio ženklu. Kad tokio nerimto elgesio apraiškų būtų kuo mažiau, skrupulingai rūpinasi jaunųjų (ypač merginos) šeimos.

Iš visų šeimos narių netekėjusios merginos gyvenime ypač svarbų vaidmenį vaidina brolis. Potencialūs jaunikiai praeina (ar bent, pagal esamas socialines normas, turėtų praeiti) brolio „patikrą“. Brolio pareiga yra pasikalbėti su jo seserį merginančiu jaunuoliu, išsiaiškinti jo ketinimų rimtumą, pabendrauti su jo draugais, kurie apie savo bičiulį žino viską, ir paskelbti seseriai nuosprendį, ar kandidatas tinkamas siekti jos rankos, ar ne. Tad pasitaiko, jog pora išsiskiria ar tiesiog netampa pora dėl merginos brolio nuomonės. Tiesa, kai kuriems nūdienos „broliams“ jų broliška pareiga yra daugiau formali – jos tiesiog svarbu nepamiršti, norint visuomenės akyse neprarasti „gero brolio“ vardo. Štai viena bičiulė armėnė su šypsena pasakojo, jog jos jaunėliui broliui sesers kavalieriai nerūpėjo ilgai – tol, kol šis suprato, jog nesirūpindamas sesers gerove ir garbe jis paprasčiausiai draugų akyse griauna savo, kaip „gero brolio“, statusą.

„Žvalgytuvių“ metu svarbus ir kaimynų vaidmuo. Skvarbi kaimynų akis nepraleis progos stebėti, kada jų daugiabučio ar gatvės merginos grįžta namo, ar grįžta vienos, ar kur nors tolumoje nešmėžuoja jų kavalierių šešėliai. Visa tai turi įtakos merginos galimybėms ištekėti, mat ja besidomintis jaunuolis būtinai išklausinės kaimynų, ar jo išrinktoji dora, ar nesivalkioja naktimis ir panašiai. Merginos tėvai savo ruožtu didžiuojasi, galėdami aplinkiniams pasigirti, jog jų mergaitė yra „užauginta namie“. Tad miestų ar miestelių gatvėse bei kitose viešose vietose vakarais moterų nematyti – namo joms privalu grįžti, kaip sako armėnai „penkios minutės iki saulėlydžio“, idant jos nepatektų į nesaugias situacijas bei nesusiterštų reputacijos. Iki vedybų šių taisyklių laikymąsi prižiūri merginos tėvai, o po jų – vyras (ištekėjusios moterys vakarus ne namie gali leisti tik kartu su vyru ar su giminaičiais).

Reikėtų manyti, jog dauguma lietuvių vis dar mena populiariąją „Kaukazo belaisvę“. Paklausti, ar nuotakos pagrobimo scenarijai vis dar pasikartoja šiandien, armėnai dažniausiai atsako, jog tai – jau praeitis, tačiau nuotakos pagrobimo „triuką“ jaunieji armėnai retsykiais naudoja tais atvejais, kai, tarkime, nuotakos tėvai prieštarauja poros santykiams. Tada būsimoji nuotaka, porai iš anksto susitarus, yra pagrobiama vaikino ir jo draugų, tuomet gimdytojams nebelieka nieko kito, kaip duoti leidimą tuoktis.

Gyvendamas Armėnijoje, netrunki pastebėti, jog vedybos čia – gyvenimo punktas, prie kurio privalu „pasidėti varnelę“ (čia puikiai tiktų pavartoti anglišką frazę must do „privaloma atlikti“, kuri puikiai apibūdintų šio punkto svarbą). Pažindinantis su žmonėmis, gali tikėtis, jog antras ar trečias tau užduotas klausimas (po to, iš kur esi bei ką veiki) bus apie tai, ar jau turi šeimą. Išgirdę neigiamą atsakymą, žmonės kraipo galvą, teiraujasi apie to priežastis ir siūlosi surasti vietinių kandidatų.

Tačiau nepaisant to, kad šeimos kūrimas čia atrodo privaloma kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, realybėje idilės maža. Daugybė susituokusių porų skiriasi, meilužės – nereto susituokusio vyro gyvenimo elementas, šeimos planavimas neretai remiasi tiesiog abortų darymu (teko matyti pribloškiančius vienos nevyriausybinės organizacijos atlikto tyrimo rezultatus, pagal kuriuos kai kuriose kaimo vietovėse gyvenančios moterys per savo gyvenimą yra patyrusios apie 70 (!) nėštumo nutraukimų).

Nuotraukos autorės