1900 metais daugelis Vakarų gyventojų jautė didžiulį pasididžiavimą savo civilizacija. Tada egzistavo stiprus jausmas – bendras amerikiečiams, europiečiams, kanadiečiams, australams ir Naujosios Zelandijos gyventojams – kad jie priklauso pačiai geriausiai kada nors egzistavusiai civilizacijai – galingai, besiplečiančiai, pažangiai ir įdomiai.

Šiandien šio jausmo nebeliko. Kodėl? Mūsų nuomone, priežasčių reikia ieškoti ne išorėje, bet viduje. Nepaisant XX amžiaus pirmosios pusės baisybių, žvelgiant objektyviai, nuo 1900 metų Vakarų civilizacija padarė didžiulę pažangą įvairiose srityse: materialinėje, karinėje, sveikatos apsaugos ir netgi politinėje. Vakariečiai nustojo žudyti ir kankinti vienas kitą, jie nukirto ryšius su dviem mirtinais ir siaubingais priešais – naciais ir komunistais – kurie išaugo iš Vakarų civilizacijos dirvos. Ir jeigu Vakarai išgyvena krizę – o mes matome, kad taip ir yra – ši krizė yra vidinė. Jos priežastys – subyrėjęs Vakarų pasitikėjimas savimi. Krizė slypi vakariečių galvose. Ji slypi idėjose.

Palyginti su ankstesniuoju užtikrintumu, šiandien visur matyti abejonių perviršis. Mes galvojame, kad nepasitikėjimas savimi – tiek asmeniniu, tiek kolektyviniu lygmeniu – ardo mūsų civilizaciją ir kenkia gebėjimams daryti gera. Taigi šiame tekste siūlome naują intelektualiai parankų konsensusą, leidžiantį mums visiems judėti pirmyn išlaikant gyvą unikalų ir stulbinamą Vakarų paveldą.

Vakarų civilizacija klestėjo (ir tebeklesti) labiau nei kitos – jai labiau sekėsi ekonomika, karyba, visuomenės reikalų tvarkymas, mokslas ir technologijos, menas, sveikata, gerovė, ilgaamžiškumas ir netgi galbūt laimės jausmo didinimas. Nors buvo daugybė klaidų, Vakarai labiau nei kitos civilizacijos skyrė (ar gali skirti) didesnį dėmesį ugdant žmogaus šventumą ir pagarbą jo orumui.

Vakarų sėkmės pėdsakai dažniausiai veda prie šešių pagrindinių „idėjų“ ar „sėkmės veiksnių“ – krikščionybės, optimizmo, mokslo, ekonominio augimo, liberalizmo ir individualizmo. Žinoma, gali surasti ir kitų veiksnių, išskiriančių Vakarus iš kitų civilizacijų, kurių dėka Vakarai dominuoja pasaulyje. Tačiau pastarųjų atidus tyrimas labai gerai atskleistų Vakarų civilizacijos charakterį ir ypatumus. Tai taip pat leistų pažvelgti, kas, nepaisant visų sėkmių, slypi už dabar paplitusios vakariečių pasitikėjimo savimi stokos.

Šeši Vakarų civilizacijos stulpai

Pirmame amžiuje krikščionybė buvo labai originali, keista religija. Ji skelbė asmeninį Dievą, kuris rūpinasi visais žmonėmis, nepaisydamas jų socialinio statuso, tautybės ar lyties. Ji reikalavo savo sekėjus prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo tobulinimą ir padėti vargstantiesiems. Ji teigė, jog Dievas gali daryti įtaką žmonių gyvenimui, ir kad viskas galų gale nuves į Dievo karalystę; kaip sakė Atanazas (Aleksandrietis), IV amžiaus teologas: „Dievas tapo žmogumi tam, kad mes galėtume tapti Dievu.“

Nuo Vakarų civilizacijos aušros iki XX amžiaus pradžios Vakarų istoriją pirmyn varė dar viena idėja – vis labiau įsivyraujantis optimizmas, pasitikėjimas žmogaus galimybėmis pamažu gerinti pasaulio tvarką. Optimizmas skatino aktyvumą – veiksmus, kurie buvo skirti aiškinti supratimą apie gamtą ir gamtos kontrolę. Optimizmas visą laiką buvo visų pirma Vakarų bruožas. Psichologas Richardas Nisbettas teigia: „Azijiečiui pasaulis yra kompleksiška asmens kontrolei nepasiduodanti vieta. Vakariečiui pasaulis – reliatyviai paprastas... Paklūstantis subjekto kontrolei. Tai išties labai skirtingi pasauliai.“

Trečias iš stulpų – mokslas. Mokslo triumfas geriausiai iš visų kitų penkių veiksnių paaiškina milžinišką Vakarų pranašumą, palyginti su kitomis civilizacijomis: technologijų, inovacijų, gyvenimo lygio ir karinės galios pranašumą. XX amžiaus moksliniai pasiekimai – tiek intelektualinėje, tiek praktinėje sferoje – vainikavo šešis šimtus metų, kurie stebino atradimais apie gamtą ir visatą. Šie pasiekimai ir atradimai buvo ir tebėra vakarietiški.

Ketvirtasis stulpas – ekonomikos augimas. Prieš du šimtus metų, taigi palyginti neseniai, Vakarų ekonomikos augimas tapo nesustabdomas. Iki tol ekonomika augo lėtai arba laikėsi vietoje. Mat gamta, ligos, badas kartkartėmis sugriaudavo visa tai, kas būdavo sukuriama. Tarp 1750-ųjų ir 1820 metų Anglija įžengė į mašinų amžių. Pradėjus naudoti garo variklį ir vystyti pramonę, Vakaruose nesustabdomai pradėjo augti ekonomika. Nuolatinė plėtra turbūt yra pats svarbiausias pokytis žmonijos istorijoje, įgalinęs ir biologinę žmonių sėkmę. Vakaruose žmonės ėmė gyventi ilgus, saugius, gerovės kupinus gyvenimus.

Penktoji išskirtinė Vakarų kultūros charakteristika – liberalizmas. Nors liberali visuomenė ir nėra visiškai demokratiška, tačiau joje vis dėlto dominuoja laisvės, teisingumo ir pagarbos visiems piliečiams dvasia. Liberalioji civilizacija, palyginti su kitomis, skiria daugiau dėmesio žmogaus gyvenimo šventumui ir orumui, visų žmonių švietimui, lygioms galimybėms, individo laisvei ir sąlygoms, kurios leidžia jam realizuoti savo talentus, eliminuoti nusistatymą prieš kitus individus ir jų grupes, skatinti mokslą ir menus, kurti geresnius, pigesnius ir patogesnius produktus, mažinti sergančiųjų kančias, gerinti gyvenimo kokybę apskritai.

Liberali visuomenė nėra instituciškai korumpuota ar žiauri; jos nevaldo policija ar kariai; ji nėra hierarchinė ar biurokratinė. Liberaliose visuomenėse galia yra decentralizuota. Čia egzistuoja spaudos ir kitų žiniasklaidos priemonių laisvė; laisvė laisvai užsiiminėti verslu, kurią varžo tik garbingumo ir žmogiškumo standartai; čia egzistuoja tolerancija nekonvencionaliam elgesiui, kol netrukdoma kitiems. Vyriausybė čia laikosi įstatymų, valstybė egzistuoja, kad tarnautų piliečiams, gerintų jų sveikatą ir didintų jų gerovę. Liberalios visuomenės netiki karine šlove; karas čia laikomas kraštutine priemone, daugiausia ji naudojama kaip savisaugos priemonė. Praktiškai liberaliosios valstybės niekada neskelbia karo viena kitai.

Individualizmas yra šeštasis ir lemiamas Vakarų sėkmės veiksnys. Jeigu ir egzistuoja vienas vienintelis esminis Vakarus apibūdinantis apibrėžimas, kuriam pritartų visi, tai individualizmas. Individualizmo augimas lydi Vakarų istoriją nuo krikščionybės, per Renesansą, reformaciją iki modernios ekonomikos ir modernios visuomenės. Jis neturi analogų jokioje kitoje civilizacijoje.

Abejonės dėl šešių stulpų ir abejonės apie abejones

Visi šeši Vakarų civilizacijos stulpai turi vieną aiškų bendrumą. Jais buvo abejojama. Ir abejojama vis labiau – dėl kai kurių imta abejoti prieš keletą amžių, kai kurios abejonės išryškėjo neseniai. Tikėjimas tam tikra universalia krikščionybės forma egzistavo iki XVI amžiaus; dabar daugelis gyventojų, ypač Europoje, yra agnostikai, ateistai arba nekrikščioniškų religijų išpažinėjai. Optimizmas šiandien taip pat nedominuoja, kadangi jo šaknys – tikėjimas, jog kūrinija bei žmonija yra geri, kad istorija yra žmonijos pažangos istorija – sumenko. Tikėjimas mokslu taip pat susvyravo. XX amžiuje jis, užuot palengvinęs pasaulio pažinimą, pavertė jį dar sunkiau suprantamu; be to, jis išprievartavo planetą ir įdavė mums į rankas masinio naikinimo ginklų. Liberalizmas šiandien taip pat turi mažai entuziastų: visų pirma jaučiama, kad daugelis visuomenės narių yra „aukos“, taigi nėra atsakingi už savo veiksmus, antra, dėl naujos erezijos – „liberalaus imperializmo“ – kuris tiki, kad demokratiją įmanoma primesti jėga. Galiausiai liberalizmas yra labai nepopuliarus Vakaruose, ypač tarp Vakarų intelektualų, dėl įtarimų, kad jis fragmentuojąs ir atomizuojąs visuomenę.

Jeigu konsensusas dėl bendrų Vakarų vertybių egzistavimo yra neįmanomas, manome, kad iš tokios padėties išplaukia dvi pasekmės. Arba mus ir toliau kankina abejonės bei susiskaldymas, ir galų gale evoliucionuojame į visai kitą – beveik aišku, kad mažiau patrauklią – civilizaciją, arba atgauname drąsą, tikėjimą ir judame labiau sofistikuoto požiūrio link į savo paveldą, kuris išlaikytų visus esminius pozityvius atributus.

Tiesą sakant, abejonės dėl pagrindinių Vakarų idėjų buvo labai perdedamos. Naujai pertvarkyti esmines Vakarų civilizacijos idėjas, kad protingi geros valios žmonės galėtų aplink jas telktis, yra įmanoma.

Išlaisvinanti ankstyvosios krikščionybės dvasia; savo vidujiškumo suradimas; individualizmo akcentavimas, autoritetų atmetimas ir asmeninių santykių meilė; krikščionybės reikalavimas užjausti pažemintuosius; savidrausmės ir savęs tobulinimo skatinimas, visa tai vakariečiams turėtų būti patrauklu. Krikščionybė suardė Bažnyčios ir netgi religijos pakrantes. Atsakomybės jausmas, atsiradęs iš asmens apsisprendimo jam susidūrus su gyvenimo iššūkiais, tikėtina, yra gilesnis nei tas, kuris atsiranda iš paklusnumo autoritetui, be to, kad ir kaip kas nors manytų, yra artimesnis Jėzaus dvasiai.

Optimizmas ir pesimizmas yra kilę iš vaizduotės, tai nėra faktai. „Realistinis optimizmas“ gali būti geriausiai suvoktas kaip pareiga. Tik tikint, kad įmanoma patobulinti save ir pasaulį, galima būti optimistiškam.

Mokslas ir protas yra geriausia civilizacijos forma. Tikėjimas mokslu yra nei daugiau, nei mažiau – įsipareigojimas tiesai, kaip mes ją suprantame. Atvira ir sveika civilizacija neįmanoma, jei nebūtų įsipareigojimo ieškoti tiesos ir diskutuoti tikrinant teiginius protu, eksperimentais ir moksliniu metodu.

Nėra jokių problemų dėl ekonominio augimo. Vakarai su savo augančiomis ekonomikomis būtų galėję nuvesti pasaulį iki ekologinės savižudybės. Tačiau visuomenė be augimo yra nei įsivaizduojama, nei pageidaujama. Sprendimas glūdi pramoninio kapitalizmo pakeitimu tuo, ką mes vadiname „suasmeninta ekonomika“ (personalised economy). Šis procesas ypač pažengęs JAV ir Jungtinėje Karalystėje. Tokia ekonomika yra pagrįsta asmens vaizduote ir mažesnėmis gamybos sąnaudomis. „Žaliasis košmaras“ gali būti išspręstas. Visa tai yra neatidėliotina, tai reikia spręsti tuoj pat.

Liberalizmas gali būti atgaivintas. Iki šiol nėra sugalvota geresnės politinės filosofijos ir galbūt niekada nebus. Norint paskatinti žmones domėtis ir saugoti liberalizmą, reikia nuolat atverti naujų horizontų, ieškoti naujų motyvų ir būdų, kaip per politinį procesą skatinti gailestingumą ir bendruomeniškumą. Kodėl ši užduotis turėtų būti neįvykdoma?

Individualizmo pavojai yra perdėti. Hierarchinei visuomenei tampant asmeniškesne, individualistai gali skatinti bendruomenės narių tarpusavio sąveiką ir tai daro. Individualistai sukuria daugiau, nei sunaikina. Individualizmas visada buvo ir tebėra etiškai reiklus ir visuomeniškas. Būdingas europiečių ir amerikiečių bruožas yra beribės asmeninės pastangos. Vakariečiai išrado asmeninę atsakomybę, savojo aš sąvoką, vakariečiai sugalvojo asmenybę. Jie yra pasaulio ir savęs tobulintojai, kuriuos veikti skatina aistra ir nepaliaujama energija. Žinoma, neturi būti leista individualizmui peraugti į savanaudiškumą ir individo izoliaciją. Tačiau individualizmas kilo iš senovės Graikijos ir ankstyvosios krikščionybės. Naujai atsiradusios elgesio taisyklės pareikalavo iš žmogaus daugiau nei bet kada anksčiau. Individualizmas ir tarnavimas visuomenei yra glaudžiai susiję.

Vakarų civilizacija pasiekė posūkio tašką. Viename kelyje, kur eismas intensyvesnis, – abejonė, cinizmas, savanaudiškumas, abejingumas, centralizacija ir agresija – požymiai, kuriuos gina ir praktikuoja įvairūs visuomenės elementai, beje, palaikomi ir savo priešininkų. Šis kelias gali įgauti įvairių formų – nuo anarchijos iki neofašizmo, nuo aplinkos katastrofos iki naujos Amerikos imperijos. Visos šios formos žymėtų Vakarų civilizacijos, kaip demokratinio ir individualistinio idealo, kaip jį anksčiau įsivaizdavo europiečiai ir amerikiečiai, ir kuriuo rūpintasi šimtus metų, pabaigą. Vakarų civilizacijos nesunaikins jokie priešai; mes galime ją sunaikinti patys.

Kitame kelyje – atsinaujinimo galimybės; pasitikėjimas savimi ir savo kultūra; emocinis bendrumas Amerikoje ir Europoje, vieningumas tarp Amerikos ir Europos; visuomenė ir civilizacija, kurią sudarytų milijardas atsakingų individų, susietų tarpusavyje ne autoritetu, prievarta ar nekvestionuojamais tradiciniais tikėjimais, tačiau savarankiškai atrastų ir įkūnytų nuostatų, liečiančių asmenines pastangas, optimizmą, protą, užuojautą, lygybę, individualizmą ir bendrą tapatybę. Šis kelias yra gerai išgrįstas ir gerai apšviestas; juo keliauti nėra sunku. Kad atsidurtume jame, turime pakeisti keliavimo kryptį.

Žinoma, mes niekada dėl ko nors negalime būti visiškai tikri. Tačiau, kad ir kaip tai būtų nemadinga, pasitikėjimas gerai laiko patikrintomis idėjomis – sampratomis, kurios seniau nuversdavo kalnus – mums atrodo protingas. Tačiau beveik neabejotina, kad pasitikėjimas iš Vakarų dirvos išaugusiomis idėjomis leis sukurti patrauklesnę visuomenę, nei nuolaidžiavimas savo abejonėms.

Richardas Kochas yra bestselerio „80/20 Principas“ autorius ir antrepreneris. Chrisas Smithas nuo 1997-ųjų iki 2001 metų buvo valstybės sekretorius kultūrai, medijoms ir sportui. Šiuo metu jis – vizituojantis profesorius Menų universitete.

www.philosophypress.co.uk, vertė Zigmas Vitkus

1900 metais daugelis Vakarų gyventojų jautė didžiulį pasididžiavimą savo civilizacija.