Kolegos fotografai, kaip ir Rimaldo Vikšraičio kaimynai Kudirkos Naumiestyje: vieni giria, paploja per petį, kiti – raukosi, kai kada ir užtvoja – tiesiai ar simboliškai už per daug tikroviškus, nuogus kaimo vaizdus. Lietuvos fotografija nuo seno, nuo pat Balio Buračo laikų, kaimą romantizavo, žiūrėjo į jį nostalgiškai, kaip į vis labiau tolstančią vaikystę. R. Vikšraitis visą laiką su kaimu ir tarp kaimiečių. Todėl pagrįstai gali didžiuotis: nufotografavau visą savo kartos likimą. O ten yra visko: prasigėrusių ir prakutusių, pakaruoklių ir sėdinčių gausios šeimos ratelyje, nebijančių fotografo, kol vyksta linksmybės, ir vejančių per langą, kai jos pasibaigia. „Ne kartą esu gavęs į akį“, – prisipažįsta ligos nuo vaikystės varginamas, bet nepalaužtas Rimaldas. Daktarai sakė: „Tik jokiu būdu nemėgink ant dviračio!“ O Rimaldas išmoko išlaikyti ant jo pusiausvyrą pačiais neįtikimiausiais būdais. Jei ne dviratis, kaip gimtų „Vienkiemio godos“ ar „Pavargusio kaimo grimasos“? Juk iš kaimo į kaimą reikia pavažinėti, o savos mašinos nei Rimaldas, nei jo žmona Danutė, irgi menininkė, bet ne fotografė, dar nėra matę.

Perkopęs 50-metį Rimaldas linksmai nužvelgia Kudirkos Naumiesčio kapinių tvorą ir sarkastiškai iškošia: „Pigiai kainuos laidotuvės Fotomenininkų sąjungai. Permes per tvorą ir jau gulėsiu amžiams beveik prie pat Vinco Kudirkos.“ Kudirkos Naumiestyje Vikšraičių namelis – paskutinis prie kapinių. Bet pirmutinis, kai užeina kalba apie fotografijos meną. Apsilanko padiskutuoti ir klebonas.

Šiame miestelyje Rimaldas yra dirbęs jaunystėje, kai įgijo Vilniuje buitinės fotografijos fotografo diplomą ir gerą dešimtmetį visiems darė portretus, sukosi šeimų šventėse. Tai dar nebuvo fotografijos menas, su kuriuo R. Vikšraitis bene labiausiai išgarsėjo užpernai, per tarptautinį fotografijos mėnesį Bratislavoje (Slovakija). Buvo ir pats nuvažiavęs. Iki šiol neišnyko įspūdis, kaip buvo pagerbtas ir pamalonintas. Lietuvoje V. Šonta jo aktus sukritikavo juodai, A. Macijauskas pagyrė ir palaikė. A. Sutkus buvo ir tebėra daugiau už jo socialinę fotografiją, bet visą laiką apsidairo, ar kas nemato, kad ji „per aštri“. Rimaldas tylių tyliausias, bet daug kam kuo nors užkliūva. Kampuotas talentas, bet tikras!

„Dar depresija, – prisipažino traukdamas iš stalčių jaunystės darbus. – Todėl, kad žiema ir niekur negaliu iš namų išvažiuoti.“ Nepavyko įkalbinti, kad parodytų televizijai savo pagarsėjusius socialinius aktus, panašius į japono G. Araki ar rusų B. Michailovo. Žmogus fizinėje ir egzistencinėje nuogybėje – taip pavadinčiau tokią fotografiją. Žanro ribos nusitrynusios: portretas, aktas, reportažas – viskas kartu. Nevengiama ir režisūros, nes vidury plyno lauko sunku padaryti menišką aktą.

Pavaidino ir režisierius A. Maceina su operatoriumi A. Mikutėnu, kai atvažiavo sukti filmo „Šalia jūsų“. Su televizija daugiau problemų: ji vis dairosi ko nors sensacingo, be to, ją mato ir kaimynai, o kino čia seniai niekas nemato. Bet ir Vilniuje filmą matė toli gražu ne visi: jei nespėjai į premjerą – šaukštai po pietų. Nebent prisibelstum į kurią nors iš televizijų, bet ten jau nuo slenksčio šaukia: „Reitingas!“ Mano studentai iš VU Žurnalistikos instituto žiūrėjo į šiuolaikinio kaimo fotorealistą išplėtę akis. Rašė iš širdies. „Negali patikėti, kad moterys, kurių veidai šaukia: „Alkoholis!“, nori būti gražios, prieš fotografuojantis tvarkosi dėmėtus rūbus arba juos tiesiog nusivelka, kad nors kelioms akimirkoms pasijustų žvaigždėmis. Gal R.Vikšraičio fotoaparatas mato tai, ko jos niekada gyvenime negavo iš savo vyrų? Gal lakstymas pievomis, kiaulės skerdimas, mojavimas puodais – viskas, kas joms atrodo įprasta – akimirkai tampa ypatingu dalyku? Girti, seni, murzini veidai spinduliuoja tyrumą ir naivumą. Estetiką. Būtent. To trūksta šiuolaikinėms nuglūdintoms manekenėms, po brangios pudros kauke beslepiančioms pasibjaurėjimą gyvenimu...“ (Rimantė Kulvinskytė) „Fotografija gera, štai kas. Ji kitokia ir „veža“. Kad galėtum tai įvertinti, reikalingi du dalykai – pabandyti fotografuoti pačiam arba pažiūrėti, kur Vikšraitis visa tai mato. Aš to nesu matęs, o jis mato. Čia ir talentas.“ (Viktoras Jakovlevas) „Ši fotografija turi stilių. Ne barokas, bet natūralusis anarchizmas. Atviras interpretacijoms kūrinys. Būtent „atviras kadras“. Šalia jūsų ne R.Vikšraitis, o jūs patys. Ar matote save?“ (Gintaras Radauskas)

Lengva kitą apšaukti „juokdariu“ ar net „pornografininku“, bet R. Vikšraitis įprato prie skerso žvilgsnio. „Dabar ramiai gyvenu“, – prisipažįsta. Net aptingo: 30 metų neberašo dienoraščių. Sunku suvaldyti ranką. Tačiau fotoaparatą rankos sukioja gerai. Jeigu ne fotoaparatas ant krūtinės – būtų buvę riesta ir dėl pavojų, ir dėl pagundų. Turi Rimaldas ir kino kamerą, su kuria kūrė kolūkinių laikų jaunystės kroniką. Vargu ar kas Lietuvoje turi tokį linksmą anų dienų metraštį: su panelėmis, stikliukais broliukais, plačiais laukais. Gaila, kad garso nėra. Bet galėtų patalkinti ir operatorius A. Mikutėnas: juk jis puikiai dainavo filme „Šalia jūsų“, visai pagal kaimo bohemišką stilių. Daug sulėtintų ir pagreitintų kadrų. R. Vikšraičiui nuolat rūpėjo visokie eksperimentai. Neatsitiktinai dabar jis žavisi Jono Meko kino dienoraščiais.

Jaunystėje, ką tik nusipirkęs „Smena“, įamžino besimaudančią „kaiminką“. Per naktį išryškinęs, iš ryto nuskubėjo su dovana. „Dėjo į akį ir išvadino paskutiniais žodžiais“, – prisimena Rimaldas. Po 5 metų paklausė, ar dar turiu negatyvą? Ir paprašė nuotraukos. Po to abu nuėjo į restoraną ir susitaikė. Sunku dabar pasakyti, kiek dar reikės metų, kad visos R. Vikšraičio fotografijos kristų į akį. Bet tikiu, kad taip bus, gal net tada, kai mūsų nebebus, o pavargęs, bet nepraradęs vilties mūsų kaimas išliks R. Vikšraičio vaizduose.

Žurnalas „Fotografija“