Be abejonės, didžiausia savaitės staigmena buvo grafiko Kęstučio Grigaliūno antradienį atsidariusi paroda „Apie MEILĘ“. Santūrus ir rimtas Grigaliūnas apie meilę? Smalsu ir žaisminga, manau, galvojo daugelis. Gražus parodą pristatantis Laisvydės Šalčiūtės tekstas pasakojo:

Tai paroda apie MEILĘ.

Nes MEILĖ yra aktyvi žmogaus sielos galia, kuri riša jį su kitais.

Šis tarpasmeninis ryšys yra pats stipriausias žmogaus siekis. Tai pagrindinė jėga ir aistra, kurios išlaiko žmonių giminės, šeimos ir visuomenės vienybę.

MEILĖ yra davimas. Ką vienas žmogus gali duoti kitam? Jis gali atiduoti save, vertingiausia ką turi, atiduoti savo gyvenimą.

Šioje parodoje – 130 biografijų, 27 portretai, 104 pirštų atspaudai, 754 žmonių veidai, kurie MYLĖJO. Kiekvienas jų buvo unikalus, kiekvienam buvo duotas tik vienas gyvenimas, su viltimis, džiaugsmais, nusivylimais, liūdesiu, su MEILĖS siekimu ir vienišumo bei nebūties siaubu.“

Bent kelis kartus parodos atidarymo metu pokalbiuose apie parodą stojo nejauki tyla. Kęstutis Grigaliūnas, jau kuris laikas kūryboje vis grįžtantis prie pirštų atspaudų, nusikaltimo ir bausmės, beasmenės žmogaus registracijos ir niveliacijos šį kartą kreipėsi į vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos temų.

Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Apie MEILĘ".

Parodoje kalbama apie Tuskulėnų dvaro aukas. Ant sienų – išdidintos pirštų atspaudų kopijos, trumputės biografijos, kelios dešimtys išlikusių portretų. Dalis tų 754 veidų, kurie 1944 – 1947 m. buvo nuteisti mirčiai. Nuteistas. Sušaudytas. Nuteistas. Sušaudytas.

Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Apie MEILĘ"

Tiesiog trumpi užrašai, kaip ir juodai balti pirštų atspaudų ar portretų tonai. Praeitis. Pasakojimas apie meilę, nes pasakojama apie žmones. Pasakodamas K. Grigaliūnas pasitelkia vieną paveikiausių šiuolaikinio meno strategijų – asmeniškumą, pasiekiamą naudojantis realiais faktais ir informacija nesislepiant už apibendrinimų ir nepuošiant hiperbolėmis ar metaforomis.

Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Apie MEILĘ"

Žinoma, geram kūriniui tik faktų neužtenka. Šioje parodoje menininkas įveda dar vieną – kiek mistifikuotą sutapimo liniją. Šalia informacijos apie Tuskulėnų dvaro aukas, jis primena mums apie 45-44 metais prieš Kristų Cicerono parašytus „Tuskulo pašnekesius“ („Tuskulanae disputationes“), kuriuos jis parašė netoli Romos esančiame... Tuskulėnų dvare (Tusculanum graedium). Trumpą Cicerono „pašnekesių“ apie mirtį, kančią, dorybę ir sielos palaimą aprašymą rasite parodoje. Kaip ir K. Grigaliūno riebiai pabrauktą citatą tekste: „Tam aš jį ir pagimdžiau, kad nebijotų mirti už Tėvynę“.

Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Apie MEILĘ"

Ši paroda – tarsi gerklėje užstrigęs kaulas mėgaujantis gardžia žuvimi. Senokai Vilniaus galerijose nemačiau tikrai nepatogios temos ir sąžiningo menininko santykio tiek su savo kūriniu ir jo tema, tiek su žiūrovu. Kaip ir didžiulio įdirbio nagrinėjant pasirinktą klausimą. Beveik neabejoju, kad ši paroda susilauks nemenko rašančiųjų dėmesio. Ji atveria daug kelių klausti ir interpretuoti. Trumpą sustingimą suvokus parodos temą keičia klausimai. Paroda atveria galimybę laisvai klausti – deja, tai prastai sekasi iškilmingiems minėjimams ir monumentaliems paminklams. Kaip turėtume apie tai kalbėti? Ar mes pajėgūs apskritai suprasti šiuos žmones? Ar meilė, meilė Tėvynei taip greit pasikeitė, ar tai tebuvo mitas, ar ji yra, bet jos tiesiog nepastebime?

x x x

Kita paroda irgi apie nerimą, bet daug lengvesnė. Juk viskas priklauso su kuo lyginsi... Tą pačią dieną „Arkos“ galerijoje atsidarė paroda „Nerimo būsena“. Tai rinktinė paroda, kurioje eksponuojami tapybos darbai nerimo tema. Paroda marga ir tuo įdomi. Rodomi tiek jaunosios kartos (Violetta Melnikova, Simas Žaltauskas, Monika Furmanavičiūtė), tiek vyresniųjų, tačiau rečiau Vilniaus parodų gyvenime pasirodančių tapytojų (Sigita Maslauskaitė, Irma Leščinskaitė, Virginijus Viningas), tiek gerai žinomų ir dažniau matomų menininkų (Vilmantas Macinkevičius, Vygantas Paukštė, Linas Liandzbergis) kūriniai.

Paroda „Nerimo būsena“

Pretenzingose, išsklaidytose galerijos erdvėse sunku sukurti nuoseklų pasakojimą, todėl čia vienas šalia kito kabo kartais kardinaliai skirtingi autoriai ir jų darbai. Dvasingo, religinio nerimo kupini lietuviškojo ekspresionizmo tradiciją sąmoningai tęsiančios S. Maslauskaitės paveikslai

Paroda „Nerimo būsena“

šalia irzliai chaotiškų A. Vozbino darbų; ryškiai, net kiek skausmingai dekoratyvūs (būna ir taip) L. Liandzbergio kūriniai

Paroda „Nerimo būsena“

keistai bendrauja su vizualiai santūriais ir apibendrintais, naratyvu pagrįstais Kosto Gaitanži darbais.

Paroda „Nerimo būsena“

Antrojo aukšto mažiausią salę užėmė dvi labai jaunos menininkės, kurių kūriniai remiasi figūratyvumu ir emocija, tačiau nepaisant to, yra labai skirtingi. Monika Furmanavičiūtė pasirinko emocionalią raišką. Nuolat save tapanti jauna menininkė temų ieško savyje, tokiu būdu kiek impulsyviai ir šiandien nemadingai nuoširdžiai kalbėdama apie šiuolaikišką moteriškumą.

Paroda „Nerimo būsena“

Klaipėdietė menininkė Violetta Melnikova (Vilniuje geriau žinomai Alinai Melnikovai ne giminė) taip pat nevengia asmeninių temų ir subjektyvaus požiūrio į kūrybą.

Paroda „Nerimo būsena“

Ką gi, panašu, kad jaunieji tapytojai pamažu atsisveikina su lietuviškuoju ekspresionizmu ir tyliuoju abstrakcionizmu ir renkasi figūrinę tapybą.

Paroda „Nerimo būsena“ patraukli dalyvaujančių menininkų įvairove. Žiūrovui greičiausiai bus įdomi ir parodos tema – nerimas. Be pretenzijos į galutinį apibendrinimą, ši paroda – tarsi pokalbis ar jo galimybė. Tiek tarp čia eksponuojamų tokių skirtingų menininkų, tiek tarp paveikslų ir pastaruoju metu nuolat nerimo būsenoje gyvenančių žiūrovų.

Kęstutis Grigaliūnas, „Apie meilę“, galerija „Kairė dešinė“, Latako g. 3, lapkričio 24 – gruodžio 12 d.

„Nerimo būsena“, galerija „Arka“, Aušros vartų g. 7, lapkričio 24 – gruodžio 6 d.