Prekybos centrai iškart po Vėlinių pasipuošė Kalėdų eglutes ir išsitraukė advento prekes, o aš noriu Velyknakčio. Tokia gynybinė reakcija – suabejoti metų laiku, liturgine simbolika, šventės esme. Dar tie Aušros Vartų atlaidai, sąmonėje kažkuo besipainiojantys su jomarkais ir gegužinėmis, Motinos diena ir Devintinėmis. Gal dėl to, jog bičiulė neseniai pasakojo, kaip jos klasės draugas nuvažiavo svečiuosna į Angliją, pas ufonautų stebėjimo entuziastą. Kadangi pataikė medžioklės metu, gavo kartu su juo važiuoti į javų lauką, tris paras pliaupiant lietui lindėti palapinėje, dairytis pro žiūronus. Paklaustas, ar Lietuvoje esama žmonių, besidominčių ateiviais iš kosmoso, jis kuo rimčiausiai anglui atsakė: ,,Pas mus Marijos žemė, protektoratas, ji savo motinišką pirštą į mūsų žemės lopinėlį įbedus. Pas mus jokie valkatos nesilanko. Jeigu žmonės ir yra ką keisto matę, tai nebent Mariją.“

Žiemai keičiant rudenį, pradedu suprasti, kodėl Proustas gyveno lovoje. Tai apčiuopiamiausias įsčių prisiminimas. Kai nebegali patikėti, kad diena, o ne poliarinė naktis, lova tampa tėvyne ir krėslu rašomajam stalui, kurį, be abejo, atstoja laptopas. Tingų protą nesunku pažadinti, privertus jį nuobodžiauti. Todėl derėtų neduoti jam nieko įdomaus, o gydyti nuo tingumo kuo nors velniškai nuobodžiu, su kuo jis turėtų kautis ir nugalėti. A. Šliogeris tą vadina ,,knygos dresūra“: skaitymas iš tikrųjų neretai gimdo rašymo judesį, intensyvina mąstymą ir nuosavų schemų kūrimą. Keista - knygas būtina prisijaukinti kaip padarus, įklijuoti joms ekslibrisus, susidėlioti į lentynas, rasti joms tinkamas vietas. Svetimos (kažkieno kito nusipirktos, skaitytos, paskui atiduotos) knygos turi specifinį kvapą, prie kurio turi ilgokai pratintis. Tai kaip rūbai, kuriuos ne visada gali pirkti dėvėtus ir mainytis su bet kuo. Niekada neskaityti knygų iš anksto žinant, kad jas labai pagirsi arba labai supeiksi, net jei tendencijos rodo, jog iš autoriaus beprasmiška ko nors tikėtis. Nesivelti į ideologijų karus, pataikavimo ir nuoskaudų ristynes. Išankstines nuomones išmesti į šiukšlių dėžę, ypač prieš paimant į rankas idėjinio oponento ar antisimpatijos parašytą knygą. Kai kas nors rašo recenziją geriausiam draugui ir dar jį liaupsina – juk tai kažkas panašaus į kraujomaišą. Kai kas nors ,,dubasina“ priešą vien dėl jo sutriuškinimo – tai viso labo plepalai, ne tekstas; tą akcentuoja ir Šliogeris savo ,,Melancholijos archipelaguose“. Niekada nebeprašyti rašytojų autografų; juk ta tradicija kvepia sveikinimų koncertais. Nerašyti knygų, jei nesusimokėjai medžiais, ligi ausų skendėji plepaluose, negali atsispirti sąmonės tinguliui. Tada jau verčiau niekad neišlipti iš lovos kokono, o knygas vien išsapnuoti.

Artėjant Kalėdoms, svajoju apie Velyknaktį, nes tai skaitymo laikas: knygai tą naktį primetamas metafizinis matmuo, laukiama Rašto išsipildymo, šildomasi juo kaip slaptinga ugnimi. Išganytojo gimimas turi kitą mistiką, irgi gražią, bet tingią, kūdikišką, beraidę. O aš noriu, kad bažnyčioje degtų daug žvakių, būtų tamsu, ir mes glaustumės vieni prie kitų, klausytume ilgos žodžio liturgijos, o paskui staiga užsidegtų didelė šviesa, visos bažnyčios liustros ir lempelės, imtų skambėti varpai, naktį, sningant, žiemos tamsoje. Trokštu tų potyrių kaip suvokimo kartotės – jog esu knygoje, kartu su kažkokiais kitais, gal net sudarau atskirą skyrių: apsimesti, jog nematau, kad gyvenimas yra ne patetiškasis mokytojų įteigtas ,,didysis skrydis“, o tai, kas atlieka kaip trupiniai nuo dievų stalo. Ir, be abejo, bent laikinai išsižadėti lovos, ėdžių, kokono; tų simbolinių įsčių, virkštelės, vystyklų.