2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Liuda Jonušienė. Apie bendrąją mūsų kultūrą ir dvasios būseną

2009-11-28
Rubrikose: Visuomenė » Komentarai ir pokalbiai 
seseliai

Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kokia savotiška lemtis – gyventi vien šlovinga praeitimi ir nenuspėjama ateitimi. Tarsi dabarties nė nebūtų. Gyventi dabartimi lietuviai važiuoja svetur.

Rudeninio vėjo šuoras išplėšė dar vieną jauną, bet savo tėvyne jau nusivylusios emigracijos bangą. Prieš porą dešimtmečių atsivėrusio pasaulio didybė ir įvairovė pasiglemžė dar dalį tautos. O Lietuvoje padaugėjo vienatvės ir tuštumos. Jau nekalbant apie tebedidėjantį tiek fizinio, tiek dvasinio gyvenimo nuosmukį.

Jo fone vis pasigirsta raginimai išlikti optimistais, dar kiek pakentėti, būti vieningiems. Tiesa, nežinia su kuo: ar su atsidūrusiais skurde ir baigiančiais prarasti viltį, ar su skurdo dar nepažinusiais, bet jam jau pasmerktais, ar su tais, kurie visai nenori vienytis.

Todėl raginimai nėra labai veiksmingi.   

Ir nieko čia stebėtino. Pavasariškai jauna, laisva, energinga, atvira, optimistiška mūsų valstybė savo tūkstantmetėje istorijoje prieš du dešimtmečius pasijuto vos antrą kartą.

Vasariškai šiltiems, nerūpestingiems, geranoriškiems pabūti kaip ir neteko. Unikalus pakylėto baudžiauninko-nomenklatūrininko-sąjūdiečio hibridas netruko subyrėti į pirmykščius smulkius bereikšmius gabalėlius.

Likome tokie, kokie esame...  Rudeniniai žmonės... Auksiniai ir spalvoti šalnos pakąsti lapai, atitrūkę nuo komos ištikto kamieno, gainiojami darganos, verčiami į purvinus pašalius, tinkami nebent kompostui...

Jau kuris laikas vyksta ir kitas labai skausmingas, net lemtingas visai valstybei procesas – ji naikina savo pačios šaknis. Daroma tai visais frontais. 

Pirmiausia – ardant ir naikinant kultūros, mokslo, švietimo pamatus. Pradedant vaikų meno mokyklomis, kultūros įstaigomis ir baigiant pavieniais menininkais, mokytojais, mokslininkais. Nemanau, kad reikėtų aiškinti, kur veda tautos humanitarinio paveldo ir perspektyvų nykimas.

Mūsų šalies bendruomenė niekada nebuvo labai vieninga, bet dabar ji dar labiau skaldoma, tarpusavyje supriešinant socialinius sluoksnius pagal ką tik nori: amžių, išsilavinimą, šeiminę padėtį, net pagal tai, kur žmonės dirba. Valstybinė tarnyba ir verslas atsidūrė tarsi skirtinguose žemės poliuose. Visi pykstasi su visais, o kartu paimti – griežia dantį ant valdžios.

Tačiau pastaroji užsiauginusi tokią storą odą, kad, ko gero, vienintelė išbris iš bet kokios balos be rimtesnių įdrėskimų ir nubrozdinimų. 

Tai karštieji italai, graikai, laisvamaniai prancūzai, išdidieji britai kapitaliai prispaudžia savo vadus prie sienos ir tiesiai šviesiai pasako: arba jūs su mumis, arba jūsų mums nereikia. Galėtumėm tą padaryti bent per rinkimus, bet rinkimai  Lietuvoje – amžini šaukštai po pietų. Irgi savotiška lemtis.

Gal ir netinkamas laikas kalbėti apie politikos kultūrą. Juo labiau, kad dėl jos lyg ir apsispręsta kone iškart po Sąjūdžio: politika yra purvas. Jau tuomet nemažai tą suvokusių asmenybių nepanoro purvintis. Jei būtų tam pasiryžusios, ką gali žinoti, kaip gyventume šiandien.

Einantieji į valdžią ir ją gavusieji turi suprasti ir susitaikyti su skausmingu faktu, kad jos niekada niekas nemylėjo ir nemylės. Kvaila būtų šito tikėtis, juo labiau reikalauti.

Tauta renka sau valdžią, moka jai didelius atlyginimus, vėliau – dideles rentas ir pensijas, ne iš meilės, o tik iš būtinybės – turėti dorą tvarkdarį, rūpestingą sargą, prireikus – ištvermingą gelbėtoją.

Valstybė yra amžinas vaikas, kuriuo tam išrinktajam tenka ypatingai rūpintis, kartais priiminėti sunkius sprendimus, aukotis ir mylėti pačiam, nelaukiant jokio atsako, jokio atpildo. Juk vaikas savaime yra dovana, kūrinys, tavo kraujas ir giminės tęsėjas.

Štai kodėl visiškai nesuprantama šiandieninių valdančiųjų arogancija ir atstumto mylimojo poza, gavus net menkiausią kritikos ar kitokios nuomonės porciją. 

Galima peštis su opozicija, bet ne su visa tauta. Galima reikalauti iš pavaldinių, bet ne iš tautos. Juo labiau tuomet, kai smaugi ją nevykusiais antikriziniais planais, nevykdomais pažadais ir apskritai savo nederamu elgesiu.      

Jeigu prisimintume, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur neišnyksta, turėtume labai susirūpinti: žema politikos ir valdymo kultūra smukdo ir atskirų piliečių, ir bendrą šalies kultūrą. Be to, neigiamos emocijos, nuoskaudos, pyktis kaupiasi, tvenkiasi kaip šalto lietaus debesys. O kur jiems išlyti, kur perkūnijai išsitrankyti, pūgoms išsisiautėti, jeigu ne ant to paties mažo žemės lopinėlio, vardu Lietuva.

Statistika neseniai atskleidė dar vieną mūsų gyvenimo paradoksą: net ir labai nuskurdę, žmonės daugiau, nei pernai ar užpernai, išleidžia pinigų laisvalaikiui ir pramogoms. Eina į kiną, į koncertus, lanko sporto klubus, šoka ir dainuoja, perka naujus televizorius ir kompiuterius. Seniau sakydavo: užsimuša darbais, šiandien – užsimuša savo ir kitų fantazijomis. 

Kokia savotiška lemtis – gyventi taip, tarsi nebūtų nei dabarties, nei realybės.

 

Lietuvos radijas, „Kultūros savaitė“

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (14)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

ausinės

Daugelį dešimtmečių kauptas ir ateities kartoms išsaugotas Lietuvos radijo garso archyvas tampa atviras visuomenei.

Bernardinų bažnyčios restauracija

Paradoksalu, bet atradimų kur kas daugiau nei praradimų. Svarbiausia, kad, nepaisant sudėtingų sąlygų, išliko gyva parapija.

Rožinis

Jeigu apie sekuliarizaciją ir pasaulietiškėjimą spręstume pagal religiškumo, ypač jo fundamentalistinių ir integristinių versijų, „sugrįžimą“ į viešąją erdvę, tai atrodytų, jog, grįsdami viešosios-politinės sferos autonomiškumą, jie išsisėmė.

Moteris gamykloje

Harvardo universiteto istorijos profesorius Niallas Fergusonas neseniai pristatė išsamią studiją, gvildenančią civilizacijos temą. Autoriaus įsitikinimu, Vakarų civilizacija priėjo liepto galą.

Gintaras Česonis

Trečius metus vystomas fotografijų projektas, pasakojantis apie Lietuvos miestus ir miestelius siekiantis atskleisti itin asmenišką fotografo santykį su vaizuojamomis vietovėmis...