Liuda Jonušienė. Apie bendrąją mūsų kultūrą ir dvasios būseną
Kokia savotiška lemtis – gyventi vien šlovinga praeitimi ir nenuspėjama ateitimi. Tarsi dabarties nė nebūtų. Gyventi dabartimi lietuviai važiuoja svetur.
Rudeninio vėjo šuoras išplėšė dar vieną jauną, bet savo tėvyne jau nusivylusios emigracijos bangą. Prieš porą dešimtmečių atsivėrusio pasaulio didybė ir įvairovė pasiglemžė dar dalį tautos. O Lietuvoje padaugėjo vienatvės ir tuštumos. Jau nekalbant apie tebedidėjantį tiek fizinio, tiek dvasinio gyvenimo nuosmukį.
Jo fone vis pasigirsta raginimai išlikti optimistais, dar kiek pakentėti, būti vieningiems. Tiesa, nežinia su kuo: ar su atsidūrusiais skurde ir baigiančiais prarasti viltį, ar su skurdo dar nepažinusiais, bet jam jau pasmerktais, ar su tais, kurie visai nenori vienytis.
Todėl raginimai nėra labai veiksmingi.
Ir nieko čia stebėtino. Pavasariškai jauna, laisva, energinga, atvira, optimistiška mūsų valstybė savo tūkstantmetėje istorijoje prieš du dešimtmečius pasijuto vos antrą kartą.
Vasariškai šiltiems, nerūpestingiems, geranoriškiems pabūti kaip ir neteko. Unikalus pakylėto baudžiauninko-nomenklatūrininko-sąjūdiečio hibridas netruko subyrėti į pirmykščius smulkius bereikšmius gabalėlius.
Likome tokie, kokie esame... Rudeniniai žmonės... Auksiniai ir spalvoti šalnos pakąsti lapai, atitrūkę nuo komos ištikto kamieno, gainiojami darganos, verčiami į purvinus pašalius, tinkami nebent kompostui...
Jau kuris laikas vyksta ir kitas labai skausmingas, net lemtingas visai valstybei procesas – ji naikina savo pačios šaknis. Daroma tai visais frontais.
Pirmiausia – ardant ir naikinant kultūros, mokslo, švietimo pamatus. Pradedant vaikų meno mokyklomis, kultūros įstaigomis ir baigiant pavieniais menininkais, mokytojais, mokslininkais. Nemanau, kad reikėtų aiškinti, kur veda tautos humanitarinio paveldo ir perspektyvų nykimas.
Mūsų šalies bendruomenė niekada nebuvo labai vieninga, bet dabar ji dar labiau skaldoma, tarpusavyje supriešinant socialinius sluoksnius pagal ką tik nori: amžių, išsilavinimą, šeiminę padėtį, net pagal tai, kur žmonės dirba. Valstybinė tarnyba ir verslas atsidūrė tarsi skirtinguose žemės poliuose. Visi pykstasi su visais, o kartu paimti – griežia dantį ant valdžios.
Tačiau pastaroji užsiauginusi tokią storą odą, kad, ko gero, vienintelė išbris iš bet kokios balos be rimtesnių įdrėskimų ir nubrozdinimų.
Tai karštieji italai, graikai, laisvamaniai prancūzai, išdidieji britai kapitaliai prispaudžia savo vadus prie sienos ir tiesiai šviesiai pasako: arba jūs su mumis, arba jūsų mums nereikia. Galėtumėm tą padaryti bent per rinkimus, bet rinkimai Lietuvoje – amžini šaukštai po pietų. Irgi savotiška lemtis.
Gal ir netinkamas laikas kalbėti apie politikos kultūrą. Juo labiau, kad dėl jos lyg ir apsispręsta kone iškart po Sąjūdžio: politika yra purvas. Jau tuomet nemažai tą suvokusių asmenybių nepanoro purvintis. Jei būtų tam pasiryžusios, ką gali žinoti, kaip gyventume šiandien.
Einantieji į valdžią ir ją gavusieji turi suprasti ir susitaikyti su skausmingu faktu, kad jos niekada niekas nemylėjo ir nemylės. Kvaila būtų šito tikėtis, juo labiau reikalauti.
Tauta renka sau valdžią, moka jai didelius atlyginimus, vėliau – dideles rentas ir pensijas, ne iš meilės, o tik iš būtinybės – turėti dorą tvarkdarį, rūpestingą sargą, prireikus – ištvermingą gelbėtoją.
Valstybė yra amžinas vaikas, kuriuo tam išrinktajam tenka ypatingai rūpintis, kartais priiminėti sunkius sprendimus, aukotis ir mylėti pačiam, nelaukiant jokio atsako, jokio atpildo. Juk vaikas savaime yra dovana, kūrinys, tavo kraujas ir giminės tęsėjas.
Štai kodėl visiškai nesuprantama šiandieninių valdančiųjų arogancija ir atstumto mylimojo poza, gavus net menkiausią kritikos ar kitokios nuomonės porciją.
Galima peštis su opozicija, bet ne su visa tauta. Galima reikalauti iš pavaldinių, bet ne iš tautos. Juo labiau tuomet, kai smaugi ją nevykusiais antikriziniais planais, nevykdomais pažadais ir apskritai savo nederamu elgesiu.
Jeigu prisimintume, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur neišnyksta, turėtume labai susirūpinti: žema politikos ir valdymo kultūra smukdo ir atskirų piliečių, ir bendrą šalies kultūrą. Be to, neigiamos emocijos, nuoskaudos, pyktis kaupiasi, tvenkiasi kaip šalto lietaus debesys. O kur jiems išlyti, kur perkūnijai išsitrankyti, pūgoms išsisiautėti, jeigu ne ant to paties mažo žemės lopinėlio, vardu Lietuva.
Statistika neseniai atskleidė dar vieną mūsų gyvenimo paradoksą: net ir labai nuskurdę, žmonės daugiau, nei pernai ar užpernai, išleidžia pinigų laisvalaikiui ir pramogoms. Eina į kiną, į koncertus, lanko sporto klubus, šoka ir dainuoja, perka naujus televizorius ir kompiuterius. Seniau sakydavo: užsimuša darbais, šiandien – užsimuša savo ir kitų fantazijomis.
Kokia savotiška lemtis – gyventi taip, tarsi nebūtų nei dabarties, nei realybės.
Lietuvos radijas, „Kultūros savaitė“
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Dėl raginimų vienytis. Aš esu kitokios nuomonės nei autorė, nes, kaip ir ji, matydama visas susikaupusias blogybes, vis tik bandau rasti kokia nors išeitį iš viso to. Vien konstatuoti kokia yra realybė, dabartis neužtenka, nes ji savaime nesikeis. O juk kokia dabartis, tokia ir ateitis. Ateitį mes kuriam šiandien ir ne tik darbais, bet, pirmiausia, savo mintimis. Todėl negalima, kad ir kaip sunku, juoda viskas atrodytų, neišsaugoti vilties, optimizmo bent jau mintyse. Žinoma, gyventi reikia šiandien. Šiandien reikia valgyti ir šiandien reikia turėti pastogę, todėl kai kurie, to netekę Lietuvoje, šiandien glaudžiasi užsienyje, bet daugumos jų mintyse vis tiek yra išlikusi viltis dar turėti galimybę gyventi Lietuvoj. Ne vienas išvykėlis gal dar būtų kapstęsis Lietuvoj ir toliau, jei būtume VIENINGESNI, ne tokie abejingi, ne tokie greiti pamerkti, nurašyti žmogų, jei jam kas nenusisekė. Aj, važiuoja ir tegu sau važiuoja, dar gerai jei nepalydim visokiais pašiepimais, pasmerkimais. Net artimiausi giminės ne visada susitelkia, kad sulaikyti, pdėtų išsikapstyti tam, kuris jau pakėlė sparnus. Juk ilgai vyravo (ir, deja, turbūt tebevyrauja) nuomonė, kad jei tik gali išažiuoti iš Lietuvos, tai ir naudokis tuo. Jei gali ten gyventi, tai ir gyvenk. Vieni kvailiais vadina tuos, kurie išvažiavo, kiti tuos, kurie pasiliko. O kas tuo naudojasi, kam tai tik į naudą? Tikrai ne mums, susikladžiusiems ir išsiblaškiusiems.
Manyčiau, kad vienytis reikia visai tautai. Valdžia, jei ji nesijaučia tautos dalis, jei stojasi į kitą barikados pusę ir užima puolimo bei gynybos pozicijas, vieningoje tautoje ilgai neišsilaikytų, nes būtų "išoperuota" kaip piktybinis auglys iš tautos kūno tiek pačos tautos, tiek kolegų valdininkų, kurie solidaruojasi su tauta.
Būti vieningu tai nereiškia būti vienodu, prarasti savo identitetą. Mes kiekvienas turim savus poreikius, savus pomėgius, savas aistras, silpnybes ir talentus ir norim tai turėti, išsaugoti. Ir tai yra įmanoma, bet tik tada, kai gyveni demokratinėj visuomenėj, kurioje kiekvienas gina ne tik savo interesus, bet ir taip pat rūpinasi savais interesais nepakenkti kitam, neužgožti kito intresų, nevaržyti, neapsunkinti kito. Štai tuo ir pasireiškia vienybė - aš turiu gyventi taip, kad ne tik pats būčiau laimingas, bet ir tas, kuris gyvena šalia manęs. Jei matau, skurstantį kaimyną, jei žinau, kad mano bendradarbis jau planuoja išvažiuoti gyventi į užsienį, neturėčiau jaustis ir pats visai laimingas bei patenkintas, kad man dar viskas gerai. Taip, turim visokių labdaros organizcijų, gerų žmonių, kurie pavieniui pašelpia, pasirūpina ekstramaliose sąlygose gyvenančiu žmogumi, bet to neužtenka. Valdžia privalo kurti ir vykdyti tokią socialinę politiką, kurioje kiekvienas visuomenės narys turėtų vienodą startą į visaverį gyvenimą. Mūsų mažoj tautai negali būti tokių aiškių skirtumų tarp elito bei likusios tautos dalies. Elitas tokiai mažai tautai kaip Lietuva yra tikras išsigimimas ir pražūtis, naikinnantis tautą, raunantis ją su visomis šaknimis. Mes privalome solidaruotis ir vienytis, jei tiklrai nenorim išnykti.
Esu iš tų, kurie, kad ir kaip būtų nelengva ir neaišku dėl ateities, eina į teatrą, skaito knygas, rašo ir redaguoja kitų straipsnius. Ir visai ne todėl, kad norėčiau "užsimušti darbais" ar fantazijomis. Tiesiog dirbu savo darbą. Nerėkia iš kažkokio beviltiško pykčio ir mano studentai, nors jiems tenka labai sukutis, kad išgyventų, susimokėtų už mokslą, būstą, neretai netgi padėtų darbo netekusiems savo tėvams. Bet jie šypsosi, mokosi, myli. Išvažiuoja užsidirbti į užsienį, grįžta ir tęsia studijas. Netiki korumpuota aplinka, kuri nepaisant rinkimų, vis lieka ir valdo toliau (visokie brazauskai, valentinai, malaukauskai, pociai, siaurusevičiai, zuokai ir t.t.) Bet jie tiki Lietuvos ateitimi. Tai padėkime jiems stiprinti tą tikėjimą, užuot isteriškai verkšlenę. Ir ne tik studentai bei dėstytojai tikrai nori vienytis. Bet ar tikrai to nori atsirandantys ir netrukus išnykstantys kaip grybukai visokie pliurpal-patriotiški išimtinai tik Vilniaus klubeliai, visokių kaimo išlikimo tarybų iniciatoriai, tuoj pat užmirštantys tas savo iniciatyvas?
Beje, gerbiama autore, tiek prirašėte apie tautiškumą ir valstybiškumą. O gal pasakytumėte, kuo jau taip labai skiriasi ta jūsų nuolat vartojama "realybė", nuo TIKROVĖS?
Na nemanau , kad viskas taip ir blogai...daugelis zmoniu gyvena pilnaverti gyvenima Lietuvoj, mes niekada nebusim kaip kokie pietieciai, mes esam siaures salies gyventojai, su savu poziuriu i pasauli, ir savo rimta veido israiska:) bet nemanau kad mes jau tokie nelaimingi, turim savo kultura, savo poziuri i gyvenima ir manau palaipsniui keiciames....ir manau tik i gera!!!
"Gyventi dabartimi lietuviai važiuoja svetur." - sako autorė. O aš sakau kad svetur lietuviai važiuoja ne dabartimi gyventi, bet ant svetimo gero gyventi. Nė viena tauta nesukėrė gerovės savo šaliai kitaip, kaip tik sunkiu darbu ir prakaitu. Ir tas, kuris savo tautai gerovės kurti nenori, o bėga ant "gatavo", ant svetimo gero - yra parazitas.
Parazituojanti nomenklatura naikina Lietuva, todel žiūrint į tai kaip kolūkiečiai valdo, tiksliau administruoja, mūsų valstybę, aš asmeniškai matau tik dvi išeitis bendruomenei, arba eiti Drąsiaus Kędžio keliu ir pradėti naikinti buvusių sovietinių kiaulidžių viršininkų sukurtą sistema skaudžiai, darant revoliucija (kuri vėliau surys savo vaikus ir prigimdys dar daugiau niekšų) arba antras būdas palikus valdžiaparšus be maisto, t.y. be piliečių (iš kurių jie ėda) leisti jiems užsiimti kanibalizmu.
Aš pasirinkau antra būdą ir išvešiu iš čia ne tik savo artimuosius, bet visus kam sugebėsiu padėti. O ten UK, kursimės kaip pasiseks ir bandysime organizuotis į naują bendruomene.
Kaip matau tomuk, esi vienas iš tų čepsinčių bei savo tautos kūnu mintančių nomenklaturščikų , pergyvenančių, kad vergai išsibėgios? Tai lik ir toliau kriuksėk, bei čepsėk su tokiais pačiais kaip ir tu. Bent jau iki to laiko, kol Lietuvoje bus "kvailų" žmonių kurie sugeba uždirbti (o ne iš savos tautos plešti) ir jums į lovį sunešti.
O normaliems tautiečiams primenu:
Kol galvijai valdžioje, nėr kas veikti šalyje, Jei purve nenori būt Pasistenk iš ten pasprukt !!!
As esu uz laisve. Nori - pasilik, nepatinka - keliauk. Zmogus pirmiausiai yra pasaulio pilietis, ir dziaugiuosi, kad dabar yra tokios galimybes keliauti. Kita vertus, nereikia pamirsti savo saknu, kurios mums dave viena svarbiausiu dalyku - kalba. Tik lietuviskai mes pilnavertiskai mastysime, tik lietuviskai be akcento kalbesime, tik lietuviskai kalbedami visada jausimes savame kailyje. Valstybe yra kalbos islikimo pagrindas, todel turime rupintis savo valstybe.























































Nu nebesuprantu.Iš vienos pusės,autorė apgaili,kad ardomi kultūros pamatai,o po to tvirtina,kad padidėjęs koncertų,kino ir kt renginių lankymas-neva "užsimušimas"fantazijomis.