Kompozitorei Ramintai Šerkšnytei 2008 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija įteikta už muzikos klasikos ir moderniųjų formų jungtis. Šia proga jau baigiantis metams ją kalbina Audronė Meškauskaitė.

Modesto Ežerskio nuotrauka. Šaltinis: www.mic.lt

Visų muzikantų keliai prasideda nuo instrumento ir mokyklos, o jūs mokėtės skambinti fortepijonu Kaune. Kodėl vėliau jis buvo iškeistas ar paliktas dėl kompozicijos?

Ir groti, ir „kurti“, tai yra improvizuoti prie fortepijono, pradėjau tuo pačiu metu – vos įžengusi į Juozo Naujalio gimnaziją. Pirmieji muzikiniai kūrinėliai, žinoma, buvo labai vaikiški, tuo metu man pasaulis atrodė artimas pasakoms.

Kūryba atvėrė kelius vaizduotei, ir šiame fantazijų pasaulyje man buvo labai gera. Savo įspūdžius bandydavau perteikti ne tik muzikos garsais, bet ir piešiniais bei „knygų rašymu“ (iki paauglystės buvau įsitikinusi, kad tapsiu rašytoja). Tais laikais vaikai gyveno be kompiuterių, nebuvo perkrauti nereikalingos išorinės informacijos, todėl daugybė laiko likdavo fantazavimams, buvimui su savimi. Apsilankymas teatre ar kine prilygdavo ypatingai šventei. Tačiau ir šiandien man tikras menas tolygus stebuklo išgyvenimui.

Mokykloje baigiau fortepijono bei teorijos – kompozicijos – specialybę, tačiau Muzikos akademijoje teikiau pirmenybę kompozicijos studijoms – ši sritis man pasirodė artimesnė.

Manau, Kaunas jums vis dar svarbus, nors gyvenimo keliai seniai nuvedė gana toli nuo jo?

Aš juokauju, kad turiu dvi „pilietybes“: Kauno ir Vilniaus. Kaune gyvenau iki devyniolikos metų – visus svarbiausius brendimo metus. Iki šiol nepamirštami įspūdžiai susiję su Sąjūdžio judėjimu, Kauno dramos teatru.

Jūs labai drąsiai ir tiksliai įvardijate savo mokytojus. Vieni jų mokė specialybės, o kiti gal labiau buvo dvasiniai vedliai?

Pasakyčiau, jog didžiausi mokytojai yra tėvai. Šeimoje gavau svarbiausias gyvenimo pamokas. Esu labai dėkinga ir visiems „tiesioginiams“ mokytojams, ypač Rymantei Šerkšnytei – savo tetai ir krikštamotei – pas kurią dvylika metų mokiausi fortepijono specialybės J. Naujalio gimnazijoje, ir profesoriui Osvaldui Balakauskui, pas kurį studijavau kompoziciją šešerius metus Muzikos akademijoje. Tai žmonės, kurie spinduliuoja ypatinga inteligencija ir vidine kultūra bei išsiskiria nepaprastu darbštumu. Manau, be užsispyrimo, entuziazmo ir „vidinės ugnelės“ niekada niekas nebūtų padaryta. O šiuolaikinėje visuomenėje labiausiai pasigendu idealizmo.

Ar būdama, dirbdama su tokiomis asmenybėmis nesijaučiate amžina mokinė?

Manau, ypač kūryboje lemta būti amžinai „besimokančiu“, nes ir pati muzika, ir mokslas apie ją yra neišsemiami. Net ir tuo metu, kai apima iliuzija, kad neva jau esi ką nors išmokęs ir perpratęs, labai greitai pajunti, kad tavo išmanymas – maža bekraščio vandenyno dalelė. Kita vertus, pažinimo džiaugsmas ir noras atrasti naujus horizontus labai skatina kūrybines ambicijas ir neleidžia užmigti ant laurų.

Kokie yra jūsų pirmieji kūriniai, kuriuos išgirdo platesnė ir reiklesnė publika? Tiek daug kalbama apie pirmąją simfoniją „Aisbergas“.

„Aisbergas“ – mano diplominis darbas, kuriuo baigiau Muzikos akademiją. Tačiau iki šio darbo jau buvau parašiusi nemažai kūrinių, dalis jų, mano dideliam džiaugsmui, gyvena savarankišką gyvenimą. Bene populiariausias – bakalauro darbas „De Profundis“ styginių orkestrui, kuris atliktas daugybę kartų gal dešimties skirtingų pasaulio orkestrų.

Iš tiesų tenka įveikti labai daug pakopų – perprasti įvairiausias formas, sukurti muzikos skirtingiems ansambliams – kol galiausiai ryžtiesi komponuoti simfoniniam orkestrui. Nors būtent rašymas orkestrui mane visada labiausiai traukė – čia matau neišsenkamą orkestrinių spalvų įvairovę, galimybę perteikti ir pačius subtiliausius niuansus, ir vitališkos energijos proveržius. Apie kūrinį simfoniniam orkestrui svajojau vos įstojusi į Muzikos akademiją. Kai rašiau jį paskutiniame kurse, stengiausi maksimaliai įgyvendinti savo idėją. Ir dabar „Aisbergo“ simfonijoje nekeisčiau nė vienos natos.

Manau, dirbant visada labai padeda aiškus tikslas ir motyvacija. Priešingu atveju tai būtų tarsi plūduriavimas vandenyne nematant krantų ir tik laukiant „palankaus vėjo“, kuris galbūt niekada ir nepūs norima kryptimi.

Vadinasi, jūs nesate užsisvajojusi menininkė, laukianti, kur nuneš gyvenimo netikėtumai?

Tikrai ne. Man atrodo, kryptingumas yra būtinas, todėl savo kūrybinę veiklą, būsimus kūrinius visada mėginu numatyti keleriems metams. Manau, pats kompozitorius turi nuolat generuoti idėjas ir visada turėti ką pasiūlyti, o ne laukti „palankių aplinkybių“, kol kur nors kas nors pateiks „užsakymą“. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų jį atlikti neturint kūrinio idėjos. Todėl gyvenime daug labiau tikiu dėsningumais negu atsitiktinumais.

Sunku patikėti, kad netikėtumų pavyksta išvengti. Juk kažkaip atsidūrėte teatre, pradėjote kurti muziką spektakliams?

Jogai sako: tu tik numatyk tikslą ir labai atkakliai jo siek, o aplinkybės anksčiau ar vėliau pradės klostytis palankia kryptimi. Kartais prireikia iš paskutiniųjų neprarasti vilties ir gana ilgai laukti, iki svajonės išsipildo. Apie teatrą iš tiesų seniai svajojau, bet galbūt jame niekada nebūčiau atsidūrusi, jeigu ne sėkminga kūrinio „Sūkurys“ premjera Austrijoje. Ją išgirdo vienas aktoriaus, režisieriaus Valentino Masalskio aplinkos žmogus, ir iškart mane jam rekomendavo. V. Masalskis kaip tik ieškojo kompozitoriaus miuziklui vaikams.

Ar nebijojote eiti dirbti ten, kur laisvės daug mažiau, nei esate įpratusi turėti?

Man įdomu išbandyti įvairias kūrybos sritis. Taip, kai kuri savo kūrinį – esi jame tarsi režisierius ir vienintelis prisiimi atsakomybę už tai, ar pavyks jis ar ne. Darbas teatre – kolektyvinė kūryba, todėl itin svarbu, kad kūrybinę komandą telktų ta pati idėja ir panaši kūrinio įgyvendinimo vizija. Be jokios abejonės, svarbiausia – spektaklio tema, todėl, prieš sutikdama ar atsisakydama rašyti muziką spektakliui, perskaitau pjesę: jei ji man priimtina, sutinku.

Ar labai skiriasi muzikos rašymas spektakliui nuo asmeninės kūrybos?

Kaip minėjau – teatre temą „padiktuoja“ pati pjesė, o spektaklio pastatymo bendraautoriams reikia rasti kuo tinkamesnių priemonių temos turiniui atskleisti.

Tačiau nemanau, kad asmeninė kūryba tėra „laisva“ saviraiška (kurią Juozas Miltinis kažkada palygino su varlės kurkimu pelkėje) ir savo ego demonstravimas. Man atrodo, meno esmė yra komunikacija, aukštesnių dvasinių potyrių išgyvenimas, kalbėjimas „per save“, o ne „apie save“. Muzika šiuo atveju yra unikali – skambantys garsai gali suvienyti ir užburti klausytojus, panardinti į savotišką transą. Kūrinio įtaigą lemia ne tik atlikimas, kūrinio tema, bet ir materialus jo pavidalas – meistriškumas, todėl muzikos kūrimas yra ne tik „įkvėpimo vaisius“, bet ir nuoseklaus, labai ilgo kasdienio darbo rezultatas.

Kompozitoriaus kūryba primena efemeriškos dvasios pavertimą materija, kad ji vėl paskleistų kito lygmens dvasinius dalykus?

Egzistuoja labai daug romantinių mitų apie kūrybinį įkvėpimą – esą staiga kompozitoriaus galvoje suskamba visas kūrinys, tuomet jis puola jį žaibiškai užrašyti, o paskui vėl svajodamas laukia naujo įkvėpimo. Deja, nepažįstu nė vieno menininko, „dirbančio“ tokiu metodu, tačiau pažįstu daug puikių kūrėjų, dirbančių diena iš dienos, jie įkvėpimu vadina tiesiog ypač darbingą būseną. Tam, kad paverstume savo skambančias vizijas tikrove, deja, tenka labai daug laiko praleisti perprantant patį amatą ir nuosekliai lavinant rašymo įgūdžius. Kūrybinės krizės neišvengiamos, tačiau pirminė kūrinio vizija – ši „idee fixe“ – dažniausiai yra pagrindinis stimulas dar kartą paimti pieštuką į rankas ir ryžtis įgyvendinti pirminį kūrinio sumanymą.

Ne kartą teigėte, kad labiausiai jus įkvepia gamta. Nemanau, jog atsirastų daug jūsų kartos menininkų būtent ten ieškančių inspiracijų. Juk gyvename technikos amžiuje.

Turbūt kiekvienas kuriantysis ieško tokio įkvėpimo šaltinio, kuris jį labiausiai jaudina. Man gamta atrodo lyg neaprėpiamas paslapčių pasaulis, nuostabiai dinamiškas neišsenkančio kūrybiškumo pavyzdys. Savo kūriniams mėgstu duoti pavadinimus, kurie, nors dažnai susiję su tiesioginiais gamtos vaizdais („Sūkurys“, „Žara“ etc.), taip pat turi simbolinę, perkeltinę reikšmę. Štai, pavyzdžiui, žodis „sūkurys“ vartojamas nusakyti situacijai, kai jaučiamės įsukti į nesibaigiantį darbų verpetą, iš kurio neįmanoma ištrūkti.

Antra vertus, ne mažiau inspiracijų man teikia tam tikros dvasinės būsenos bei bazinės, archetipinės žmogaus emocijos, kurios nesikeičia nuo seniausių laikų. Jų aptinkama įvairiausiais amžiais parašytoje muzikoje, tik skiriasi išraiškos priemonės. Technologijos, mokslas irgi gali būti didžiulis idėjų šaltinis. Tiesą sakant, manau, kad visas žmogaus gyvenimas, taigi ir kiekviena diena, yra viena nesibaigianti inspiracija.

Ar šiandien, esant didžiulei kūrinių įvairovei, dar galima kuo nors išsiskirti? Visos galimybės, rodos, jau seniai išsemtos.

Manau, didieji menininkai, kokie, pavyzdžiui, yra XX-XXI a. kompozitoriai G. Ligeti, A. Partas, S. Reichas ar O. Balakauskas, B. Kutavičius bei kiti, yra sukūrę labai savitą, kone nuo pirmųjų taktų atpažįstamą stilių. Asmenybės originalumas ir turtingumas sąlygoja šių autorių muzikinės kalbos savitumą ir įtaigumą. Galiausiai kūrinio vertę lemia jo paveikumas ir meniškumas, o ne bandymas sukelti sensaciją. Todėl tikiu, jog geras kūrinys dar turi ir labai stiprų dvasinį lauką. Štai čia slypi didžioji kūrybos paslaptis ir siekiamybė – sugebėjimas kūriniui suteikti gyvybę. Man asmeniškai svetimi negatyvumo kupini kūriniai, kuriuos išklausius ar pamačius lieka tuštumos jausmas. Vienadienėms sensacijoms ir žaidimams paprasčiausiai gaila laiko.

Jei jau kalbame apie žaidimus, netoliese atsiduria ir kūrybiniai eksperimentai. Kas tai: kelias į naujus atradimus ar visiškas slydimas paviršiais?

Turbūt kūrinio parašymo intencija galiausiai nubrėžia ribą tarp žaidimo ir eksperimento. Klausantis naujo kūrinio visada kyla klausimas – ko autorius siekia? Ar sukelti sensaciją, kad jo pavardė patektų į „pribloškiamų naujienų“ antraštes? Ar tai yra rimti kūrybiniai ieškojimai, kuriais bandoma atnaujinti bent jau savo paties meninę kalbą? Manau, eksperimentavimas kūryboje būtinas. Kitas dalykas, kad toli gražu ne kiekvienas eksperimentas pavyksta – taigi turbūt ne visi kūriniai turėtų būti viešinami. Netikiu, kad mene egzistuoja „absoliuti laisvė“, kad menininkas yra „absoliučiai laisvas“ – juk kiekvienas žmogus turi atsakyti už savo veiksmus. Bet kuri mintis ar veiksmas nepraeina be pasekmių, daro didžiulį poveikį sąmonei ir pasąmonei.

Ar galėtumėte pasakyti, jog žinote, kas yra kompozitoriaus pataikavimas rinkai, žiūrovui?

Manau, prieš paleisdamas savo kūrinį (kaip ir bet kurį kitą darbą) į pasaulį kuriantis žmogus turi stoti neišvengiamon akistaton su savimi ir bent jau sau prisipažinti, kiek įdėjo pastangų į darbą. Jeigu jis daromas paskubomis, nesiekiant geriausio rezultato – manau, tai būtų galima įvardyti kaip norą žūtbūt patekti į „rinką“, kad kaip nors kur nors nuskambėtų autoriaus pavardė (būtent – pavardė, o ne kūrinys) ir bent pačiam autoriui suteiktų iliuziją, kad jis vis dar „svarbus“. Dauguma šiuolaikinio meno festivalių išties yra užversti vienadieniais „projektais“, „akcijomis“, vyksta gyvenimas tik „šia diena“ pačia blogiausia prasme. Man atrodo, dabar kaip niekad trūksta (!) turiningų ir kokybiškų kūrinių, kurie atlaikytų laiko išbandymą ir būtų atliekami ne pirmą ir paskutinį kartą, o gyventų ilgą gyvenimą. Perklausęs daugybę koncertų dažniausiai gali vos ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti bent kiek įsiminusius veikalus. Antra vertus, juo daugiau aplinkui yra „pigios produkcijos“, tuo didesnis „geresnės muzikos troškimas“.

Ar galėtume sakyti, kad kompozitoriai Lietuvoje yra sėkmės lydimi ir laimingi menininkai, turintys visas kūrybos sąlygas?

Čia jau reikėtų klausti ne manęs, o daryti visų Lietuvos kompozitorių sociologinę apklausą. Antra vertus – kas yra „visos kūrybos sąlygos“? Teoriškai kūrybai reikia pieštuko, trintuko, popieriaus ir stalo, na, gal dar daliai kompozitorių pianino ir kompiuterio. Tačiau visų pirma kūrybai reikia idėjų ir labai didelio užsispyrimo, noro jas įgyvendinti.

Taip, sutinku, labai rizikinga rinktis menininko kelią neturint jokių išankstinių garantijų, nežinant, ar pavyks iš to pragyventi ar ne, o kūrybai išties būtina atsidėti ir skirti labai daug laiko. Tačiau reikia ieškoti galimybių – pasaulyje yra daug fondų, stipendijų, taip pat – kūrybinių stovyklų ir stažuočių, kuriose galima susikoncentruoti tik ties kūryba ir kuriose sudaromos geros finansinės, materialinės sąlygos. Tiesa, norint ten patekti, reikia įveikti didžiulius konkursus. Neišvengiamai būtina mokėti planuoti savo laiką, tenka susitaikyti (išskyrus tuos vienetinius atvejus, jeigu menininkas turi vadybininką), kad šalia kūrybinės veiklos dalį laiko teks skirti bent minimaliai vadybai – elektroniniams laiškams, skambučiams, dalykiniams susitikimams, paraiškų rašymams, kūrybinių kursų, konkursų ieškojimams etc. Tačiau pažinti tarptautinį meno kontekstą – būtina. Džiaugiuosi, kad muzika yra universali kalba be žodžių, kuri suprantama bet kurioje pasaulio šalyje...

Ar šiandien dar galime kalbėti apie skirtingų šalių mokyklas? O gal jos jau visiškai išnykusios globalizacijos apsuptyje?

Manau, labai sąlygiškai dar galime išskirti „prancūziškosios“ ir „vokiškosios“ mokyklų tradicijas – kai kurie labai įtakingi tų šalių festivaliai ir atlikėjai propaguoja tik tam tikros stilistikos kūrinius. O Lietuvoje itin gražiai „sugyvena“ įvairiausios stilistikos (tuo galime įsitikinti apsilankę šiuolaikinės muzikos festivaliuose, pvz., „Gaida“), pas mus laikoma blogo tono ženklu, jeigu vieno autoriaus kūryba panaši į jo kolegos.

Atrodytų, jog lietuviškosios mokyklos formavimuisi galėjo padėti mūsų uždarumas sovietiniais metais?

Sovietmetis tikrai buvo liūdna proga išbandyti kiekvieno kūrėjo moralę ir „stuburą“. Antra vertus, juo labiau gerbiu tuos kompozitorius, kurie nepataikavo partiniams nurodymams ir, nebijodami būti nepopuliarūs, atkakliai ieškojo savo stilistikos. Atmetę sovietinės muzikos klišes ir beveik negirdėdami to meto Vakarų avangardo muzikos (juk sovietmečiu avangardo muzika buvo netoleruojama), dalis mūsų kompozitorių, daugiausia remdamiesi lietuvišku folkloru bei savo kūrybine intuicija, sukūrė išties įspūdingų kūrinių. B. Kutavičiaus oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ iki šiol atrodo kaip nepralenkiama lietuviškos muzikos „vizitinė kortelė“!

Nacionalinę premiją gavote už klasikos ir šiuolaikinių formų jungtį. Koks jūsų požiūris į klasiką? Dabar taip mėgstamas klasikos citavimas. Ar turite ryškių asmenybių, epochų favoritų?

Išties mano santykis su muzikos istorija yra „draugiškas“, o ne „konfliktiškas“. Kodėl turėtume (pa)neigti tai, kas iki šiol sukurta? Negi galime manyti, kad muzikos istorija turėtų prasidėti nuo mūsų, ir dargi tikėtis, jog klausytojas XXI a. muzikai staiga taikys kardinaliai kitokius kriterijus nei ankstesnių laikų muzikai? Aišku, novacijos būtinos, tačiau greičiausiai jos įmanomos pačioje muzikos tradicijoje, pažįstant ją, priešingu atveju kyla pavojus nuolat iš naujo „išradinėti dviratį“.

O dėl jūsų klausimo apie favoritus – esu ištikima savo „pirmosioms meilėms“: J. S. Bacho, W. A. Mozarto ir M. K. Čiurlionio muzikai. Be abejo, kiekvienais metais atrandi vis naujų simpatijų – tai ir impresionistų muzika (M. Ravelis, C. Debussy), ir didelė dalis XX a. kompozitorių – K. Stockhausenas, G. Scelsi, visų čia dabar tikrai nesuminėsiu. Beje, patinka toli gražu ne tik klasikinė muzika – su malonumu klausausi neeuropietiško folkloro, džiazo ir kai kurių populiariosios muzikos autorių, pavyzdžiui, islandų dainininkės Bjork.

Tad kokie pagrindiniai jūsų kūrybos principai?

Grožis man yra vienas esminių kūrybos kriterijų. Žinoma, ši sąvoka labai sąlygiška ir daugialypė, tačiau muzikoje grožį suvokiu kaip harmoningą visumą tarp emocionalaus ir racionalaus prado, kaip pakylėtą būseną, kuri profesionaliai realizuota materialiu garsų pavidalu. Ir gyvenime, ir kūryboje visada pasikliauju intuicija, kuri dažniausiai neapvilia.