Finansų ministrė Ingrida Šimonytė per žinių agentūrą „Bloomberg“ iš Londono siunčia žinią Lietuvai ir pasauliui: Lietuva dar vieniems metams atideda ambicijas įsivesti eurą. „Manau, 2013-ieji gali būti labai ambicingas ir ankstyvas tikslas“, - sako ministrė. Dar prieš pusmetį Vyriausybės deklaruojamoje darbotvarkėje buvo kalbama apie 2012-uosius.

Euro įvedimas, kaip pabrėžia kiekvienas save gerbiąs Lietuvos politikas, įskaitant pačius aukščiausius, žinia, nėra savitikslis Lietuvos siekis. Jis, cituojant prezidentę Dalią Grybauskaitę, tėra finansinės disciplinos sinonimas. „Tvarka finansų sistemoje turi būti dominuojanti mūsų mąstymo paradigma kaip reali alternatyva politiniam populizmui“, - šios vasaros pradžioje „Verslo žinioms“ yra sakiusi šalies vadovė. Ta proga galima pridurti, jog euro įvedimo simbolis buvo bene vienintelis, kurį Vyriausybės atstovai artikuliavo neužsikirsdami ir nemikčiodami, taigi gal net suprantamiausias toliau nuo politikos esantiems piliečiams, kol kas tyliai murmantiems, kad veržiant diržą tenka ieškoti naujos skylės vis arčiau sagties.

Vargu ar I.Šimonytė tikslo ambicingumu galėjo įtikinti „Bloomberg“ žurnalistus. Kad palygintų, jiems nereikia toli ieškoti precedentų ir pavyzdžių: Estija viešąsias išlaidas iki Mastrichto kriterijus viršijančių parametrų subalansuos ir kitąmet, kaip ir keletą metų iki šiol. Šioje šalyje įsikūrę užsienio investuotojai choru visam pasauliui šlovina Estijos vyriausybės ūkio ir finansų politiką. Taigi mūsų ministrė pasakodama apie šviesią ateitį 2013-aisiais gali įtikinti nebent save ir beviltiškai tikėtis nuraminti tris dešimtis aktyviausių demagogų iš Seimo opozicijos.

Suprakaitavus Seimo salėje gal sunkiau įvertinti šiandien klojamų šalies ateities pamatinių plytų kokybę. Štai be Estijos turime ir kitą panašią istorinę patirtį turinčią kaimynę - Latviją. Latvių žiniasklaidoje šią savaitę mane labiausiai sudomino pranešimas „Kompanija „Latvijas Papirs“ eksporto rinkose prisistatys nauju pavadinimu - „First Labels“. Anksčiau kaimynų spaudoje teko matyti audringą auditorijos diskusiją sukėlusį pranešimą apie tai, kad viena žinoma Latvijos kompanija užsienio parodoje klientams nurodė esanti registruota Lietuvoje. Dar trijų vertę turinčių verslo ženklų - „Spilva“, „air Baltic“, „Elko Group“ - vadovai yra viešai pareiškę, jog latviška tapatybė ėmė kenkti verslui ir jie svarstą, kaip šią problemą išspręsti.

Nenustebčiau, jeigu po penkerių metų Baltijos regionas liks tik geopolitinių problemų žargono sąvoka, o ekonomiškai Estija, Latvija ir Lietuva bus labiau skirtingos nei panašios. Ir vystymosi skirtumai tarp pirmaujančiųjų ir atsilikėlių bus daug ryškesni nei po XX amžiaus pabaigos ūkio reformų, nes lyderius ir autsaiderius skirs gal net visas dešimtmetis, sutariant, kad sunkmečiu liejamas pamatas ateičiai.

Kur šioje konkurencijoje bus Lietuva? Anksčiau deklaruotų tikslų atsisakanti Vyriausybė - blogas ženklas. Didžiausių Lietuvos žemvaldžių atstovų Seime pasiūlyta ir 82 balsais (taip pat ir valdančiosios koalicijos) patvirtinta depeša Europos Parlamentui apie norus pratęsti draudimą užsieniečiams įsigyti žemės ūkio ir miško paskirties žemę (ir čia iki 2013-ųjų!) - blogas ženklas. Dėl to, kad šis draudimas tik šalutiniu požiūriu naudingas lietuvių ūkininkams, apie kurių interesus kalba rezoliuciją pasiūlę Bronius Bradauskas, Bronius Pauža, Vydas Gedvilas, Mindaugas Bastys, Rimantas Sinkevičius, Jonas Jagminas, Jonas Juozapaitis, Juozas Palionis, o krikdemas Vidmantas Žiemelis nematęs etinio reikalo balsuojant bent susilaikyti. Tariamai kilnus šūkis jau senokai sukompromituotas, plika akimi įvertinus, kiek tikrų ūkininkų, o ne dirvonais virtusių žemių savininkų galėjo pasinaudoti privilegija nupirkti dirbamą žemę be konkurencijos.

Blogas ženklas ir Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus ketinimas imtis tyrimo dėl „Barclay‘s“ banko investicijų mūsų šalyje. Socialistinės veidmainystės motyvas: „Socialdemokratų frakcija (Seime - R.S.), pritardama investicijoms Lietuvoje“... Bla bla bla... Rimtesnė problema ta, kad kreipimasis pirštu nurodo „Barclay‘s“ išsimėžti iš šios šalies tuojau pat arba ligi tol, kol į valdžią negrįžo socialdemokratai. O kitus užsienio investuotojus, turinčius ūpo išbandyti lietuvišką tikrovę, įspėja čia nekišti nosies. Net jeigu Andriaus Kubiliaus Vyriausybė „Barclay‘s“ kelią į Lietuvą išklojo „gyvais“ litais (tuo nepaprastai abejoju), šio banko padalinio įsikūrimas Vilniaus centre verslo beigi finansų pasauliui yra geresnė reklama už kultūros sostines ir „Leo LT“ aferą. Iš čia ir veidmainystė. Politinė ir piniginė. Beje, patvirtinanti, kad nuo Adolfo Šleževičiaus laikų per visą pasaulį pasklidusios legendos apie užsienio investuotojams Lietuvos ekonomikos ministro (buvo toks Julius Veselka) parodytą špygą socdemų tvarte nekas tepasikeitė. Liko tas pats nė vieno Augijo pastangoms neįveikiamas posovietinis, protekcionistinis, korupcinis tvaikas.

Tad į kurią pusę Lietuvą „užneša“: Estijos ar Latvijos link?

Autorius yra žurnalo "Verslo klasė" bendradarbis