Dabar, kai „Iki" ir „Maxima" mums yra visuotinio blogio įsikūnijimas, lupikautojai ir plėšikautojai, teigiamai kalbėti apie prekybos centrų darbuotojus būtų tolygu savižudybei.

Visų įsitikinimu, apsaugininkai ten žiaurūs ir kvaili, o kasininkės - suktos, šiurkščios ir vagia grąžą.

Atrodo, kad visi tie prekybos centrai yra iš už devynių girių ir tiek pat marių pas mus kažkieno atskraidintas blogis, atskraidintas iš ten, kur juodieji fabrikai ir dvokiančios gamyklos tuos centrus peri. Peri ir po visą pasaulį skleidžia kartu su nuožmiaisiais priedais: apsaugininkais ir pardavėjais, mėsos pjaustytojais ir žuvų darinėtojais, prekių į lentynas dėliotojais ir už trijų kilometrų nutemptų vežimėlių parvairuotojais.

Tik niekas nepagalvoja, kad visi tie kasininkai, dėliotojai ir pjaustytojai irgi žmonės.

Sakote, nuėję į darbą savo žmogišką kailį jie nusivelka ir pasideda į spinteles, o vietoje jų apsirengia darbo uniformą? Patikėkite, tose spintelėse jokių kailių nėra - nei darbo metu, nei po jo.

... Senutė, prie kasos suskaičiavusi, kad iki pieno pakelio pritrūko keliolikos centų, pravirko. Trūkstamus centus į kasos aparato stalčių įmetė pati kasininkė. SAVO nuosavus. Jai buvo gaila matyti, kai šitaip verkia sena moteris.

Tuo metu kasininkei už nugaros trypčiojo vienas ką tik apsipirkęs pilietis. Grąžoje jis aptiko senojo pavyzdžio dešimties centų monetą ir dabar laukė, kada kasininkė ją pakeis į naujovišką.

... Kasininkė pamatė liūdną išbalusios mergaitės žvilgsnį. Mergaitei trūko pinigų seniai svajotam žaislui. Pinigų atsirado, o žaislas atsidūrė mergaitės rankose.

Nuo tos dienos mergaitė pas savo kasininkę ateidavo kasdien. Su savo močiute, kuri pirkdavo varškę, duoną, tualetinį popierių ir bulves. Visos trys pasivogdavo septynias sekundes laiko, per kurias spėdavo pasikalbėti apie gyvenimą, viską ir nieką.

Vieną dieną močiutė su anūke nepasirodė. Tik po kelių dienų atėjusi močiutė papasakojo apie tai, jog mergaitė susirgo sunkia liga ir dabar toli ligoninėje. Kasininkė mergaitei padovanojo meškiuką ir knygą. Iš ten pat, iš parduotuvės lentynų. Už SAVO pinigus.

Mergaitė kasininkę praminė „Maximos" drauge. Savo „Maximos" drauge.

Prie tos kasininkės į eilę stoja senukai ir senukės. Prekių kainos čia tokios pat, eilė slenka tokiu pat greičiu kaip ir prie kitų kasų, ir triukšmas lygiai toks pat. Tačiau kasininkė visada perskaitys neaiškų užrašą ant prekės etiketės, paaiškins, koks vynas tiktų „prabangiai" vakarienei, užstos nekantraujančių tėvų tąsomus ir baramus vaikus, pakalbės apie orą ir medžių lapus.

Sakysite, tai tik vienas pavyzdys, greičiau išimtis negu taisyklė, todėl nieko nesakantis?

Sakantis, ir net labai daug. Nes ateina laikas, kai žmonės, persisotinę žinių apie smurtaujančius apsaugininkus, bimbinėjančius tarnautojus, blogai dirbančius gydytojus, pradeda trokšti ko nors paprasto ir gero.

Jie žino, kad to paprasto ir gero yra daug ir visur. Bėda tik, kad kalbėti apie tai nebemadinga.

O kas gali būti paprasčiau ir geriau už kasininkę, pas kurią norisi nueiti dar ir dar, autobuso vairuotoją, kurį pamatęs atvažiuojant krykštauji, ar vaikiną, kuris pamatęs, kad tau iškrito piniginė, paima ją ir nešdamas iškeltoje rankoje pasiveja tave.

O murmekliams, tokiais atvejais dejuojantiems, kad nieko nesuprato ir kad rašinys apie nieką, pasakysiu - skaitykite apie silikonines krūtis. Nes jos šiltos, jaukios, kelia ramybę, o vakarais - ir dar kai ką. Tos krūtys irgi paprastos.

O čia - apie paprastą kasininkę.

Ne, ne apie tokią jau ir paprastą.

Apie mano „Maximos" draugę.

„Šiaurės rytai“