Ar stokojame įkvėpimo, sąžinės ir tiesos pajautimo, kad meną pavertėme žaidimu, eksperimentu, provokacija, o skubėdami turime laiko tik nereikšmingiems, greitai praeinantiems, lietaus nuplaunamiems dalykams, kur meluojama tam, kad visa būtų sensacinga?!. Ar turime tiek laiko, kad trokštame tuščiai jį leisti ir žėrėti tarp pigių blizgučių, juos patys kurdami; tai mums ir taip nenuilstamai siūlo šiandienė politika, siekianti desakralizuoti, demoralizuoti ir dehumanizuoti žmogaus prigimtį iš vidaus. Drįstu pastebėti, kad tai dar pražūtingesnis siekis nei buvusioje Sovietų Sąjungoje, kurioje daug kas griauta išoriškai. Negi be jokios atsakomybės ir toliau pataikausime, dauginsime tai, kas greičiausiai plinta: melą, efektą, skandalus? O Jūs, žiūrovai, negi vis dar lauksite, kad menas jus sukrėstų, bet ne palytėtų, ne įkvėptų gyventi, mylėti ir atrasti grožį?

Tokios mintys kilo apsilankius 2-ojoje Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje. Apžiūrėjęs eksponatus, suvoki, jog šiuolaikinis menininkas artėja prie skatologijos, kai žmogus nusileidžia iki gyvuliškų instinktų ir sąmoningai siekia tai adaptuoti ne tik kultūroje, bet ir mūsų gyvenimo kasdienybėje. Tai daroma, kad būtų galutinai ištrintos ribos tarp žmogiškumo ir nužmogėjimo, estetikos ir bjaurasties, pagaliau tarp sąžinės ir nesąžiningumo, tiesos sakymo ir melo. Pasak profesoriaus, psichologijos ir filosofijos mokslų daktaro kunigo Antano Paškaus, „objektyvios tiesos neigimas veda į objektyvių doros normų neigimą“. Čia pat išnyra šiandien tokia populiari tolerancijos sąvoka. Tik, deja, prieita prie to, kad toleruojame meno nusikaltėlius, kurie šaukia, jog „tapyba mirusi“. Greitai būsime priversti toleruoti ir realius nusikaltėlius.

Taigi mūsų savęs naikinimo projektas jau prasidėjęs. Tokiais ir panašiais renginiais bei įvykiais artėjame prie mirties kultūros, kai abejingumas padvelkia puvėsiais ir pereina į kūnų irimą. Iš tiesų sunaikinus meną, nužmoginamas ir žmogus! Labai gudriai tokio meno, kuris gimdo beprasmybę, tuštumą bei mirtį, „darytojai“ (jo „pridaryta“ Lietuvos parodų ir konferencijų centre „Litexpo“) pasislepia už reliatyvumo teorijos – neva egzistuoja daug tiesų arba tiesa vadiname tai, ką patiriame. Žiūrovas turi bandyti perskaityti paslėptas „gilias“ autoriaus mintis apie objektą ir jį toleruoti. Negi turime toleruoti ant žemės eksponuojamas juoduose polietileniniuose maišuose susuktas lavonų imitacijas, kurios erdvioje salėje tėra vien dėl šokiravimo bei idėjos „originalumo“, tik šįkart nepavykusio, nes už kampo guli dar vienas susuktas „negyvėlis“, tik jau baltame maiše. Čia pat – keli paveikslai, vaizduojantys žmogaus ar gyvulio kūnus su išryškintais lyties organais. Negi išseko menininkų minčių indai, o gal šiai Lietuvos meną reprezentuojančiai ir per ketverius metus sukurtus svarbiausius kūrinius pristatančiai parodai buvo atrinkti būtent tokie meno atstovai, kurie nežino, kad yra menininkai? Šiuolaikinio meno centro pastato sienoje išryškintos raidės: „Visi yra menininkai, bet tik menininkai tai žino.“ Šiandien išties visi yra menininkai: visi dainuoja, šoka, tapo, tik niekas nesusimąsto dėl ko. Na, nebent dėl įskilusio skatiko. Kuriantis žmogus žino savo misiją ir kurdamas sieka ją išpildyti. Kaip tik to nepajutusi iš eksponatų, akyliau skaičiau autorių vardus bei pavardes, užuot gilinusis į tuščius kūrinius. Nesakau, nors ir norėtųsi, ir būtų siektina, kad menininko kūryba kitus padarytų geresnius, įkvėptų ir padėtų ieškoti gėrio, padėtų jį atrasti ir dalytis juo, šitaip sutvirtintų, paguostų. Vis dėlto manau, jog kūriniuose turi atsispindėti, dėl ko menininkas negali nekurti. Deja, iš parodoje esančių darbų matyti, jog vos keli autoriai lieka ištikimi pozityviems savo ieškojimams moralės, idėjos, formos, spalvos, technologijos sferose. Bet ir į juos įsigilinti tiesiog piktdžiugiškai trukdė kaimynystėje išsikeroję dariniai.

Nuliūdino ir tai, kad į parodą nebuvo atrinkti puikūs šiandien aktyviai kuriančių dailininkų darbai. Todėl manau, jog nepatekimas į kvadrienalę – ne kas kita, o rimtas kokybės ženklas, nes šiandienis postmodernizmas tėra atkarpa tarp modernizmo ir ateinančios eros, kuri dar neturi savojo vardo. Minėtoje atkarpoje švyti tik sintetiniai, vienadieniai reiškiniai. Tą naująjį vardą, tikiu, išpranašaus šimtą metų į priekį peršokantys šaukliai, neišsižadantys tikrosios žmogiškosios prigimties dėl „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“, šiandienių riaumojančių reklamų, patrauklių sutarčių ir aibės konceptualių kažkieno užgaidų. To naujojo vardo kilmė – tikėjimas, viltis ir meilė.