Spausdiname Europos vyskupų žiniasklaidos komisijos prezidento vyskupo Jeano-Michelio di Falco Léandri kalbą, pasakytą lapkričio 12 dieną atidarant Europos vyskupų konferencijų tarybos plenarinę sesiją, kurios tema šiemet – „Interneto kultūra ir Bažnyčios komunikavimas“.

„Interneto kultūra ir Bažnyčios komunikavimas“. Išgirdęs šią temą, prisiminiau tris įvykius, kurie sukrėtė mūsų Bažnyčios gyvenimą praėjusią žiemą. Kalbu apie „Williamsono bylą“, apie arkivyskupo Recife’o ekskomuniką bei apie popiežiaus pareiškimą dėl prezervatyvų per skrydį į Kamerūną – tokiais žodžiais šiuos įvykius aprašė žiniasklaida. Tai trys temos, sudrebinusios virtualų pasaulį. Jos ėmė simbolizuoti tai, kaip institucinė Bažnyčia perduoda žinią, o internautai, krikščionys – ir ne tik jie, reaguoja. Šie trys klausimai atskleidė Bažnyčios komunikavimo stiprybę ir silpnumą triumfuojančios interneto kultūros kontekste.

Po „Williamsono bylos“ pats Šventasis Tėvas pripažino, kad kurija nepakankamai įvertino interneto keliamą pavojų: „Man buvo pranešta,, kad problemą buvo galima apčiuopti greičiau, jei būtų įdėmiai sekamos internete pasirodančios naujienos. Iš to pasimokiau, kad ateityje Šventasis Sostas turėtų daugiau dėmesio skirti šiam informacijos šaltiniui.“

Kritika buvo nukreipta į tai, kad popiežius nebuvo informuotas apie žydų holokaustą neigiančius monsinjoro Williamsono pareiškimus, skelbiamus internete. Nepaisant to, Šventasis Tėvas laiške vyskupams apie internetą kalba tik kaip apie informacijos šaltinį ar virtualią biblioteką.

Mūsų sesijos svarstymų temos pasirinkimą visgi nulėmė ir daugelis kitų aspektų, kuriuos aptarsime šiomis dienomis: Web generation atsiradimas, laiko ir erdvės sąrangos, informacijos paieškos ir jos perdavimo būdo radikalus pasikeitimas bei viso to pasekmės Bažnyčiai ir pačiam jos valdymui, religijos vieta interneto chaose, įvairūs Evangelijos skelbimo ir buvimo Bažnyčia tokiame chaose būdai.

Nekurkime iliuzijų. Neslėpkime galvos smėlyje. Internetas kinta kartu su mūsų visuomene ir negali nekeisti Bažnyčios, negali nekeisti jos gyvenimo ir veikimo būdo, jei ji nori išlikti Kristaus liudytoja šiandieniniame pasaulyje.

Interneto atsiradimas – tarsi Koperniko posūkis, jau keičiantis mūsų santykį su pasauliu, mūsų vietą jame bei sąveiką su juo. Iš čia kilo ir institucinės Bažnyčios interneto svarbos įsisąmoninimas. Be abejo, tai dar labiau pasakytina apie šiandieną. Tačiau visai kas kita yra sugebėti vesti laivą skriejant ant interneto bangos.

 Internetas yra apreiškėjas, paryškintojas. Arba žinote, kaip komunikuoti, arba ne; arba mokate įtikinti, arba ne; arba pateisinate lūkesčius, arba liekate savajame burbule; arba esate pranašas, arba paskutinis Mohikanas; arba esate gyvi, arba tampate fosilijomis; arba pažįstate interneto kalbą, arba jos nepažįstate ir negalite komunikuoti. Bažnyčios buvimo būdas žiniasklaidos pasaulyje ir internete dažnai lyginamas su tuo, ko yra reikalaujama iš misionieriaus, besiruošiančio išvykti į nepažįstamą šalį. O ko yra reikalaujama iš misionieriaus jam išvykstant? Pažinti tos šalies, į kurią jis keliauja, kultūrą ir išmokti jos kalbą. Ar nereikėtų laikytis tokios pat nuostatos vertinant Bažnyčios dalyvavimą žiniasklaidoje?

Internete jaunimas pasitelkia naujus kalbėjimo būdus, tokius kaip sutrumpinimai, nuotraukos ar jaustukai, o garso ir vaizdo plokštės tampa svarbiausiomis kompiuterio detalėmis. Skaitmeninė kultūra susikuria savo gramatiką, savo kalbą, kuri nuolat ir greitai plėtojama (LOL, MDR). Mūsų karta yra pernelyg linkusi manyti, kad visa tai, kas tetrunka akimirką, kas paremta emocijomis – paviršutiniška. Galbūt taip yra dėl to, kad labiau vertiname tai, kas parašyta, išplėtota, stipriai argumentuota; esame įpratę prie aplankų, kurių turinį mums dažnai tenka nagrinėti, prie teologijos knygų, prie disertacijų, kurias perskaitėme ar dar skaitysime? Tačiau, jei pažvelgtume iš arčiau, pamatytume, kad Bažnyčia savo istorijoje tiesos nešėjais nelaikė vien ilgų teologijos traktatų. Ji gebėjo reikšti savo tikėjimą glaustai ir įtikinamai. Užtektų pacituoti kerygmos skelbimą iš Apaštalų darbų. Bažnyčia taip pat mokėjo perduoti žinią nežodine forma. Prisiminkime ikonas, mūsų bažnyčių freskas ir mozaikas, vitražus ir skulptūras mūsų katedrų timpanuose. Bažnyčia žinojo, kaip sukelti emocijas. Pakaktų paklausyti bažnytinių giesmių ir muzikos. Išpažįstame „vieną tikėjimą, vieną krikštą, vieną Dievą visų Tėvą“, tačiau yra tūkstančiai būdų šį tikėjimą išreikšti. Popiežiaus Jono XXIII prašytas aggiornamento be paliovos mus ragina nuolat atnaujinti tikėjimo skelbimo naujoms kartoms būdą.

Gyvename pliuralistiniame pasaulyje, kur daugybė žmonių naudodami internetą gali sužinoti viską ir reikšti savo nuomonę apie viską. Bažnyčia negali į tai neatkreipti dėmesio. Sekuliarizacija, globalizacija ir interneto augimas nulėmė tai, kad kai kurie žmonės mūsų pasaulėžiūrą ir supratimą apie gyvenimą ir mirtį laiko tik viena iš daugelio prekių religijų turguje. Bažnyčia negali komunikuoti taip, tarsi neegzistuotų kitos pasaulio sampratos ir interpretacijos. Bažnyčia turi Žodį, skelbia meilės žinią, tačiau ji taip pat privalo klausyti, o internetas yra milžiniškas pasaulio gyvenimo rezonanso kambarys.

Vienas mano draugas atliko labiausiai lankomų krikščioniškų prancūziškų interneto svetainių tyrimą. Jis parodė, kad katalikų svetainės gerokai atsilieka nuo evangelikų svetainių, nors mūsų šalyje evangelikai tesudaro mažumą palyginti su katalikais. Kaip mano draugas tai paaiškino? Jis nurodė kelias priežastis.

Pirma – evangelikai klauso, o katalikai kalba.

Tai reiškia, kad evangelikai nesustoja ties savimi, bet stengiasi įsijausti į kitus. Jie patenkina poreikius. Jėzus klausia paralitiko ir aklojo: „Ko nori?“. Kitaip sakant: „Ko tau reikia? Koks yra Tavo giliausias troškimas? Galiu Tau atsakyti.“ Bendravimas visuomet prasideda nuo klausymosi. Tai verčia savęs paklausti: gal Katalikų Bažnyčia kalba pradėdama nuo savęs ir nepakankamai įsigilina į tai, kuo gyvena žmonės?

Antroji didesnės evangelikų svetainių sėkmės priežastis yra tai, kad „katalikų svetainės yra orientuotos į save“, jie „laikomi įrankiais, o ne pasauliu, kurį reikia evangelizuoti.“

Tuo norima pasakyti, kad katalikų svetainės yra mūsų parapijų laikraštėlių ir vyskupijos informacinių pranešimų tęsiniai bei dublikatai. Jie yra skirti „vidiniam“ naudojimui, juose kalbama tik įvesdintiesiems suprantama kalba. Evangelikų svetainės, priešingai – stengiasi pasiekti internautus, pasitelkdamos internetą kaip evangelizacijos įrankį ir nešėją.

Gal ir ne kiekvienas pritarsime šiai analizei, tačiau turėtume pripažinti, kad jei norime mylėti pasaulį labiau ir jam kalbėti, privalome imtis atsakomybės ir į jį įsiklausyti.

Oficialios interneto svetainės, nepaisant jų sudėtingumo, yra būtinos, tačiau laisvųjų elektronų taip pat reikia. Žinoma, tokia asmenybė kaip Napoleonas per mūsų sesiją būtų vertinama kitaip, bet leiskite man kalbėti apie jį ir pateikti vieną palyginimą. Napoleonas gerai mokėjo mūšyje pasinaudoti tiek sunkiąja kavalerija, tiek ietininkais, kurie suardo priešo flangą, taip pat ir kariais, erzinančiais tuos pačius flangus kaip musės erzina vežėją.

Interneto svetainė turėtų suteikti galimybę sutikti Jėzų Kristų ir gyvąją Bažnyčią – bendruomenę, kurioje gyvenama vienybėje ir meilėje. Vis dėlto interneto naršytojai vietoj tokių svetainių susiduria su „sistema“, kuri nors kalba apie savo privalumus, tačiau jais naudojasi tik sugebėję peržengti „sistemos“ slenkstį. Visi kiti tokiose interneto svetainėse sutinka pirmiausia ne meilės lengvumu pasižyminčią perdavimo grandį, o tos meilės uždangą.

Kai skaitau pasauliečių sukurtus tinklaraščius, išvystu Evangelijos karius. Ši veikla atitinka jų pašaukimą ir pakrikštytųjų misiją Bažnyčioje ir pasaulyje.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Kitų metų gegužės 23 dieną vyks 44-oji pasaulinė Socialinės komunikacijos diena, o jos tema bus „Kunigas ir pastoracija skaitmeniniame pasaulyje: naujosios medijos Žodžio tarnystėje.“ Pasirinkdamas šią temą, popiežius parodo, kad evangelizacija išvien su skaitmeniniu pasauliu bei paties to pasaulio evangelizacija yra neatidėliotina ir turėtų tapti vienu svarbiausių Kunigystės metų akcentu. Kaip pažymima spaudos pranešime, bus siekiama „skatinti kunigus drąsiau pasitikti naujosios skaitmeninės kultūros metamus iššūkius.“ Mano nuomone, to nereikėtų suprasti kaip visuotinio kvietimo kunigams kurti savo tinklaraščius. Minėtame dokumente kunigai veikiau yra raginami suburti aplink save kompetentingų pasauliečių ratą, kurie kurtų parapijos ar judėjimų interneto svetaines. Tai kvietimas bendradarbiauti, kvietimas eiti kartu su pasauliečiais, kurie imasi evangelizacijos per internetą. Kunigai yra raginami ieškoti būdų, kaip padėti internautams atskirti, kurios svetainės yra tikrai katalikiškos, o kurios tik taip atrodo.

 Žiniasklaida dažnai susiaurina Bažnyčią iki popiežiaus ir kai kurių kardinolų. Tai dar vienas argumentas už tai, kad vyskupai ir kunigai užleistų visas savo vietas tinkle. Katalikų akcijos esmė buvo ta, kad panašus evangelizavo panašų, darbininkas darbininką, studentas studentą, moteris moterį, šeimininkas šeimininką ir t. t. Tenka prisiminti šią nuojautą svarstant apie tinklą. Jei nepavyksta evangelizuoti tinklo, reikia jį panaudoti bent kaip evangelizacijos įrankį. Tik kompetentingų ir apsišvietusių krikščionių pasauliečių dalyvavimas tinkle galės parodyti, jog nedera redukuoti Bažnyčios į jos hierarchiją ir į popiežių.

 Leiskite man išdėstyti keletą teiginių šia tema:

• Nemokamos pasiūlos ir medijų galimybių džiunglėse krikščionys turi tapti matomi dėl kažko daugiau. Tas „daugiau“ – tai ne prietaisas, o raugas, be kurio tešla neįgaus savo formos. Tai – šviestuvas namuose, pasaulio nakties ir mūsų gyvenimų žibintas. Privalu įžengti į tinklo sąmyšį su tuo „daugiau“.

• Bažnyčia negali pasiekti visų tuo pačiu metu, negali visur siūlyti tą patį turinį ar nuolat dalyvauti tose pačiose medijose. Ji negali tęsti monolitinio diskurso. Gyvenimai yra skirtingi, pasaulis pasidalijęs, todėl Bažnyčia privalo įvairinti savo pasiūlą. Ką, kur, kaip ir kodėl norima pasiekti; kokiai veiklai? Kur link vesti? Ar visa tai neturėtų būti apmąstoma prieš bet kokios svetainės kūrimą?

• Skelbiant ką nors internete, reikėtų gerai įvertinti, kaip šis ar kitas paveikslėlis, šis ar kitas pareiškimas bus priimti, cituojami, platinami, interpretuojami. Tik adekvatus atvejo suvokimas įgalins valdyti netinkamas reakcijas, neleis dėl jų nustebti, imti neigti ar skelbti publikuojamo turinio pataisas. Jei kuri nors reakcija nustebina, tai reiškia, kad prieš kalbant buvo nepakankamai išnagrinėta aptariama situacija. Kitaip sakant, buvo nepakankamai klausomasi. Geriau jau viską apmąstyti iš anksto, o vėliau būti spontaniškiems ir reaguojantiems nepaisant visko.

• Daugiau kaip prieš 25 metus kalbėjau, kad XXI amžiuje iškils medijų katedros. Šiandien šios naujos katedros statomos tinkle. Bažnyčios istorijoje, kai meilė skatindavo išradingumą siekiant patenkinti naujus poreikius, senosios struktūros pasilikdavo. Turime ne tik užtikrinti mūsų parapijų ir vyskupijų gyvenimą, bet taip pat rūpintis tuo, kad ir toliau būtume ten, kur yra žmonės, kur pasaulis keičiasi. Kalbu apie dalyvavimą You Tube, My Space, Facebook ir kt. Žinoma, reikia nepraleisti klausimo: kokios formos socialinis ryšys audžiamas tarp „sujungtų“ asmenų? Šie tinklai verčia klausti apie intymumo ribas ir, kaip jau sakiau, apmąstyti jo santykį su tiesa ir tapatybe, laiku ir erdve, o taip pat kultūra. Tačiau negi išties turime nedalyvauti?

• Tai ne jaunimas nebesiartina prie Bažnyčios, tai Bažnyčia yra toli nuo jų pasaulio. Naršant tinkle, apsilankius bet kurioje susitikimų svetainėje, tokioje kaip Facebook, tuoj pat krenta į akis bendravimo poreikis, tikro susitikimo ir dialogo būtinybė. Tikrumas jaunimui yra tiesos ženklas. Turime skatinti krikščionių dalyvavimą žiniatinklyje. Tai galėtų atlikti darbuotojai (taip pat ir kunigai), kurie yra gerai įvaldę komunikacijos techniką ir moka sukurti erdves paieškai, susitikimui, dialogui ir maldai.

 Verta pagalvoti apie tai, kaip įtvirtinami prekių ženklai ir siekti žinomumo bei gero įvaizdžio tokiu pat būdu. Popiežius Jonas Paulius II mokėjo parodyti simbolinius gestus pilnus prasmės. Tik pasaulio klausymasis išvien su Evangelijos Dievo klausymusi gali padėti mums atsirasti ten, kur niekas nesitiki mūsų rasti, nustebinti, paneigti klaidingas idėjas apie Bažnyčią.

Šie skirtingi veiklos scenarijai nereiškia, kad Bažnyčios komunikavimo problemas galima išspręsti paprasčiausiai komunikuojant, taip rizikuotume tapti „skambančiais cimbolais“ – tais šv. Pauliaus atmestais instrumentais, kurie skamba, nes yra turšti. Pirmiausia turime būti „apgyvendinti“. „Forma yra pagrindas, kuris iškyla į paviršių“ – sakė rašytojas Viktoras Hugo. „Veiksmas seka būtį“ – rašė šv. Tomas Akvinietis, o prieš jį ir Aristotelis. Veikiame pagal tai, kas esame. Parodome tai, kas esame.

Kai kurie žmonės tiki, kad internetas tėra kažkas virtualaus ar nenaudingo. Kiekvienas pažįstame tokių kunigų ar vyskupų, kuriems internetas yra paskutinėje visų rūpesčių vietoje. Jie tęsia savo pastoraciją tarsi internetas neegzistuotų. Betgi internetas tampa vis neatsiejamesne kasdienybės dalimi. Nebūti internete yra tas pats kaip atimti didelę žmonių gyvenimo dalį. Tai, kokį žmogus save parodo internete, yra neatskiriama nuo to, kas jis yra. Be to, žmogus iš prigimties laiko tikrove tai, ką suvokia esant (jei tik nėra visiškas paranojikas) ir leidžia apie save suvokti tai, kas jis ir yra (jei tik jis nėra tobulas manipuliuotojas). Žmogaus ketinimuose negali būti visiškos dichotomijos tarp buvimo ir atrodymo, ir aš esu įsitikinęs, kad mūsų svetainės ir tinklaraščiai pasako apie mus daug daugiau. negu galime įsivaizduoti.

Šis svarstymas mane veda prie liudijimo, krikščioniško liudijimo temos. Krikščionio liudijimas – tai liudijimas to, kuris leido savyje apsigyventi Kristaus Dvasiai.

Štai ką sako Friedrich Nietzshe apie kankinius savo knygoje „Antikristas“: „Jau tonas, kuriuo kankinys pasauliui primeta tai, ką laiko tiesa, liudija tokį žemą intelektualaus sąžiningumo lygį, tokį tiesos klausimo neišmanymą, kad jo niekada net neprireikia paneigti. [...] Galima neabejoti, kad kuklumas dvasios reikaluose, nuosaikumas juos sprendžiant auga sulig sąžiningumu. [...] Kankiniai kenkė tiesai… Dar ir šiandien užtenka tik žiauraus persekiojimo, kad suteiktum garbingą vardą niekuo neišsiskiriančiam sektantizmui.“ Anot Nietzsche, kankinystė yra ne kas kita kaip fanatizmo išraiška. Tačiau fanatiko nuo tikro kankinio nesugebama atskirti todėl, kad tikrų kankinių retai pasitaiko. Nyčė kritikuoja „toną, kuriuo kankinys pasauliui primeta tai, ką ‚laiko tiesa‘“. Tad patyrinėkime tas interneto svetaines, kurios skelbiasi „krikščioniškomis“. Kurios iš jų neteikia pagrindo tokiam kaltinimui? Kiek tarp jų yra tikrų Kristaus liudytojų? Apie kurias svetaines galime pasakyti, kad jos neprimeta tiesos, nepasižymi gėrėjimusi savimi, dogmatizmu, politikavimu, apakimu, ar net meilės, vilties ir paties tikėjimo stoka. Kurios neina trumpiausiu keliu?

Vatikano II Susirinkimas kalbėdamas apie ateizmą, mus kviečia atlikti sąžinės tyrimą šiuo klausimu: „Aišku, žmonės, kurie, nesekdami sąžinės balsu, tyčia stengiasi užsklęsti savo širdį Dievui ir vengti tikėjimo klausimų, nėra nekalti. Tačiau tam tikra prasme dėl to dažnai atsakingi ir patys tikintieji“ (Gaudium et spes, 19).

Krikščioniška interneto svetainė turi rūpintis pasauliu ir nepasišalinti iš jo. Turi vengti politikavimo, stengtis, kad ji pati netaptų panaši į ideologą, siekiantį primesti savo tiesą. Svetainė turi būti atvira dialogui ir debatams, o kartu parodyti, kad laikysis tam tikrų principų, kurie yra priimtini visiems ir visur. Krikščioniškai interneto svetainei turi pakakti Kristaus tiesos skelbimo, kuris būtų tvirtas, lankstus ir nusižeminęs. O jei kam nors paklausus reikės įtikinamai atsakyti apie mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15), tai tebus daroma, kaip sako šv. Petras, „švelniai ir atsargiai“.

Melagingas Kristaus liudytojas siekia piktinti ir provokuoti. Tikras Kristaus liudytojas piktina pats to nenorėdamas. Taigi, krikščioniška svetainė turi piktinti, bet ne provokuoti. Jei kartais ji taptų nepatogia, turi tokia ir likti panašiai kaip ir mes patys jaučiamės, kai mūsų sąžinė mus provokuoja siekti gėrio ir vengti blogio. Krikščioniška svetainė privalo žadinti sąžines, rodydama, kad kiekvienas žmogus gali būti patrauktas gėrio, tiesos ir grožio.

Kartais Bažnyčioje esame linkę atskirti Bažnyčią ir pasaulį, tai kas šventa ir pasaulietiška. Tai reiškia pamiršti, kad Jėzus tokio skirtumo nedarė, ar, tiksliau tariant, kalbėjo apie kitą skyrimą, kylantį iš mūsų širdies gelmių. „Kas ne prieš mus, tas už mus! (Mk 9, 40)“ Šie žodžiai kviečia mus praplėsti savo palapinę. Jau šv. Augustinas kalbėjo apie Bažnyčią: „Daugelis, kurie atrodo esantys išorėje, yra viduje, ir daugelis, kurie atrodo esantys viduje, yra išorėje“ (De bapt. V, 27), o Tėvas François Varillon kartojo šią glaustą formulę: „Bažnyčia yra pasaulis tiek, kiek priima Dievo dovaną.“

Jei bus perdedama darant skirtumą tarp pasaulietiškos žiniasklaidos ir tarpbažnytinės žiniasklaidos, iškils getų įkūrimo ir persekiojimo rizika. Nebebus klausoma, ką pasaulis sako apie Bažnyčią ir kaip Bažnyčia supranta pasaulį, kaip jį priima. Dar daugiau – nebebus netgi domimasi, kaip liudyti visose medijose.

Laimė, dabar labiau nei bet kada, internetas iš naujo padalina kortas, priverčia mus nulipti nuo savo pjedestalo, išeiti iš mūsų autoritetingų katedrų, iš mūsų getų ir zakristijų. Popiežius, kardinolai, vyskupai, kunigai, tikintieji pasauliečiai – mes visi internete sudarome agorą, laisvą ir spontanišką erdvę, kur pasakoma viskas apie viską, kur visi gali diskutuoti apie viską; virtualią agorą, kurioje internautai susikuria idėją viena ar kita tema, tęsia savo piligrimystę, ieškojimą arba, tiksliau sakant, kanalų junginėjimą (zapping). Internautas katalikas nėra išimtis. Jis ir laisvai priima Bažnyčios tikėjimą, tačiau vis tiek nori susidaryti savo nuomonę, pats vienas nuspręsti apie tai, kur yra jo gėris. Taigi, jis naršo tinkle vadovaudamasis dviem savo interesų poliais: atsižvelgia ir į tai, kur jį nuvedė paieška, ir į sprendimą paremtą tikėjimu bei pažinimu.

Mus, ganytojus, gali gąsdinti tai, kad tikintysis ar kiekvienas žmogus susidarys savo nuomonę. Mums labiau patiktų ginti silpniausius ir pažeidžiamiausius. Tačiau tam reikia atrasti kitas priemones ir atsisakyti cenzūros bei draudimų. Cenzūra visuomet yra blogas atsakymas, netgi tada, kai ji save papuošia gražiausiomis intencijomis pasaulyje. Ji visada atrodo nenuosekli ir savavališka, o galutine prasme netgi totalitarinė. Taigi, mūsų nereikia tam, kad tiesa taptų įtikinama. Vatikano II Susirinkimas primena tai: „...tiesa žmogų įtikina ne kitaip, kaip tik pačios tiesos galia švelniai ir drauge galingai įtaigodama jo protą“ (Dignitatis humanae, 1). Jei tikėjimo aktas nebūtų laisvas aktas, jis neturėtų jokios vertės. „Žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų sąmoningai ir laisvai rinkdamasis, tai yra pats iš vidaus skatinamas ir įtikinamas, o ne akla vidine paskata arba vien išorine prievarta“ (Gaudium et spes, 17).

Popiežius Benediktas XVI savo paskutinėje enciklikoje ragino suvienyti tiesą ir meilę mūsų gyvenime. Negali būti tiesos be meilės ir meilės be tiesos. Tiesa be meilės yra šalta, o meilė be tiesos – akla. Įspėti be cenzūros, pranešti be draudimo, aiškinti, o ne įsakyti – taip ganytojas turi rūpintis kiekviena svetaine ar tinklaraščiu, kuris skelbiasi katalikišku ar yra katalikų tvarkomas. Įtikinsime tik tuomet, jei skelbsime tiesą meilėje, meilės tiesą ir meilę tiesoje.

Pasauliui nelabai rūpi tai, kad Bažnyčia yra tikėjimo ar savo tikėjimo sergėtoja. Kuri religija neturi savo reguliavimo institucijos ir nesistengia apsiginti nuo galimų nukrypimų savo viduje? Pasaulis tikisi iš Bažnyčios gyvo tikėjimo liudijimo, tikisi pamatyti šio tikėjimo poveikį vadovaujant pasauliui.

Kitaip negu žmonės, internetas yra moraliai neutralus. Jis yra įrankis, ir žmogus jį gali panaudoti ir gėriui, ir blogiui. Kaip ir kiekvienas įrankis, kuris praplečia žmogaus galimybes, internetas gali ir kelti grėsmę, ir suteikti naujų galimybių. Viskas priklauso nuo to, kaip jis naudojamas. Jei nekalbėsime apie moralę žmonėms ir visų pirma sau, nepavyks ir interneto moralizavimas. Kokį Kristų parodome mūsų svetainėse?

Tai, ką Paulius VI pasakė prieš trisdešimt keturis metus apaštališkame paraginime Evangelii nuntiandi, gali būti panaudota kalbant apie internetą: „Bažnyčiai rūpi ne tik Evangelijos skelbimu aprėpti vis platesnes geografines sritis ar vis didesnes tautines grupes, bet ir pasiekti, kad Evangelijos galia būtų perkeisti Dievo žodžiui bei išganymo planui prieštaraujantys sprendimo kriterijai, svarbiausios vertybės, interesų objektai, mąstymo įpročiai, įkvėpimo šaltiniai ir gyvenimo modeliai“ (Evangelii nuntiandi, 19).

Prieš užbaigdamas norėčiau ypač atkreipti jūsų dėmesį į pačius vargingiausiuosiu. Cituoju: „Vienas iš svarbiausių rūpesčių šiandien yra (...) taip vadinamoji skaitmeninė atskirtis.“ Tai diskriminacijos forma, kuri atskiria vargšus ir turtinguosius dėl galimybės naudotis ar nesinaudoti naujosiomis informacinėmis technologijomis.

Individai, grupės, tautos privalo turėti galimybę naudotis naujosiomis technologijomis, kad galėtų pasinaudoti technologijų plėtros teikiamomis galimybėmis ir dar labiau neatsilikti. Pacituosiu Joną Paulių II: „Būtina, kad bedugnė, skirianti tuos, kurie gauna naudą iš naujų informacijos ir išraiškos priemonių ir tuos, kurie dar neturi priėjimo prie jų, netaptų neįveikiama neteisybės ir diskriminacijos priežastimi.

Taip kaip kryžius turi vertikalią ir horizontalią ašis, tokia turi būti ir mūsų evangelizacija tinkle: horizontali savo platumu ir vertikali savo gilumu bei kokybe.

Pabaigai norėčiau pacituoti vieną prancūzų autorių Jules Renard’ą: „Keli rasos lašai voratinklyje, ir štai deimantų upė.“ Tegul keli rasos lašai, kuriuos paliekame milžiniškame interneto tinkle, pakeičia jį visų akivaizdoje į deimantų upę!

 Iš italų k. vertė Elena Šiaudvytienė