Turbūt kiekvieno Tėvynę „išties mylinčio“ lietuvio sąmonėje yra sukirbėjusi Kazio Pakšto idėja – negeroje vietoje gyvename, oi negeroje. Beveik iš visų pusių esame apsupti nedraugingų imperijų (ar bent valstybių turinčių tokias ambicijas). Mūsų nuolat gviešiasi rusai (kas abejojate jų imperinėmis ambicijomis – pakelkite rankas!), lenkai (apsimetę draugais, o išties tik ir taikantys kokiam išsižiojusiam, nesusipratusiam lietuviui įbrukti į rankas lenko kortą ir kitaip jį nutautinti). Ačiū Dievui, trečia imperija su sostine Berlynu pasitraukė ar veikiau buvo patraukta per padorų atstumą. O tai neabejotinai dar ir su šitais problemų būtų, kurtų jie sau Klaipėdoje vokiškas mokyklas ir vis taikytų Memellandą pasigrobti.

O mes, mažutė kukli valstybė, geriau jau tikrai būtume išsikėlę į Madagaskarą ar Lotynų Ameriką ir įkūrę ten savo Dausuvą, šalį, plūstančią kokosų pienu ir medum.

Tokie pamąstymai nejučiom lenda į galvą tuomet, kai paskaitinėji jau kone prieš mėnesį Pew tyrimų centro JAV paskelbtą ataskaitą, apie viešosios nuomonės Rytų Europoje kaitą (palyginti su 1991-aisiais „Times Mirror Center“ atliktomis apklausomis). „Skandalingieji“ to sulyginimo duomenys nebuvo netikėti, nors visą lapkritį spauda ir internetas diskutavo apie juos, tarsi kokia nauja Amerika būtų atrasta: taip, stipriai sumažėjo piliečių, patenkintų perėjimu į demokratiją ir kapitalizmą. Nors jų vis dar kiek daugiau nei 50 nuošimčių, visgi tai nedžiugina.

Tačiau labai menkai (vos viena kita žinute) paminėtas vienas itin įdomus šios apklausos klausimas: „Ar kai kurios kaimyninių šalių dalys priklauso mums?“. Teigiamai į šį klausimą atsakė 58 procentai rusų (palyginimui – 1991-aisiais, tik 22 proc. – na va, argi ne tiesa, kad imperializmas ten stiprėja?), 51 procentas lenkų (1991-aisiais – 60, sumažėjo, bet lenkai gudrūs, jie meluoja, o išties tai žinom, ko jie siekia). Ir štai didžiausia įdomybė, net 40 procentų lietuvių (du iš penkių!) mano, kad dalis Lietuvos žemių yra kaimynų užgrobtos (1991-aisiais taip manė 46 proc.).

Nežinia, ką apie tokius rezultatus pasakytų velionis Lietuvos imperijos architektas Gintaras Beresnevičius. Gal apsidžiaugtų, kad šalininkų vis dar esama, o gal nusimintų, jog jų mažėja ir sėstų dar vieno tautą įkvepiančio traktato rašyti. Priminsiu, jog G. Beresnevičiaus imperijos vizijoje Lietuva turėjo apimti Latviją ir buvusios LDK slaviškose teritorijose atsiradusias valstybes. Nežinia, kiek tų, kurie turi teritorinių pretenzijų kaimynams sutiktų su G. Beresnevičiumi, nežinia, ar jie apskritai jį skaitė. Bet galvojant apie prarastas teritorijas, kylantis vaizdas veikiausiai yra vienareikšmis: romantinė mokyklinė Lietuva, nuo jūros iki jūros.

Latvija – bala jos nematė, populiariojoje sąmonėje jie dažnai „braliukai“, o dažniau, ko blogo, „bankrotai“, jau seniai užimti Maximos, Čili ir kito lietuviško kapitalo. Ukraina – toli. O štai Baltarusija... Jei apklausos klausimą pakreiptume taip: „kokią kaimyninę šalį laikote nesusipratimu, galinčiu ir neegzistuoti?“, atsakymas Lietuvoje būtų aiškus, tik atsakančiųjų nuošimtis – ne visai. Neseniai pasirodęs fotoalbumo „Didžioji Lietuva“ pirmasis tomas tą įspūdį tik dar labiau sustiprina.

Prieš pat Lietuvos Respublikos įsiliejimą į Šengeno erdvę nemažai turizmo agentūrų organizavo ekskursijas į Baltarusiją – mūsų pilių apžiūrėti, mūsų istorinėmis vietomis pasivažinėti. Žinoma, kad viskas ten mūsų, kas gi tie baltarusiai – kažkokia nesusipratusi liaudis, dažniausiai net į tautą pretenduot negalinti. Visus naujausius jų pasiekimus – kalbą, kolūkius, o iš jų ir prezidentą jiems atnešė rusai. Senesnius dalykus – baroką, pilis ir dvarus jiems atnešėme mes. Ir tą istoriją su kunigaikščiais ir Skorina, kurią dabar eksploatuoja jų opozicija, irgi mes parūpinome. Apskritai, jei ne mes, tai jie veikiausiai vien tik bulves tarp beržų ir mėlynai dažytų trobų kolūkiuose augintų. Ir jau seniai būtų kokių lenkų ar rusų visiškai praryti. O dabar va, turi savo nesuprantamą šalį, kurios nemaža dalis galėtų, ką ten galėtų, turėtų būti mūsų.

Ir taip yra ne tik populiariojoje sąmonėje. Šiek tiek glumino ir tai, jog vėlgi prieš mėnesį praūžusiuose Vilniaus ir Vilnijos gražinimo Lietuvai minėjimuose baltarusiai niekaip nebuvo minimi nei politikų nei istorikų kalbose. Lyg tai vien lietuvių ir lenkų reikalas būtų ir jokių baltarusių ten nė kvapo nesijaustų. O juk netrukus po to grąžinimo Baltarusiją „suvienijančio“ susirinkimo nariai buvo labai nustebinti to, kad Vilnia naujajai didžiajai Tarybų Baltarusijai nepriklausys. Bet kam Lietuvoje, ypač dabar, tai rūpi?

Kai Lenkijoje ar Rusijoje pasigirsta balsų, jog Lietuva ar Baltijos šalys yra keisti valstybiniai dariniai, nelabai turintys teisę egzistuoti, – nuoširdžiai nemalonu. Sakome, štai kokie jie, tie mūsų kaimynai, jiems tik imperinės ambicijos galvoje. Tačiau vos tik pagalvojus apie kitą kaimyninę valstybę, pasirodo, nemažai daliai tautiečių sukirba itin panašios mintys. Štai kokie kaimynai ir mes... Guodžia šioje situacijoje tai, kad mūsų tik trys milijonai, ir ačiū Dievui, tai mus apsaugo nuo kvailysčių.