Konstatuodami rimtus ir konkrečius faktus remiamės skaičiais. Jie parodo, kiek aktyvių ir pasyvių gyventojų šiuo metu yra Lietuvoje. Kiek iš jų laimingi, kiek nuošimčių sutrikę ar praradę viltį. Skaičių visagalybė žmones kaip asmenis sugrupuoja į teigiamus ir neigiamus, išryškindama šviesiąsias ir tamsiąsias gyvenimo peripetijas.

Jei patriotiškumu negalėtume pasidžiaugti kaip šimtaprocentine realybe, tai katalikiškumu didžiuojamės visu aštuoniasdešimčia procentų. Ne veltui Lietuvos šalis - Marijos žemė. O giesmė „Marija Marija" - džiaugsmo ir liūdesio susibūrimo pradžia ir pabaiga.

Katalikiškumas reiškia priklausymą konkrečiai tikėjimo bendruomenei. Taip pat tai - savo tikėjimo išraiškos liudijimas. Katalikų Bažnyčioje yra daug maldos grupių, jaunimo organizacijų, įvairiausių centrų ir sielovados institucijų. Kiekvienas ieškantysis gali atrasti kompetentingus asmenis ir sužinoti atsakymus į tuo metu iškilusius svarbiausius klausimus.

Katalikiškumui svarbiausia malda. Anot Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko, „kas moka melstis, tas moka ir prasmingai gyventi". Prasmės kartais nerandame tiek daug, kiek norėtųsi. Gal dėl to, kad nesimeldžiame? Kad elementariai nežinome, ką daryti maldos metu?

Kad suvoktume maldos būtinybę (vardan laimingesnio gyvenimo), pažvelkime į katalikiškumą Lietuvoje. Koks yra tikinčiųjų susivokimas tikėjimo kelyje? Ar tikėjimas matomas ir patiriamas konkrečiose gyvenimo situacijose? Ar tikėti reikia tik būnant Bažnyčioje? Ar kiekvienas save laikantis kataliku moka melstis?

Lietuva katalikiškame pasaulyje priklauso tai didelei valstybių grupei, kurioje pagrindinė problema yra nominaliosios katalikybės augimas. Anot popiežiaus Jono Pauliaus II, pakrikštytieji praranda gyvo tikėjimo prasmę ar netgi, žiūrint iš šalies, jau neatrodo esantys Bažnyčios nariai, jų gyvenimo būdas yra nutolęs nuo Kristaus ir jo Evangelijos. Ši situacija apima didžiąją dalį Vakarų pasaulio. Ne išimtis ir Lietuva. Svarbiausias šios situacijos požymis - žmonės sakramentalizuoti (priėję sakramentų, „sutvarkyti", „prileisti"), tačiau jų tikėjimas paviršutiniškas arba jo beveik nėra. Tikėjimo praktikavimas labai paviršutiniškas ir neaktyvus. Kasdienis gyvenimas mažai skiriasi nuo nekrikštytųjų ar netikinčiųjų.

Dabartinę padėtį, esančią Lietuvos parapijose, suformavo du faktoriai. Vienas jų - tai bendri visą pasaulį apėmę supasaulėjimo (sekuliarėjimo) procesai. Vakarų patirtis byloja, jog bendros tendencijos Lietuvoje vėluoja bent 10-20 metų. Todėl pravartu mokytis iš Vakarų tiek pasiekimų, tiek ir klaidų atžvilgiu.

Antras svarbus momentas - sovietinio ateizmo padaryta žala. Bažnyčia Lietuvoje patyrė persekiojimus, kokių beveik nebuvo Vakaruose. Praeities laikotarpis stipriai sužalojo parapijinį bendruomeninį gyvenimą, palikdamas tik minimumą. Parapijos modelis pasižymėjo „pliku" sakramentų teikimu (administravimu), be jokio pasiruošimo ir parengimo, nes katechezė buvo uždrausta. Iš tokio sakramentų šventimo negalėjo būti bendruomeninio gyvenimo.

Šiuo metu Lietuvoje parapijinis gyvenimas yra pasikeitęs, nes pokyčiai gyvenime ir visuomenėje reikalauja nuoseklios parapijos gyvenimo reformos.

Beveik trys milijonai Lietuvos žmonių sakosi esą katalikai. Sklaidant statistiką ir rūšiuojant pelus nuo grūdų, tenka žmones skirstyti į grupes. Pasitelkime tris, kurioms turi būti taikomi skirtingi sielovadiniai metodai.

Pirmajai grupei priklausytų apie 26% žmonių, kurių gyvenime svarbus katalikiškas tikėjimas, artimas Bažnyčios tikėjimui. Šiai grupei priklauso didžioji dalis iš tų 10% katalikų, kurie nuolat švenčia Mišias.

Antrajai grupei galima priskirti 39% žmonių, kurių tikėjimas sinkretiškas (susimaišęs/sumišęs) su katalikybės priemaišomis. 40% jų netiki pomirtiniu gyvenimu, 51% netiki prisikėlimu po mirties, 33% tiki reinkarnacija (persikūnijimu).

Trečiajai grupei priskiriami 35% asmenų, kuriuose vyrauja nekrikščioniškas tikėjimas ir yra didelė dalis ateizmo. 20% jų netiki, kad egzistuoja Dievas, 15% nėra tikri, kad Jėzus tikrai gyveno, 20% mano, kad Jėzus buvo tik išskirtinis žmogus.

Matydami realią situaciją, galime teigti, jog tiek Evangelijos skelbimas (evangelizacija), tiek tikėjimo tiesų mokymas (katechezė) parapijoje iš esmės pakeistinas bei patobulintinas. Kyla klausimas: kaip pereiti iš administracinio parapijos modelio, kur tik teikiami sakramentai, į bendruomeninį, kur sakramentai švenčiami bendruomenėje, kad tikėjimas būtų gyvas ir esminis kriterijus?

Žvelgdami į skaičius, matome, jog daugybė pakrikštytųjų yra paradę gyvą tikėjimą arba niekada jo neturėję. Jų gyvenimas nutolęs nuo krikščionybės.

Kokia mano, kaip kunigo, misija? Bažnyčia kviečiama savo veiklą kreipti į įvairaus amžiaus pakrikštytuosius. T. y. tuos, kurie krikščionybę priima tik išoriškai arba visai jos nepriima. Evangelizuoti - kiekvieno krikščionio pareiga. Anot Šarlio de Fuko, esame pašaukti skelbti Evangeliją ne žodžiu nuo stogų, o savo gyvenimu.

Evangelizacija nesibaigia kartą paskelbus Evangeliją ar priėjus Pirmosios Komunijos. Tai visą gyvenimą trunkantis procesas, kada stengiamasi „suremontuoti" savo gyvenimą ir gyventi kitaip. Kad katalikiškumas augtų ne skaičiais, o prigytų žmonių protuose ir širdyse.

"Šiaurės rytai"