Prieš 55 metus – 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime buvo įvykdytas mirties nuosprendis Jonui Žemaičiui. Siūlome paskaityti, pasižiūrėti ir pasiklausyti amžininkų prisiminimų apie išskirtinę asmenybę – vyriausiąjį Lietuvos pokario partizanų vadą, partizanų generolą Joną Žemaitį-Vytautą.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis.

Norėtųsi laidą pradėti nuo vieno gana keisto Jono Žemaičio biografijos fakto – į partizaninį judėjimą jis įsitraukė gana vėlai, tik 1945 metų vasarą. Kodėl? Juk jis buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas, jau vien tai turėjo sukelti čekistų susidomėjimą.

Jonas Žemaitis tiesiog laukė nurodymų iš Lietuvos Laisvės šaulių organizacijos vadovybės, o vėliau – ir iš Lietuvos laisvės armijos. Kaip kadrinis karininkas, pripratęs prie kariškos disciplinos bei tvarkos, reikia manyti, tiesiog nenorėjo užsiimti saviveikla. Juk čia mums dabar žinomi įvairūs istoriniai faktai, o kas tais laikais galėjo prognozuoti įvykių seką?

Kokia tai organizacija?

Istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė išsamiai visą šią istoriją aprašė. Pasak jos, 1943 m. rudenį Raseiniuose gyvenęs generolas Stasys Zaskevičius pakvietė Raseinių apskrities viršininko pavaduotoją kpt. Praną Gužaitį, Šiluvos kooperatyve dirbantį kpt. Joną Žemaitį, ltn. Vytautą Digrį, j. ltn. Bronių Urbutį ir kitus Lietuvos karininkus stoti į pogrindžio Laisvės šaulių organizaciją. J. Žemaičiui buvo pavesta Laisvės šaulių batalioną organizuoti Šiluvos valsčiuje. Tačiau po Laisvės šaulių organizacijos kritikos Lietuvių fronto (LF) laikraštyje „Į laisvę“, (tai atskira istorija) P. Gužaitis pradėjo kurti savarankišką organizaciją – Vytauto Didžiojo sąjungą. J. Žemaičio iniciatyva į Vytauto Didžiojo sąjungos šaulių kuopą įstojo beveik visi aktyvesni Šiluvos žmonės. Vyravo nuostata, jog reikia pasilikti Lietuvoje ir priešintis bolševikų okupacijai. Priešintis organizuotai, nes J. Žemaitis, kaip ir teigia tų įvykių liudytojai, iš tikrųjų mąstė ateities kategorijomis.

Pasakoja Kęstučio partizanų apygardos „Žaibo“ būrio vadas Steponas Bubulas*

Steponas Bubulas teigia, jog J. Žemaitis iš tiesų mąstė valstybiškai: privalome pasipriešinti, nes, viena vertus, mums niekas laisvės ant padėklo neatneš, kita vertus – galbūt taip pavyks atsverti tą gėdą už nepasipriešinimą 1940-aisiais.

Lietuvos karininkus ta gėda iš tikrųjų stipriai degino iš vidaus. Tik vieni buvo pragmatikai ir pasirinko bėgimą į Vakarus, kiti – pasiryžo likti ir kautis.

Grįžkime prie J. Žemaičio biografinių faktų. Dar nacių okupacijos metais jis įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę. Žinomas faktas, kad J. Žemaitis 1944 m. kovo 15 d. buvo paskirtas Seredžiaus 310-ojo bataliono vadu. Po Vietinės rinktinės sunaikinimo jis grįžta į Šiluvą. Frontą ten ir praleidžia. Kas vyksta toliau? Juk NKVD tikrai žino jo biografiją ir tikrai negali palikti ramybėje.

Čekistai pradeda ieškoti J. Žemaičio jau rugsėjo pradžioje. Jis pasitraukia pas giminaitę į Dotnuvos valsčių, vėliau vėl grįžta į tėviškę – Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą. Ir tuo metu nutinka įvykis, iš dalies nulėmęs J. Žemaičio likimą. Gruodį pas jį atvyksta kapitonas P. Gužaitis. Pokalbio metu Gužaitis tiesiog papasakoja, kad anapus fronto linijos daugelis šneka, jog vokiečiai su Vakarų pagalba per artimiausias savaites iš Lietuvos išstums Raudonąją armiją. Todėl tarsi atrodė išmintinga slapstytis ir laukti to momento.

O iš kur atsiranda kontaktai su Lietuvos Laisvės armija?

1945 m. sausio mėnesį pas J. Žemaitį atėjo Lietuvos laisvės armijos narys Petras Bartkus-Žadgaila. Jis pasiūlė stoti į LLA ir imtis vadovauti partizanų junginiams. Tiesa, tuo momentu iškilo tam tikrų nesutarimų. P. Bartkus prieštaravo kapitono P. Gužaičio nuostatai, jog lietuviams reikia važiuoti į Abvero žvalgybos mokyklas mokytis partizaninės taktikos. Manau, kad tiesiog buvo nuogąstaujama, jog Vakarų sąjungininkai vėliau kaip nors susies lietuvių partizaninį judėjimą su naciais ar pan.

Kita vertus, Petras Bartkus, ko gero, vokiečių nacius laikė lygiai tokiais pat priešais, kaip ir rusų bolševikus?

Žinoma taip. J. Žemaitis taip pat nepuoselėjo iliuzijų, kad naciai rūpinasi Lietuvos ateitimi. Dabar sunku pasakyti, kokia buvo jo nuostata konkrečiu Abvero mokyklų klausimu – pragmatiška ar kategoriška, kaip P.Bartkaus. Greičiausiai pragmatiška, nes vykdydamas kapitono P. Gužaičio nurodymus, jis pats bandė užverbuoti kelis vyrus į tas Abvero mokyklas. Kita vertus, tai galėjo būti tiesiog įsakymo vykdymas.

Tačiau J. Žemaitis juk tame susitikime su P. Bartkumi nesutiko iškart išeiti į mišką?

Todėl ir galima numanyti, kad jis laukė aukštesnės vadovybės nurodymų, pagal karišką subordinaciją. Išklausęs P. Bartkaus pasiūlymą išeiti į mišką, J. Žemaitis atsakė, kad vieną mėnesį lauks nurodymų iš kpt. P. Gužaičio ar gen. S. Zaskevičiaus. Kitas faktas – 1945 m. balandžio 23 d. J. Žemaitis prisiekė ir įstojo į Lietuvos Laisvės armiją. Įstojo į šią organizaciją ne pačiu idealiausiu metu. Ką tik buvo sunaikintas LLA Šiaulių apygardos štabas: balandžio 4 d. suimtas jam vadovavęs Adolfas Eidimtas. Ko gero, galima sakyti, kad būtent tada prasidėjo J. Žemaičio – būsimo Lietuvos partizanų vado kelias. Kelmės, Raseinių, Šiaulių apskrityse veikė atskiri partizanų būriai, kurie pagal numatytą LLA struktūrinę schemą turėjo priklausyti „Vėgėlės“, „Ungurio“ rinktinėms. Rinktinės tuo metu dar tik formavosi. J. Žemaitis į partizanus išėjo birželio 2 d. Jis atėjo į Juozo Čeponio-Budrio vadovaujamą Raseinių apskrityje veikiančią „Žebenkšties“ rinktinę ir pasirinko Dariaus slapyvardį. Tuomet buvo paskirtas rinktinės štabo viršininku. Pirmomis partizanavimo dienomis būtent jam teko kurti pagrindinius partizanų veiklą reglamentuojančius dokumentus ir drausmės statutus.

Pasakoja buvusi partizanų ryšininkė Eleonora Grigalavičiūtė-Vida*

Girdėjome buvusios ryšininkės Eleonoros Grigalavičiūtės pasakojimą. Pasak jos, J. Žemaitis paleidžia, kaip galima spręsti, čekistų agentą. Neaiškūs lieka motyvai. Sunku patikėti, kad tai įvyko tik dėl ryšininkės nuostatų jos akivaizdoje nežudyti.

Žinoma, labai to norint buvo nesunku tą šnipą nušauti ryšininkei nei matant, nei girdint. Tačiau čia, man regis, ir pasireiškė J.Žemaičio toliaregiškumas. Na, neiššaudysi visų šnipų, neišnaikinsi visų bolševikų, nelaimėsi šio karo vien savo pajėgomis. J.Žemaitis, ko gero, tuo metu nemanė, kad būtent jis yra ta paskutinė instancija, sprendžianti, mirti tam žmogui, ar gyventi. Partizanai neturėjo kalėjimų, kur galėtų ką nors laikyti ir rinkti jo kaltės ar nekaltumo įrodymus bei po to objektyviai spręsti. Tiesiog reikia atsižvelgti ir į laikmečio specifiką, į pačios situacijos sudėtingumą.

Tačiau grįžkime prie J. Žemaičio kitų biografijos faktų. 1945 m. spalio pradžioje „Žebenkšties“ ir „Lydžio“ rinktinių vadovybės paskelbė, kad kuriama nauja – „Žaibo“ apygarda. Šios apygardos vadu buvo išrinktas J. Žemaitis, štabo nariais – Juozas Čeponis, Petras Bartkus ir Algimantas Zaskevičius, generolo Stasio Zaskevičiaus sūnus. Štabas numatė sutelkti atskirus partizanų būrius, sukurti gerą ryšių sistemą ir Organizacinį sektorių, informuoti visuomenę apie tarptautinę padėtį bei partizanų tikslus ir t. t. A. Zaskevičius žiemą apsigyveno Raseinių valsčiaus Dumšiškių kaimo ūkininko Juozo Judicko tvarte įrengtame bunkeryje. Jis spalio mėn. išleido informacinį biuletenį „Karinė ir politinė apžvalga“; P. Bartkus apsistojo Viduklės valsčiaus Anžilių kaime, ten nuo lapkričio mėn. pradėjo leisti laikraštį „Laisvės varpas“. J. Čeponis ir J. Žemaitis nuolatinės dislokacijos vietos neturėjo, lankė partizanų dalinius. Žiemą J. Žemaitis praleido Sandraviškių miško partizanų stovykloje. Sprendžiant iš visko, Algimantas Zaskevičius išties turėjo didelių ambicijų, tačiau jo veikla nieko gero partizaniniam judėjimui neatnešė. Bandė įkurti apygardą, tačiau jam nepavyko. Ir ta jo Vyčio vardu pavadinta apygarda egzistavo tik popieriuje. Čia nereikia painioti su jau tuo metu Šiaurės Rytų Aukštaitijoje veikusia Vyčio apygarda. Vėliau A. Zaskevičius tapo išdaviku.

1945 –1946 m. žiemą Žaibo apygardos kūrimo darbas praktiškai sustojo. Iškilus nesutarimams su A. Zaskevičiumi ir nenorėdama paklusti apygardos štabui, Lydžio rinktinės vadovybė 1946 m. balandžio mėn. pradėjo kurti naują apygardą. Vėliau ji bus pavadinta Kęstučio vardu ir jos pirmuoju vadu taps Juozas Kasperavičius-Visvydas. Kaip visa tai vyko?

Kovo mėn. J. Žemaitis ir P. Bartkus vėl pradėjo kurti apygardą. Jie ieškojo ryšių su Šiaulių ir Kėdainių apskrityse veikiančiomis Vytauto Didžiojo ir Povilo Lukšio rinktinėmis. Gegužę Žaiginio miške J. Žemaitis susitiko su P. Lukšio rinktinės vadu Jonu Jasinevičiumi-Margiu, tačiau šis susitikimas praktiškai nieko nedavė, nes netrukus dėl čekistų provokacijų rinktinė buvo dezorganizuota, legalizavęsi rajonų vadai – užverbuoti, o rinktinės vadas – suimtas. P. Bartkus iškeliavo į Raseinių valsčių pas jau minėtą Juozą Čeponį, kur turėjo atnaujinti ryšius su tauragiškiais ir tartis su Lydžio rinktinės vadu J. Kasperavičiumi dėl apygardos kūrimo.

Jonas Žemaitis (antras iš kairės) su kovos draugais

Nuotykių ir čia nepavyko išvengti. Kiek yra žinoma, grįždamas iš šio susitikimo, Jonas Žemaitis liepos 6 d. pateko į kautynes. Jis tuo metu pasiekė Pyragių miške stovyklavusią Povilo Morkūno kuopą. Po kelias valandas trukusio susišaudymo partizanams teko trauktis ir, kaip teigiama, tik dėl išmintingo ir šaltakraujiško J. Žemaičio vadovavimo žuvo vos vienas partizanas. Du MVD 4-osios šaulių divizijos pulkai (1700 kareivių) savaitę šukavo aplinkinius miškus ir gyvenvietes, tačiau partizanams pavyko išvengti smūgio. J. Žemaičio vadovaujamas 15 partizanų būrys pasiekė Tyrulių pelkes. Čia susitiko su Vytauto Didžiojo rinktinės vadu Jonu Belaglovu-Algiu, nustatė rinktinių veiklos ribas ir aptarė ryšį, tačiau pareigūnų, tinkamų darbui apygardos štabe, ši rinktinė neturėjo.

Pasakojant chronologiškai, dar prieš tai įvyko vienos žymiausių Žemaitijoje Virtukų miško kautynės, kuriose dalyvavo ir J. Žemaitis. Partizanai jose neteko net 15-os kovotojų. Ir tuo metu kurį laiką organizacinis darbas buvo sustojęs. Ko gero, šiomis kautynėmis galima iš dalies paaiškinti faktą, kodėl Kęstučio apygarda buvo įkurta taip vėlai. Tačiau grįžkime prie paties J. Žemaičio biografijos. 1946 m. rugpjūčio 20 d. tuometinis „Šerno“ (buvusi „Žebankšties“) rinktinės vadas minėtasis A. Zaskevičius išvažiavo į Vilnių pas Juozą Markulį ir rinktinės vadu tapo J. Žemaitis.

Dėl kurių priežasčių rinktinės taip dažnai keitė pavadinimus? Atrodo, tai buvo būdinga tik Pietų Žemaitijai.

Dėl konspiracijos. Štai A. Zaskevičius pakeitė „Žebenkšties“ rinktinės pavadinimą į „Šerno“ būtent po jau minėtų Pyragių kautynių. Žinoma, tam tikros painiavos yra ir gal kartais yra sudėtinga suprasti, apie kokį konkretų organizacinį vienetą šnekama. Lygiai dėl tos pačios priežasties partizanai dažnai kaitaliojo ir slapyvardžius.

Aišku, J. Žemaitis tampa Šerno rinktinės vadu. Ir būtent tuomet jis jau pasirašinėja Adomu?

Taip, tačiau Adomas yra tik jo rašytinis slapyvardis. Žodinis, sakytinis slapyvardis tampa Mockus. Prieš tai, kaip minėjome, buvo Darius.

Maždaug tuo metu kūrėsi ir visa Jungtinė Kęstučio apygarda?

Tuo metu P. Bartkus dalyvavo pasitarimuose su „Lydžio“ ir „Žalčio“ rinktinėmis dėl Jungtinės Kęstučio apygardos kūrimo. Jis turėjo ne tik „Šerno“, bet ir Vytauto Didžiojo rinktinės atstovo įgaliojimus. Nusivežė ir J. Žemaičio sukurtą apygardos veiklos projektą, tačiau apygardos pagrindu buvo priimtas „Lydžio“ rinktinės projektas, kuris buvo išsiųstas rinktinių ir atskirų padalinių vadams. O 1946 m. rugsėjo 21 d. J. Žemaičio vadovaujama „Šerno“ rinktinė oficialiai įstojo į Jungtinę Kęstučio apygardą, kurios vadu buvo jau minėtas Lietuvos karo aviacijos kapitonas Juozas Kasperavičius-Visvydas.

Kuo pasireiškė dviejų karininkų – J. Žemaičio ir J. Kasperavičiaus – bendradarbiavimas?

Pirmiausia jie stengėsi įvesti karišką tvarką partizanų būriuose, užmegzti ryšius tarp kitų struktūrinių padalinių, sukurti konspiracijos sistemą, patikimą ryšių tinklą ir pan. Kuriant programinius dokumentus ir organizacinę struktūrą buvo remiamasi Lietuvos Laisvės Armijos programinėmis nuostatomis. Tiesa, kai kurie partizanų struktūriniai padaliniai stengėsi jas įgyvendinti tiesiog neatsižvelgdami į realybę. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo rinktinė norėjo stoti į Jungtinę Kęstučio apygardą, tačiau tam priešinosi Žemaičių apygardos vadovybė, kuri šią, taip pat Joniškio apskrityje veikiančią „Genio“ rinktinę laikė savo padaliniais, nes taip – į keturias apygardas – buvo numatyta skirstyti Lietuvos teritoriją LLA vado įsakyme.

Vadinasi, LLA įvairūs direktyviniai nurodymai buvo tam tikra kliūtis?

Ne kliūtis, o tiesiog pati situacija buvo kitokia, reikėjo tiesiog lanksčiau į tai žiūrėti. Iš tikrųjų labai greitai nebeliko jokios problemos, nes visi paprasčiausiai suvokė, kaip dažnai būna, jog dokumentų nuostatomis ne visada būtina sekti paraidžiui.

Įdomus ir J. Žemaičio santykis su vietos gyventojais civiliais. Štai istorikė Nijolė Gaškaitė rašo: „J. Žemaitis daug dėmesio skyrė Organizacinio sektoriaus tinklo sukūrimui. Savanorio rinktinėje vienam partizanui vidutiniškai teko šeši OS nariai, tuo tarpu stipriose Lydžio, Naro (buvusi Žalčio) rinktinėse OS narių buvo tik du kartus daugiau, o Vytauto Didžiojo ar Povilo Lukšio rinktinėse – net du kartus mažiau nei partizanų. Šis santykis apygardoje vidutiniškai buvo 3:1. Toks didelis legaliai gyvenančių partizanų talkininkų skaičius rodė, kad J. Žemaitis puikiai suprato, jog be gyventojų paramos partizaninis pasipriešinimas yra neįmanomas. Jis mokėjo gražiai bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis (savo pavaldinius mokė nežiūrėti į kiekvieną žmogų kaip į priešą), kurie po trumpo pokalbio duodavo iškilmingą OS nario priesaiką.“... O kaipgi patys gyventojai vertino Joną Žemaitį? Ar jis jiems nebuvo tiesiog „banditas“, kaip tais laikais buvo vadinami visi partizanai?

Šiuo atveju nebuvo išimčių. Vadai, tarp jų ir J. Žemaitis, nesistengė visur, kur užeina, skelbtis – kas jie tokie yra. Todėl ir gyventojų požiūris į J. Žemaitį buvo lygiai toks pat, kaip ir į kitus jo bendražygius.

Norėtųsi pacituoti ir Kęstučio apygardos vadą Juozą Kasperavičių-Visvydą: „Ne visi vadovaujantys asmenys sveikai žiūrėjo į būtinybę jungtis. Vieni prisistatinėjo kaip pogrindžio organizacijų, sukurtų vokiečių okupacijos metais ir pabėgusių į Vokietiją, atstovai, kaip jų programų ir tradicijų pasekėjai, kiti bijojo, kad plečiantis ir vystantis organizacinėms struktūroms neteks savo įtakos, todėl stojo prieš veržlų junginių susijungimą. Tokioje atmosferoje tariantis apie susijungimo būtinybę ir svarstant konkrečius planus, ne kartą po keleto pasišnekėjimų vienijimosi darbas nė per žingsnį nejudėdavo į priekį. Kai kurie stipresni vienetai, turintys geresnes veiklos sąlygas, kai iškildavo susijungimo klausimas, stengdavosi jo išvengti, kritikuodavo silpnesnius vienetus arba imdavosi spaudimo ir diktato.“ Taigi, ko gero, negalime šnekėti apie sklandų organizacijos kūrimąsi?

Pirmiausia, faktas, jog Visvydas čia tikrai ne apie J. Žemaitį rašė, nes J. Žemaitis neturėjo ambicijų žūtbūt perimti vadovavimą apygardai. Šį teiginį nesunku įrodyti. Įvertindamas J. Žemaičio veiklą 1947 m. vasario 16 d. Kęstučio apygardos vadas jį apdovanojo pasižymėjimo ženklu. Jau vien tai rodo jųdviejų santykius. Kita vertus, net ir legaliai gyvenantys bei veikiantys žmonės negali be skandalų sukurti kokios nors organizacijos. O ką čia jau šnekėti apie tą laikotarpį ar apie tas sąlygas. Tačiau dviejų karininkų bendradarbiavimas truko neilgai. 1947 m. balandžio mėn. pradžioje į Batakių k. apylinkes atvyko apie 200 vidaus kariuomenės kareivių. Jungtinės Kęstučio apygardos štabo bunkerio apytikrę vietą buvo nurodęs MGB agentas Juozas Markulis. Eigulio Juknos sodyboje bunkeris buvo surastas. Tuo metu jame buvo J. Kasperavičius su adjutantu Albinu Biliūnu-Džiugu. Tris valandas partizanai kovėsi, degino dokumentus. Jėgos aiškiai buvo nelygios. Partizanai, nenorėdami pasiduoti, susisprogdino. Jų kūnai buvo atvežti į Tauragę. Apdegę lavonai buvo rodomi kitiems suimtiesiems. Buvęs partizanas Jonas Gaidauskas-Breivė prisimena: „Matau, ant žemės paguldyti Juozas Kasperavičius-Visvydas ir Albinas Biliūnas-Džiugas. Man jie atrodė tokie dideli, kaip milžinai...“.      

Kalbėjomės apie pirmąjį J. Žemaičio partizaninės veiklos etapą – iki 1947 m. balandžio. Kas gi vyksta toliau?

Po J. Kasperavičiaus žūties, be abejonės, pirmoji užduotis buvo atkurti Kęstučio apygardos štabą ir toliau tęsti partizanų junginių centralizacijos veiklą. Juolab kad dar iki vado žūties buvo užmegzti ryšiai su kaimynine „Tauro“ apygarda, kurios teritorijoje buvo organizuotas pirmasis partizanų vadų suvažiavimas. J. Kasperavičius-Visvydas šiam suvažiavimui buvo parengęs išsamų pranešimą apie situaciją apygardoje bei bendrą padėtį.

Tačiau šiame suvažiavime realiai dalyvavo tik dviejų apygardų atstovai dėl to, kad jis buvo paankstintas dėl Juozo Markulio-Erelio provokacijų. Tuo metu Tauro apygardos žmonės išdaviką jau demaskavo. Kaip J. Žemaitis reagavo į tokio negausaus suvažiavimo rezultatus?

J. Žemaitis reagavo gana kritiškai, tačiau būtent dėl to, kad tik dvi apygardos realiai dalyvavo. Bet kitus buvo tikimasi pajungti per ryšininkus, kas, kaip pamatysime vėliau, tikrai pavyko. Kita vertus, J. Žemaitis visiškai pritarė suvažiavime išdėstytoms mintims ir sutiko su tuo, kad reikia užmegzti ryšius su užsieniu. Maža to, jis pasiryžo pats išvykti į Vakarus tų ryšių sukurti, kadangi puikiai mokėjo kelias užsienio kalbas bei buvo ten mokęsis karo akademijoje.

Tačiau likimas šiuos J. Žemaičio planus pakoregavo savaip?

Iš tikrųjų, 1947 m. balandžio 12–15 d. šiuo klausimu buvo paskirtas Tauro ir Kęstučio apygardų vadų pasitarimas. Į jį turėjo vykti J. Kasperavičius, J. Žemaitis, Petras Bartkus ir Juozas Čeponis. Pakeliui vyrai pateko į pasalą ir buvo sužeistas P. Bartkus, taip pat buvo sužinota, kad sunaikintas visas Kęstučio apygardos štabas: J. Kasperavičius žuvo, o P. Paulaitis – suimtas. Taip į užsienį 1947 m. birželio mėn. iškeliavo Tauro apygardos atstovas Juozas Lukša ir Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas iš „Dainavos“ apygardos.

Ir būtent tuo metu J. Žemaitis paskiriamas Jungtinės Kęstučio apygardos vadu?

Taip, 1947 m. gegužės 20–25 d. P. Bartkaus iniciatyva buvo sukviestas apygardos ir rinktinių vadų pasitarimas, kuriame Kęstučio apygardos vadu vietoj žuvusio J. Kasperavičiaus buvo išrinktas J. Žemaitis.

Pasakoja buvusi Jono Žemaičio ryšininkė Nina Nausėdaitė-Rasa**

Kokie buvo J. Žemaičio pirmieji žingsniai, jį paskyrus Kęstučio apygardos vadu?

Pirmiausia J. Žemaitis paskyrė naują rinktinės vadą vietoj savęs – Edmundą Kurtinaitį. Kadangi karininkų jau beveik nebuvo, štabus teko formuoti iš mokytojų, kuriuos reikėjo apmokyti ne tik vadovauti partizanų daliniams, bet ir naudotis ginklu. Pasikeitus vadovybei, dėl konspiracijos teko pakeisti ne tik šifrus, slapyvardžius, bet ir rinktinės pavadinimą: nuo 1947 m. liepos 5 d. ji buvo pavadinta „Knygnešio“ vardu. Sutvarkęs rinktinės reikalus, J. Žemaitis ėmėsi formuoti apygardos štabą. Buvo parinkta būstinės vieta: pasirūpinta, kad apylinkėse nesislapstytų plėšikaujančių asmenų, nebūtų vykdoma jokių partizanų kovinių akcijų, galinčių išprovokuoti MVD kariuomenės siautimus. Žiemai štabo būstinei Skaudvilės valsčiuje buvo įrengti keturi bunkeriai. Išaiškinus vieną slėptuvę, būtų buvę galima pereiti į kitą. Štabą J. Žemaitis norėjo suformuoti iš visų rinktinių atstovų, tačiau ne visos rinktinės turėjo tam tinkamų pareigūnų. Štabe dirbo jauni vyrai: P. Bartkus, Vytautas Gužas, Antanas Liesys ir kt. J. Žemaitis, būdamas nepaprastai darbštus, stengėsi kuo greičiau sukurti pagrindinius partizanų veiklą reglamentuojančius statutus bei aktus ir aprūpinti jais partizanų dalinius ir sutvarkyti juos Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu. Jis taip pat daug dėmesio skyrė spaudos leidybai ir platinimui. Operatyvinio skyriaus viršininku paskirtas V. Gužas, kuris tuo metu  rašė: „Patekau į kietas vado rankas, kur nedrįstu pareikšti nuovargio, paguodos; žodis „negalima“ iš žodyno turi būti išbrauktas. Dirbam per dienas ir naktis, negaudami jokio atsikvėpimo.“

J. Žemaitis taip pat didelį dėmesį skyrė ir partizaninei spaudai. Nuo 1947 m. rudens apygardos laikraštis „Laisvės varpas“ ėjo reguliariai kas dvi savaites, o platus OS narių tinklas jį platino Raseinių, Jurbarko, Kėdainių, Šiaulių ir kitose apskrityse. Spaudos darbui pasitelktas buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, LAF’o narys, iki okupacijos dirbęs Krašto apsaugos ginklavimosi laboratorijoje, plk. Dominykas Steponaitis, gyvenęs Tauragėje ir dirbęs gydytoju. Tačiau bemaž svarbiausias veiklos prioritetas, ko gero, išliko tas pats – visų partizanų junginių centralizacija ir Vyriausios partizanų vadovybės sudarymas. Kaip vyko šis procesas toliau?

Pirmiausia, toliau vyko konsultacijos su „Tauro“ apygardos vadu A. Baltūsiu, su kuriuo buvo geras ryšys. 1947 m. vasarą Kęstučio apygarda dar turėjo neblogą ryšį su Vytauto ir Vyčio apygardomis. Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis buvo su J. Žemaičiu tarnavęs viename pulke dar Lietuvos kariuomenėje. J. Žemaitis siekė, kad formuojant vyriausiąją vadovybę dalyvautų visų apygardų atstovai, todėl 1947 m. birželio 10 d. pakvietė Rytų Lietuvos partizanų vadus Joną Kimštą ir D. Vaitelį vykti kartu į pasitarimą su Tauro apygardos vadovybe, tačiau J. Markulio įtaka Aukštaitijoje ir čekistų intrigos susitikimą sutrukdė.  Nors pataikaudamas J. Kimšto savimeilei J. Markulis buvo jį paskyręs Šiaurės Rytų Lietuvos srities vadu, praktiškai srities štabas suformuotas nebuvo. Neveikė ir J. Vitkaus-Kazimieraičio iniciatyva mėginta kurti Pietų Lietuvos partizanų srities vadovybė, tad susijungimas buvo formalus.

Jonas Žemaitis-Vytautas

Tuo tarpu J. Žemaitis nematė tinkamesnio modelio vadovauti visos Lietuvos partizanų apygardoms, negu per sričių štabus. Tai buvo jo idėja, kurią jis visokeriopai propagavo ir stengėsi įgyvendinti. 1947 m. rugpjūčio 23 d. įvyko dar vienas A. Baltūsio ir Kęstučio apygardos atstovo Žygimanto pasitarimas. Gavęs jo protokolą, su rinktinių vadais apsvarstęs pasiūlymą stoti į BDPS, J. Žemaitis paprašė priimti apygardą į vieningą pogrindžio organizaciją, kuri 1947 m. spalio mėn. buvo pavadinta Demokratiniu Lietuvos sąjūdžiu. 1947 m. spalio 1 d. toks sprendimas buvo priimtas. Tai ir buvo faktiška partizanų junginių centralizavimo pradžia.

Čia norėtųsi pacituoti patį J. Žemaitį. Būtent jis parengė vieningos organizacijos įstatų matmenų projektą, kuriame numatė organizacijos struktūrą, tikslus. Projekte J. Žemaitis vėl iškėlė partizanų sričių sukūrimo būtinybę: „Vadovybės nuomone, sritiniai apygardų susijungimai yra būtini jau vien tik apygardų veiklos tarpusavio derinimui ir glaudesniam jų bendradarbiavimui užtikrinti. Centrinės vadovybės dalinio ar visiško išblaškymo, sunaikinimo bei veiklos paralyžiavimo atvejais sričių vadovybės liks tais atsparos mazgais, kurie ir toliau nenutrūkstamai vadovaus laisvės kovos sąjūdžiui savo apimtyse ir kuriais eventualiai bazuosis naujai sudaroma centrinė vadovybė“. J. Žemaitis kritikavo esamą padėtį: „ mūsų nuomone, senasis Demokratinio Lietuvos sąjūdžio Prezidiumas ir Vyriausiasis Ginkluotųjų pajėgų štabas yra silpni, neatitinka žūtbūtinę kovą vedančios tautos dvasios, pažiūrų bei lūkesčių, o svarbiausia – neatitinka tikrovės, kurioje ši kova šiandien Lietuvoje vyksta“. Taigi, jis siekė, kad vyriausioji partizanų vadovybė realiai vadovautų pasipriešinimui ir būtų veikli. Ar šiuo pagrindu buvo iškilę kažkokių nesutarimų su kitų apygardų vadais?

Matyt, galima sakyti, jog nesutarimų nebuvo. Visi siekė susijungti, ir visus ta nežinomybė, bendros vadovybės nebuvimas slėgė. Tik šiuo klausimu veikliausi kaip tik ir buvo Pietų žemaičiai su J. Žemaičiu priešakyje bei dzūkai su suvalkiečiais, kurie vėliau ryžosi pavojingai ir sunkiai kelionei per Lietuvą.

Vyriausios vadovybės sukūrimo srityje be J. Žemaičio itin aktyviai veikė Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejas, kuris ir siuntė į Vakarus partizanų atstovus bei siekė į centralizacijos veiklą įtraukti kuo daugiau partizanų vadų. O kas gi tuo metu vyksta pačioje Žemaitijoje?

Čia J. Žemaitis su savo bendražygiais nutarė įkurti naują apygardą, kuri vėliau suvaidino be galo svarbų vaidmenį centralizacijos procese. 1948 m. balandžio 1 d. ši apygarda, pavadinta Prisikėlimo vardu, išleido pirmąjį įsakymą. Be to, pats J. Žemaitis gavo naujas pareigas. 1948 m. gegužės pradžioje Skaudvilės valsčiaus Legotės miške J. Žemaitis susitiko su Žemaičių apygardos vadovybe. Buvo patikslintos apygardų ribos ir aptartas srities štabo kūrimas. Taigi, Žemaičių, Kęstučio ir „Prisikėlimo“ apygardos susijungė į partizanų sritį, pavadintą „Jūros“ vardu. O J. Žemaitis buvo išrinktas srities vadu ir pasikeičia slapyvardį. Dabar jo slapyvardis – Žaltys.

Tačiau reikėjo ne vien rūpintis viso pogrindžio centralizacija, bet ir Kęstučio apygardos reikalais. Juk Žemaičiui-Žalčiui tapus srities vadu apygarda liko be vadovybės.

1948 m. liepos 8–9 d. Batakių valsčiaus Petkaičių miške įvykusiame pasitarime J. Žemaitis Kęstučio apygardos vadu paskyrė Henriką Danilevičių-Vidmantą ir atsisveikino su bendražygiais: „Visą partizanavimo laiką iki dabar praleidau Jūsų gretose, todėl nelengva su Jumis atsisveikinti. Mane džiugina tik viena viltis, kad ir būdamas kitoje vietoje turėsiu galimybę kartu su Jumis dirbti ir rūpintis Jūsų reikalais“. Netrukus vadovauti sričiai J. Žemaitis pavedė Aleksandrui Milaševičiui-Ruoniui, o pats ėmė rūpintis vyriausiosios pogrindžio karinės vadovybės kūrimu. 1948 m. birželio 20 d. jis išsiuntinėjo sritims įsakymą, kuriuo paskelbė atkuriąs Vieningą laisvės kovos sąjūdžio organizaciją. Pats pasirinko Vytauto slapyvardį.

Kaip tik panašiu metu žuvo Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys. Kiek tai sukliudė centralizacijos procesui?

Nepaisant Žvejo žūties, centralizacija vyko toliau. Galutinai susijungė Šiaurės Rytų aukštaičiai, įkūrę savo srities štabą. Be to, jie numatė du kandidatus ir į Vyriausiąją vadovybę, apie ką pranešė laiške. Buvo numatyti Jonas Kimštas-Žalgiris ir Juozas Šibaila-Merainis. Pietų Lietuvoje iniciatyvos ėmėsi Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Tauro apygarda nauju vadu išsirinko Aleksandrą Grybiną-Faustą. Vanagui pavyko suformuoti stiprų Pietų Lietuvos srities štabą. Kiek vėliau šie vadai susitiko.

Tačiau Rytų aukštaičiai juos aplenkė. 1948 m. spalio mėn. į „Prisikėlimo“ apygardos rajoną atvyko Aukštaitijos atstovai J. Kimštas ir J. Šibaila. Lapkričio 10–12 d. Dukto miške, Prisikėlimo apygardos štabe, įvyko Vakarų ir Rytų Lietuvos sričių atstovų posėdis, kuriame buvo pritarta Tauro apygardos nuomonei atkurti senu pavadinimu minimalios sudėties BDPS prezidiumą. Laikinai buvo patvirtintas senojo BDPS statuto galiojimas bei pogrindžio vyriausiosios vadovybės schema, pakeitus joje numatytą Politinį sektorių į Visuomeninę dalį. Tai atspindėjo tarp partizanų vyraujančią nuostatą atsisakyti prioritetinio atskiros politinės vadovybės vaidmens ir vadovavimą tiek politiniam, tiek kariniam pasipriešinimui sutelkti vienose rankose.  Šiame posėdyje J. Žemaitis buvo išrinktas ginkluotųjų pajėgų vadu, jam laikinai pavestos ir BDPS prezidiumo pirmininko pareigos, J. Kimštas – ginkluotųjų pajėgų štabo viršininku, J. Šibaila – Visuomeninės dalies viršininku, o P. Bartkus – prezidiumo sekretoriumi. Taigi, branduolys jau tarsi buvo suformuotas?

Nesakyčiau, kad aukštaičiai stipriai aplenkė. Viskas vyko panašiu metu. Pietų Lietuvoje sritis galutinai buvo įkurta spalio 20 d. O jau lapkričio mėn. A. Ramanauskas kartu su Tauro apygardos vadu Aleksandru Grybinu-Faustu išvyko į Žemaitiją ieškoti tolesnio ryšio. Taigi, J. Žemaičio pastangos nebuvo bevaisės. Žiemoti J. Žemaitis nusprendė „Prisikėlimo“ apygardos bunkeriuose, kurie buvo įrengti kelių kilometrų atstumu Radviliškio valsčiaus kaimuose. Per žiemą reikėjo parengti būtiniausius vyriausiosios vadovybės veiklą reglamentuojančius dokumentus, nes iki tol tokių dokumentų parengta nebuvo, o buvusi BDPS schema nebeatitiko numatomos organizacijos struktūros. Praktiškai J. Žemaitis galėjo remtis tik Jungtinėje Kęstučio apygardoje ir „Jūros“ srityje sukurtais statutais. Pasiskirstę žiemojimui, pareigūnai ėmėsi darbo: J. Žemaitis kūrė Vieningos organizacijos statutą, o J. Šibaila – Visuomeninės dalies veiklos ir partizanų bei gyventojų dvasinio ugdymo programas. J. Kimštas turėjo pasirūpinti vyriausiosios vadavietės būstine. Tuo metu visose apygardose prasidėjo čekistų kariuomenės siautimai ir sukviesti visų sričių atstovus buvo sudėtinga bei pavojinga. J. Žemaitis per ryšininkus pradėjo siuntinėti oficialius raštus, kuriuose buvo prašoma pritarti įvairiems dokumentų rengimo ir net organizacijos pavadinimo projektams. Tuo pat metu, kaip minėta, J. Žemaitis kūrė ir vieningos partizanų organizacijos statutą. Ir štai gaunama žinia, kad atvyko du Pietų Lietuvos srities atstovai.

1949 m. vasario pradžia – prieš Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.

A. Ramanauskas su A. Grybinu iš anksto nesuderino savo atvykimo. Matyt, dėl to jiems nebuvo lengva įgyti žemaičių partizanų pasitikėjimą?

Taip, buvo tikrinami net jų ginklai bei amunicija. Pagaliau J. Žemaitis jais patikėjo ir 1949 m. vasario 8 d. prasidėjo oficialūs pasitarimai. Šie pasitarimai įėjo į istoriją kaip plačiausio masto visų Lietuvos regionų partizanų vadų suvažiavimas. Posėdžiai vyko „Prisikėlimo“ apygardos štabo bunkeryje tarp Radviliškio ir Baisogalos esančiame Minaičių kaime, ūkininko Stasio Mikniaus sodyboje Norėčiau dar pacituoti šio suvažiavimo metu parašytą kreipimąsi į visos Lietuvos laisvės kovotojus: „Ir taip šiandien jau viso krašto laisvės kovos sąjūdžio jėgos tik su nedidelėmis išimtimis yra suburtos į vieną organizaciją. Jai vadovauja visų organizacinių vienetų pastangomis sukurta Vyriausioji vadovybė, kaupianti visų organizacinių vienetų per ilgą kovos laiką įgytą patirtį. Tai yra didžiulis, seniai trokštamas, per kraujo aukas ir vargą atsiektas laimėjimas.“

Belieka pridurti, jog aukščiausiu tautos politiniu organu okupacijos metu buvo paskelbta vyriausioji partizanų vadovybė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki susirenkant Seimui Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas turėjo eiti LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas, t.y. Jonas Žemaitis-Vytautas, kuris privalėjo sudaryti Laikinąją vyriausybę ir organizuoti demokratinius rinkimus.

Priimta politinė deklaracija užtikrino Lietuvos valstybingumo tęstinumą, pabrėžė demokratinius principus ir visų nenusikaltusių piliečių lygiateisiškumą, siekį racionaliai spręsti socialines problemas bei ginti Lietuvos reikalus tarptautinėse institucijose, kvietė visus pamiršti įsitikinimų skirtumus ir įsitraukti į tautos laisvinimo darbą.

Dabar atėjo laikas vykdyti suvažiavime priimtus sprendimus. Pirmiausia reikėjo suformuoti LLKS gynybos pajėgų štabus. 1949 m. rugsėjo 18 d. LLKS taryba gynybos pajėgų vadu išrinko A. Ramanauską, tačiau jis nenorėjo palikti Dzūkijos, kur slapstėsi su šeima. Be to, jis neturėjo nei tinkamų pareigūnų, nei reguliarių ryšių su vyriausiąja vadovybe, todėl abejojo, ar sugebės vadovauti visos Lietuvos partizanų karinei veiklai. „Dainavos“ apygardos vadų sąskrydyje A. Ramanauskas vietoj savęs pasiūlė S. Staniškį, kuris rugpjūčio pabaigoje atkeliavo į Jūros srities vadavietę, tačiau J. Žemaitis nekeitė savo sprendimo matyti A. Ramanauską gynybos pajėgų vadu ir S. Staniškį pasiuntė atgal į jo veiklos rajoną. Norėdamas padėti A. Ramanauskui sudaryti veiklų gynybos pajėgų štabą, jam į talką J. Žemaitis pasiuntė Petrą Bartkų. Deja, kelionės pradžioje Radviliškio apskrities Užpelkių miške 1949 m. rugpjūčio 13 d. P. Bartkus su jį lydinčiais Broniumi Liesiu ir Vytautu Šniuoliu žuvo. Vis dėlto, nepaisydamas visų sunkumų, 1950 m. sausio 25 d. A. Ramanauskas pagaliau užėmė gynybos pajėgų vado postą. Tačiau ir vėl atsirado naujų rūpesčių. Vienas po kito žuvo J. Žemaičio į įvairius postus paskirti pareigūnai. Rugsėjo 9 d. – Vakarų Lietuvos srities vadas A. Milaševičius, o spalio 28 d. – Rytų Lietuvos srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Dar anksčiau žuvo Vytauto apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, o Jonas Kimštas-Žalgiris neteko ryšių su Vyriausiąja vadovybe. Todėl Žemaitis nutarė pats vykti į Rytų Aukštaitiją. 1949 m. pabaigoje J. Žemaitis atvyko į Ukmergės apskrities Vadoklių valsčių ir visą žiemą (iki kovo mėn.) praleido Vyčio apygardos štabo būstinėje – Šilų, Taujėnų apylinkėse įrengtuose bunkeriuose pas apygardos vadą Alfonsą Smetoną-Žygaudą. Žemaitis buvo numatęs A. Smetoną paskirti srities vadu, tačiau, taip ir nespėjus atkurti srities vadovybės, 1950 m. liepos 5 d. A. Smetona žuvo.

Kilpa tuo metu veržėsi ir aplink J. Žemaitį-Vytautą. 1950 m. balandžio mėn. J. Žemaitis jau buvo grįžęs į Raseinių apskritį. Kelionėse jis toliau tobulino organizacinę LLKS struktūrą. Sumažėjus partizanų skaičiui ir trūkstant pareigūnų, tėvūnijų plotus nuo 2–4 valsčių padidino iki 3–8 valsčių, o vieno vado priklausomybei įsakė palikti ne daugiau kaip tris organizacinius vienetus. Štabuose buvo liepta laikyti ne daugiau kaip tris vadovybės narius. Nuolat trūkinėjant ryšiams su sritimis, J. Žemaitis nutarė išskaidyti LLKS tarybos prezidiumą į tris sekcijas, tiesiogiai vadovaujančias sritims, t.y. priartinti vadovybę prie vietose veikiančių junginių. Šitaip buvo ruošiamasi galimam vyriausiosios vadovybės sunaikinimui ir ryšių nutrūkimui. Kiekviena prezidiumo sekcija galėjo veikti kaip savarankiškas vienetas. 1950 m. liepos 22 d. užverbavus ryšininkę Marytę Pranevičiūtę, žuvo vyriausiosios vadovybės narys, trečiasis J. Žemaičio pavaduotojas, po P. Bartkaus žūties paskirtas prezidiumo sekretoriumi Leonardas Grigonis. Jo žūtis vėl ilgam sutrikdė ryšius su sritimis. 1951 m. kovo 3 d. Dotnuvos rajono Pilsupių kaime J. Žemaitis pats susidūrė su čekistais, po to kelis mėnesius pora tūkstančių MVD kareivių krėtė aplinkinius rajonus. 1951 m. vasario mėn. žuvus Vakarų srities vadui Vaclovui Ivanauskui ir Tauro apygardos vadui Viktorui Vitkauskui, nutrūko ryšys ir su Pietų Lietuva.

Tie ryšiai trūkinėjo periodiškai, tačiau nuolat vėl buvo atkuriami. Iš tikrųjų prasidėjusios vadų bei pareigūnų netektys po truputį paralyžiavo tiek J. Žemaičio, tiek ir visos jo taip sunkiai sukurtos organizacijos veiklą. 1951 m. balandžio mėn. J. Žemaitis vėl iškeliavo į Aukštaitiją. Vyčio apygardoje – Dotnuvos rajono Šlapaberžės kaime – jis susitiko su J. Kimštu. J. Žemaitis konstatavo, kad 1952 m. LLKS padėtis bus dar sunkesnė, o vyriausiosios vadovybės ryšiai su sritimis greičiausiai nutrūks, todėl sritys turi tapti savarankiškais, pagal LLKS statutą veikiančiais autonomiškais centrais, kuriuose turi būti nors po vieną LLKS tarybos prezidiumo narį. Pats J. Žemaitis ketino likti Žemaitijoje, Pietų Lietuvą pavesti A. Ramanauskui, o į Aukštaitiją perkelti J. Šibailą. Srities vadu laikinai buvo paskirtas Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis-Liutauras. J. Žemaitis įsakė būtinai atnaujinti po Broniaus Kazicko žūties nutrūkusią spaudos leidybą.

Iš Aukštaitijos J. Žemaitis iškeliavo į „Prisikėlimo“, vėliau – Kęstučio apygardas. 1951 m. birželio pabaigoje Tytuvėnų rajono Bulovėnų miške įvyko Vakarų Lietuvos srities partizanų vadų pasitarimas, kuriame dalyvavo srities vadas Antanas Bakšys, „Prisikėlimo“ apygardos vadas Povilas Morkūnas, Kęstučio apygardos vadas Krizostomas Labanauskas ir kt. J. Žemaitis kai ką pakeitė: A. Bakšį paskyrė prezidiumo sekretoriumi, P. Morkūną – „Jūros“ srities vadu, o Juozą Paliūną, buvusį Maironio rinktinės vadą – „Prisikėlimo“ apygardos vadu. J. Žemaičio vadavietę buvo nutarta perkelti iš „Prisikėlimo“ į Kęstučio apygardos rajoną. Žiemą J. Žemaitis nutarė praleisti Pietų Lietuvos srityje, su kuria nuo 1951 m. sausio mėn. neturėjo ryšio.

J.Žemaitis ir toliau žūtbūt stengėsi išlaikyti organizacines struktūras. Jam pavyko pasiekti, kad į Aukštaitiją persikeltų J. Šibaila, kuris 1952 m. balandžio mėn. jau buvo Vyčio apygardoje. Karsakiškio miške jis susitiko su J. Kimšto pavaduotoju Povilu Žiliu. J. Žemaičiui pavyko susisiekti su „Tauro“ apygardos „Geležinio Vilko“ rinktinės vado pareigas einančiu desantininku Klemensu Širviu. 1951 m. rugsėjo mėn. Labgirinės miške įvyko K. Širvio susitikimas su J. Žemaičiu, A. Bakšiu ir kitais Jūros srities pareigūnais. J. Žemaitį domino ryšiai su užsieniu, nes, nutrūkus ryšiui su A. Ramanausku, buvo neaišku, ar J. Lukšai pavyko užmegzti pastovų ryšį su Vakarais (tuo metu dar nebuvo žinoma, kad J. Lukša žuvęs). Tauro apygardos vadas J. Jankauskas tik lapkričio mėn. atkūrė ryšį su Pietų Lietuvos srities vadu S. Staniškiu, iš kurio sužinojo apie J. Lukšos žūtį. 

Nespėsime aptarti visų J. Žemaičio susitikimų, jo priimtų sprendimų bei partizanų žūčių. Priminsime, tik, kad 1953 m. gegužės 30 dieną J. Žemaitis buvo suimtas. Apie šį suėmimą pasakoja kartu su juo tuo metu Šimkaičių miško bunkeryje buvusi Elena Palubeckaitė, kurios brolis, apgautas melagingų pažadų išsaugoti Žemaičio ir jo paties gyvybes, ir atvedė čekistus*:

Taigi, 1953 m. gegužės 30 d. bunkeris, kuriame slapstėsi J. Žemaitis, buvo išduotas. Įmetus migdomųjų dujų granatą per vėdinimo angą, mėginta išvengti taip ilgai ieškoto „pogrindžio prezidento“ savižudybės ir tam pavykus J. Žemaitis buvo suimtas. Birželio 23 d. gavus specialų įsakymą iš Maskvos, J. Žemaitis buvo nugabentas į Maskvą pas Lavrentijų Beriją ir ten tardomas. Atsisakius padėti MVD organams, 1954 m. birželio 1 d. prasidėjo teismas, kuriame J. Žemaitis buvo nuteistas – jam paskirta mirties bausmė ir konfiskuotas turtas. Nuosprendis įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime. Beveik po penkiasdešimt metų užmirštas J. Žemaitis grįžo į Lietuvos istoriją ir visuomenės sąmonę. 1995 m. apie J. Žemaitį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Ketvirtasis Prezidentas“. 1997 m. vasario 14 d. (po mirties) jam suteiktas Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinas, tų pačių metų gruodžio 22 d.  pripažintas Kario savanorio statusas, o 1998 m. sausio 28 d. suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.

Dabar yra likęs vienintelis gyvas žmogus, pažinojęs Joną Žemaitį. Tai Kazė Rašimaitė-Stankienė, kuri ir užbaigia savo pasakojimu šiuos prisiminimus apie legendinį Lietuvos partizanų vadą **:


* Panaudotos vaizdo ištraukos iš dokumentinio filmo „Ketvirtasis Prezidentas“

** Panaudota vaizdo medžiaga iš LGGRT centro „Gyvosios atminties“ programos fondų