Kavinėje „Mano Guru“, Vilniuje, gruodžio 1 d. atidaryta kūrėjo Raimondo Navakausko tapybos darbų paroda.  Parodoje bus galima pamatyti ir R. Navakausko mokinių Kristiano Beperščio ir Pauliaus Špoko angelų skulptūrų. Parodos atidarymo metu dainuos Nijolė Kniukštaitė-Vaičiulienė (sopranas). Jai akomponuos pianistas Linas Dužinskas. Savo eiles skaitys Aušra Laurinavičiūtė-Varnelienė, Antanas Šimkus, kun. Kęstutis Dvareckas.

Kaip pasakojo dailininkas R. Navakauskas, ryšį su menais jis pradėjo jausti dar darželyje. Būdamas paauglys, jis įstojo į Taikomosios dailės technikumą Telšiuose, studijavo meninį medžio apdirbimą. Vėliau mokėsi Vilniaus dailės akademijoje, tuo metu vadintoje Vilniaus valstybiniu dailės institutu, taip pat Danijoje, Europos akademijoje „Remise“.

„Grįžęs iš Danijos ėmiau gilintis į save, į Dievą. Mano prioritetai pasikeitė, nes iki tol galvojau kaip būti geru dailininku. Bet pamiršau, kad reikia būti geru žmogumi. Lipau per galvas, uždirbinėjau pinigus, geidžiau šlovės. O žmogumi tapti mokausi nuo 2001 metų“, – apie save pasakojo R. Navakauskas, parodoje pristatysiantis dvidešimt keturis angelus vaizduojančius darbus.

Parodoje pristatysite angelus. Kodėl būtent juos?

Paroda skirta šv. Kalėdoms, o ši šventė – tai Jėzaus gimimas. Pasirinkau angelų temą sąmoningai, kad sužadinčiau jausmus kiekviename žmoguje, kad taptume vienas kitam angelais. Kantrybė, meilė, ramybė – visa tai yra angeliškos žmogaus dorybės. Žmoguje aš surandu kažkokią dorybę, ją pabandau iškelti, akcentuoti kaip angeliškumą, nežiūrėdamas į to žmogaus nuodėmes. Tapyti angelai – ne biblijiniai, jie – ne dvasios.

Angelų tema labai subtili. O šis žodis – labai jautrus, primenantis vaikystę. Tai yra dovanos, padėkos išraiškos, grožį ir gerumą atspindintis žodis. Jau nekalbant apie meilės jausmą, apie Amūrą, kur mažiukas toks, su sparniukais...

Ar aplink jus yra angeliškas dorybes jums primenančių žmonių?

Paveiksluose nėra konkrečių portretų. Gal kai kur bus galima rasti panašių motyvų, tačiau tai reikš, jog personalijos, jų savybės man iššaukia tam tikrus jausmus, pagal kuriuos tapau. Tačiau vis vien svarbiausia pavaizduoti dorybę emociškai įtaigiai, galvojant apie raiškos priemones: aplinką, daiktus, judesius. 

Apskritai Dievas viską išrenka. Jis tiesiog duria pirštu ir parodo, kas aktualu. Nesu tikras, kiek man pavyko tą idėją įgyvendinti, tačiau bent jau pabandžiau tapydamas apmąstyti šiuos svarbius, Dievo nurodytus dalykus. Daugelis dabar gyvena kriminalais, nelaimėmis, pradeda jomis džiaugtis. Dorybės nejaučiamos, neakcentuojamos. Kad taip nebūtų, kviečiu būti angelais.

Kaip Jums kyla idėjos paveikslams, kur jų randate?

Manau, kad čia Dievo darbas. Visiškai į tai nesikišu. Stengiuosi nieko dirbtinai nedaryti, neišmąstyti. Nereikia jokių pastangų, o darbas po darbo gimsta kaip kūdikėliai, nes tapant vieną paveikslą, galvoje gimsta daugybė kitų paveikslų, kurie vienas kitą papildo.

Visų mano darbų motyvas – Dievas,  tapau ne dėl pinigų, ne dėl garbės. Darbuose stengiuosi parodyti savo požiūrį į gyvenimą, į santykius su Dievu, su artimu žmogumi. Kas mano mintyse, tas ir ant drobės atsiranda.

Manau, kad Dievas yra pagrindinis menininkas, o aš – tik pjūklas. Esu įrankis, tinkamas Dievui naudoti: atitinkamai užaugęs, pasiruošęs. Dabar netgi atrodo, kad visi mano nuklydimai buvo naudingi mano dabartinei tarnystei.

Kiek tapant svarbi žinia, o kiek forma?

Vengiu tuščių paveikslų. Kiekvienas jų – privalo nešti žinią, ne tik teikti estetinį pasigėrėjimą. Galbūt ta žinia nėra evangelinio lygio, bet ją galima laikyti priminimu.

Forma turi padėti žiniai, o žinia – formai. Be abejo, jei nori išreikšti kažką aštraus ir griaudinčio, nepaišysi gi rožinėmis spalvomis. Tada pasitarnauja griežti kontrastai, ryškios spalvos, yra atitinkami tonų formavimo, komponavimo būdai, linijos, grafika. Tai – abėcėlė. Jei esi pakankamai profesionalus, naudoji visas priemones, kurios padėtų įgyvendinti užsibrėžtą kūrybinį tikslą.

Ar paveikslą žiūrintiesiems reikia papildomų žinių, norint suprasti tai, ką norite pasakyti?

Ar paveikslai bus suprasti, ar ne, priklauso nuo žmogaus noro. Jei jis norės pamatyti kažką gero, naudingo, patirti džiaugsmą, ir jei bus tam nusiteikęs – pavyks. Labai svarbu, kad žmogus paveikslą skaitytų, su juo bendrautų, medituotų šalia – tada perskaitys žinią, esančią po paveikslu, supras, ką norėjau parodyti.

Apskritai tapyboje naudoju labai daug simbolikos. Esu prisiskaitęs literatūros apie krikščionybę, apie mitologiją. Tad kiekviename darbe –simboliai, tačiau jie nepastovūs. Tai nereiškia, jog tam pačiam simboliui bus priskirtos visiškai priešingos reikšmės, tačiau viename kontekste vienas simbolis reiškia viena, o kitame kontekste jis reikšmę šiek tiek pakeičia, suskamba kitaip.

Koks vaidmuo tenka spalvoms?

Daugelis mane kaltina, kad naudoju labai tamsias spalvas, įžvelgia mano darbuose demoniškumo. Tačiau pasaulis yra sudarytas iš gėrio ir iš blogio, norint pamatyti gėrį, šalia reikia pamatyti ir blogio. Nesu su rožiniais akiniais ir nesiruošiu paišyti rožinių gulbių, flamingų. Man viskas įdomu, viskas naudinga , o tamsios spalvos – nėra mano emocinės būklės atspindys. Mano širdis visada šypsos, nors aš pats dažnai susiraukęs esu.

Berta Tilmantaitė, Kristina Urbaitytė

Bertos Tilmantaitės nuotraukos.