Gruodžio 4 d. 18 valandą sostinės kino teatre „Pasaka“ įvyks dokumentinio filmo „Lūpos tylai sudėtos“ premjera. Filmas sukurtas apie šiais metais vykusį tarptautinį Taizė jaunimo renginį „Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje“. Bernardinai.lt paprašė atsakyti į keletą klausimų šio filmo režisierių Aidą Markauską.

Kaip kilo idėja kurti šį filmą apie Taizė jaunimo susitikimą Vilniuje?

Kadras iš Aido Markausko filmo „Lūpos tylai sudėtos“

Filmas sukurtas visų pirma dėl to, kad tokių kūrinių, gvildenančių jaunimo santykį su religija, Lietuvoje nėra daug. Vienas iš tikslų buvo ne tik paversti šį filmą dokumentiniu, bet rasti meninių sprendimų. Su Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro vadove Dalia Macevičiūte daug apie tai kalbėjome ir tą idėją kartu svarstėme. Paskui atsirado finansinių ir kitokių galimybių, taip ir sukūrėm.

Pasakėm: „O kodėl gi ne? Juk tokių filmų reikia.“ Širdyje džiaugiamės, kad taip padarėm.

O ar pavyko sujungti filme minėtąsias dokumentinę ir meninę puses?

Šiuo klausimu daugiau darbo man, kaip režisieriui, teko. Taigi, Vilniuje vyksta Taizė jaunimo susitikimas. Tad patį įvykį, faktą mes turime. O kaip jam suteikti meninę raišką? Pirmiausia iškėlėme klausimą: „Kodėl kuriame šį filmą jaunimui?“ Atsispyrėme nuo paties įdomiausio dalyko – jauno žmogaus santykio su Dievu. Taip ir pradėjome kurti filmą. Atskaitos tašką galima taip interpretuoti: jauno žmogaus susitikimas ir su tėvu, ir su Dievu. Tėvą turėjome omeny ir kaip žemišką tėtį, ir kaip dangišką tėtį – būtent ta mintis mums leido į šį filmą žiūrėti kūrybiškai, meniškai atsiskleisti.

Šią idėją Jūs suformulavote jau prieš kurdamas filmą?

Kadras iš Aido Markausko filmo „Lūpos tylai sudėtos“

Taip, aš jau atėjau su šia idėja - noriu matyti jauno žmogaus susitikimą su Dievu. Juk Taizė nėra naujiena nei pasaulyje, nei Lietuvoje. Mes jau žinojome, kas ir kaip tenai vyks, bet labai buvo įdomu šį renginį stebėti, nes kiekvienas jaunas žmogus čia galėjo atrasti savo santykį su Dievu. Man pačiam buvo įdomu ne kaip jaunuolis meldžiasi, ateina, kokiom nuotaikom gyvena, bet koks yra jo santykis su Dievu ir kaip jis jį atranda. Tas atradimo momentas labai svarbus. Kaip jis leidžia laiką, būdamas su Dievu – maldos, bendrystės laiku. Man tai buvo labai gražu, ir manau, kad tai pavyko atskleisti. Be abejo, daug prie filmo prisidėjo ir kartu montažą daręs puikus žmogus Aleksandras Matvejevas. Jis irgi turėjo savo požiūrį, daug su juo kalbėjomės – tie techniniai ir režisūriniai ieškojimai, sprendimai irgi labai atsispindi šioje filmuotoje medžiagoje.

Kalbant apie Taizė susitikimo reikšmę – ar Jūs pats iki tol turėjote ryšį su Taizė bendruomenės gyvenimu?

Turėjau. Ir asmeninį santykį, ir netgi šeimyninį, nes mano žmona labai aktyviai dalyvavo Taizė bendruomenėje. Aš pats esu tikintis žmogus ir tikiu, kad turiu santykį su Dievu. (juokiasi) O kai tas ryšys yra, tai ir ši bendravimo forma nėra svetima. Savo draugams jau esu sakęs, kad ir pats nubraukiau ašarą renginio metu. Ne iš graudulio, bet iš džiaugsmo, kad žmonėms taip yra gera ir smagu.

Kiek truko filmavimas?

Kadras iš Aido Markausko filmo „Lūpos tylai sudėtos“

Prifilmuota daugiau negu dvidešimt valandų vien tik dokumentinės žaliavos.

Pats filmo kūrimas truko apie porą mėnesių, jei turime pačius filmavimo darbus. O šlifavimo, peržiūrų laiko aš jau nebeskaičiuoju.

Viso filmo trukmė - keturiasdešimt minučių, bet jomis daug kas pasakyta.

Ypač jei žiūrėtume į tą filmą ne kaip į renginio faktografinę medžiagą – žmonės rado Dievą, žmonės dalinosi Dievu, žmonės turėjo asmeninį santykį su Juo. Tuos dalykus šiame filme ir bus galima pamatyti.

Ar reikėjo kokio nors specialaus pasirengimo filmui?

Manau, kad šį darbą padarė VAJC vadovė Dalia Macevičiūtė. Jinai žinojo, kad esu režisierius, kad dirbu video srity, kad esu tikintis. Tad tai buvo jos pasirinkimas, kuris, manau, irgi buvo labai svarbus.

Antras dalykas, atėjau jau žinodamas, ką noriu matyti ir kokio rezultato noriu iš filmo. Aišku, nurodžiau tam tikrų gairių ir operatoriams, ir žurnalistams, kurie dirbo su filmuota medžiaga. Pasakiau tiksliai, kaip įsivaizduoju, kas turi būti. Tad jie ir padarė tą darbą. Įsivaizduojate, dvidešimt valandų filmuotos medžiagos suspausti į keturiasdešimt minučių!

Jūs sakote, „žinojau, ko noriu“. O ar buvo nuostabos kuriant filmą?

Kadras iš Aido Markausko filmo „Lūpos tylai sudėtos“

Kad ir kas būtum, ar teatro, ar renginių režisierius, visada yra nuostabos. Tu ne vienas. Juk dirba komanda – operatorius, kuris turi savo pasaulėžiūrą, poziciją, formą, patirtį, filmuoja vienaip vadinamasis garso operatorius arba žurnalistas, kuris žino, ko paklausti, o išklausti žmogaus, ko reikėtų tam filmui, kaip pakrutinti, kad jis prabiltų – irgi jo patirtis, jo žinos; dirbi su montažo režisierium, kuris irgi turi savo poziciją, savo darbinę patirtį... Ir kai visa tai susideda, tai yra komanda. Nedarai to vienas.

Labai daug buvo nustebimo. Tame filme yra epizodas, kai tėtis įeina pro duris, nešdamas vyresnį vaiką ant rankų, o mama jį pasitinka su mažuoju. Tėtis tą didįjį paleidžia eiti ant žemės, o kitą paima ant rankų – tai grynai tėviškas aspektas.

Paleidžia vieną vaiką, ima kitą, mato, kad žmonai sunku būti su tuo mažiuku, jį paima. Tuo pat metu jie priiminėja piligrimus, atvykusius iš pasaulio, juos kalbina, kviečia užeiti, susipažįsta. Tokie gražūs dalykai, kurie atspindi labai daug. Šis filmas turi tokių „deimančiukų“ – kai apie šį filmą kažkur kalbėjau, pavadinau jį „nebaigtu sakiniu“.

Kadras iš Aido Markausko filmo „Lūpos tylai sudėtos“

Ne todėl, kad pats sakinys neparašytas, o dėl to, kad ten dar palikta vietos pačiam žmogui interpretuoti.

Kitaip tariant, yra detalių, iš kurių filmo mintį, vaizdą palikau susidėlioti, pabaigti pačiam žiūrovui. Filme daug pradėtų minčių, kurias kiekvienas žmogus gali interpretuoti savarankiškai. Ten tikrai daug metaforų, kurias kas kartą galima skaityti skirtingai.

O kitas epizodas iš filmo, kai šeimyna susirenka vakarienės, tėvas kalba maldą prieš valgį, o jo sūnus jau pradėjęs valgyti... Gana komiška situacija, bet palikta sąmoningai, ar ne?

Taip, visiškai teisingai. Sąmoningai palikau, nes juk ir mes taip elgėmės, kai visiškai ką tik buvome pradėję tikėti, ir tas tikėjimas nebuvo mums dar toks svarbus. Pats sau pripažink sąžiningai, juk ir tau taip buvo nutikę...

Kiekvieną dieną taip nutinka...

Kai esi labai alkanas, jau valgai, o kiti sako: „Ė, pasimelskim!..“ (juokiasi)

O kaip apskritai sekėsi įeiti į tą gana intymią aplinką – maldą, valgymą... Kaip žmonės priima kamerą?

Kadras iš Aido Markausko filmo „Lūpos tylai sudėtos“

Šeimose buvo žinoma, kad ateis operatoriai, buvo žinoma, kada jie filmuoja, kada nefilmuoja. Tai jau operatoriaus gudrybių sritis.

O viešumoje, bažnyčioje, maldos laikui esant – operatorius tiesiog stengdavosi nufilmuoti tai, kas jam yra patogiau, kas jam gražiau ir priimtinau. Žmonės patikėjo, kad galima atsipalaiduoti, priimti tai ramiai.

Manau, jog namuose filmavę operatoriai ir patys tapo šeimos nariais, ta kamera buvo iškart prijaukinta. Tokios paprastos gudrybės – paprastumas, nuoširdumas. Vienaip būna, kai pasistatai žmogų gatvėje ir liepi jam kalbėti, o visai kitas reikalas, kai jį prieš tai pakalbini, paklausi, iš kur jis atvyko, ką veikia, ar jau pietavęs, praneši, kad truputį pafilmuosi, ir žmogus priima tai...

Tiesiog viskas priklauso nuo gyvo santykio?

Žinoma.

O kodėl filmo pavadinimas būtent toks: „Lūpos tylai sudėtos“?

Kadras iš Aido Markausko filmo „Lūpos tylai sudėtos“

Geras klausimas. Neseniai apie tai diskutavome su Dalia. Jai pašnibždėjau tokį atsakymą: gyvenime būna laikas, kai tu esi šalia Tėvo, ir norisi tiesiog būti tyloj, nes kad ir ką pasakytum, tai yra per menka, per paprasta, per daug žemiška. Ir pavadinimas „Lūpos tylai sudėtos“ reiškia, jog tu jau nori klausytis, jau nori būti. Tu jau viską pasakei, ką norėjai pasakyti, dabar laikas būti ir klausytis. Aišku, tokį pavadinimą padiktavo ir to paties pavadinimo daina, kuri skamba šiame filme. Ovidijus Jucys kilniaširdiškai mums padovanojo šią dainą, jam asmeniškai skambinau, prašiau.

Ir nuolat pasikartojantis basų kojų motyvas ateina iš tos dainos?

Taip, tai simbolika. Galbūt viską palikai ir išėjai, galbūt tiesiog išsimovei iš senų batų, o galbūt dar kitaip – kiekvienas interpretuoja pagal savo gyvenimo būdą. Pats filmas telieka žiūrovo peržvalgai ir supratimui, kad Jėzus Kristus yra gyvas.

Ar turite daugiau planų kurti dokumentinius filmus religine tematika? Juk tenka pripažinti, kad tokių filmų trūksta...

Kadras iš Aido Markausko filmo „Lūpos tylai sudėtos“

Labai norėčiau tokius religinius filmus kurti, domina meninė-dokumentinė tematika. Nufilmuoti dokumentiką apie įvykusį faktą yra viena, bet kai į tą faktą bandai pažvelgti meniškai, išplėsti kūrybinę erdvę, yra visai kas kita. Kai ir pats žiūrovas gali ne tik prisiminti, kad taip buvo, kai jis supranta, jog tai yra gera ir kad tai – Dievo valia. Be jokios abejonės, to norisi. Ir Lietuvoje to trūksta. Tai nekainuoja labai pigiai, bet ir nėra ir beprotiškai brangu. Yra žmonių, kurie domisi ir nori dirbti šioje srityje.

Bet ar yra užsakymų, ar yra tų, kurie mato poreikį, kurie gali pasakyti: „Štai apie tai labai svarbu būtų sukurti filmą.“

Kadras iš Aido Markausko filmo „Lūpos tylai sudėtos“

Tenka susidurti su problema, kurią išdrįsčiau įvardyti kaip mąstymo siaurumą. Dažnai girdžiu tokius žodžius: „Va, nufilmuosiu filmą, o kur aš jį dėsiu?“ O Dalios Macevičiūtės pavyzdys sako ką kita. Ėmėsi kurti visą marketingą, visus pristatymus – eina, rodo tą filmą visuomenei. Juk galų gale tai puiki galimybė tą filmą išsiųsti piligrimams, kurie čia lankėsi. Ir jie ne tik prisimins, bet ir pamatys vyksmo visumą. Dalia rado, kur tą filmą panaudoti, kad žmonės būtų ir paliesti to kūrinio. Aptiko šią tuščią nišą.

Nors ir nedaug, bet tų filmų yra prisukta. Tik jų panaudos problema egzistuoja. Ir jei žmonės plačiau mąstytų, kur tokį produktą realizuoti, kaip pristatyti visuomenei, jos atskiroms grupėms ir panašiai, atsirastų ir poreikis, ir galimybės.

 Parengė Gediminas Kajėnas ir Antanas Šimkus

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Gediminas Kajėnas, Antanas Šimkus.