Fotoalbumas „Trakai. Praeities vaizdai“ skirtas besidomintiems Trakų miesto architektūra, urbanistiniu paveldu ir jo kaita, kraštovaizdžiu, menine bei istorine fotografija. Albume surinktos Trakų miesto nuotraukos, apimančios laikotarpį nuo XX a. pradžios iki XX a. 7-ojo dešimtmečio. Fotografijose atsispindi miesto kasdienybė, gamta, žmonės, tradicijos bei papročiai, užfiksuoti istoriniai vaizdai, kurių šiandien Trakuose jau nebepamatysime.

„Tartum praskleisdami istorinės užmaršties skraistę, fotografijose galime stebėti Trakų miesto urbanistinę kaitą, politinius bei istorinius įvykius, garbingų svečių vizitus. Miesto kasdienybė: gatvių grindimas, prie namų žaidžiantys vaikai, atsitiktiniai praeiviai; ramybe dvelkiantys salų ir ežerų peizažai, užfiksuoti fotografų mėgėjų bei profesionalų.“ – knygos įžanginiame žodyje sako albumo sudarytoja, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos archyvarė, N. Zajančkovskaja.

Nuotraukos albumui ne vienerius metus buvo renkamos Trakų istorijos muziejaus, Vilniaus dailės akademijos bibliotekos, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos mokslo akademijos bibliotekos, Archyvum dokumentacji mechanicznej ir Biblioteka Narodova w Warszawie archyvuose. Ypatingai vertingos yra nuotraukos iš karaimų šeimų albumų, kur jos buvo kaupiamos ir saugomos kaip svarbios kelių kartų relikvijos. Knygos išleidimą finansavo Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.

Traukų autobusų stotis apie 1970 m.

Fotomenininkas Gediminas Pranckūnas apie fotografijų knygą „Trakai. Praeities vaizdai“

Atsigręžimas į savo miesto praeitį yra kiekvienos kartos garbinga ir neretai intriguojanti pareiga, juolab, kai ta praeitis dažnai skendi prieštaringuose mūsų laikų vertinimuose, tad kiekvienas sąžiningas bandymas tai padaryti turėtų būti nuoširdžiai ir nekantriai laukiamas.

O toji, net ir nesena, praeitis ne retai atrodo nutolusi, užmiršta ir nesiunčianti mums jokios aktualios ar vertingos žinios.

Išties taip nėra. Tą pasakys kiekvienas pabandęs pažvelgti į tegul tik keletą dešimtmečių nutolusią praeitį, kuri kuo gyviausiai mums atsiskleidžia, jei tik žvilgsnis skvarbus. Būtent žvilgsnis – kai kalbam apie praeities vaizdus.

Fotografijos dažnai atrodo nereikalingos stalčiuje laikomos senienos, kol mes jas ištraukiame, įterpiame į dialogą su mūsų laiku ir kartu aktualizuojame. Tada galime su jomis bendrauti, lyginti su savo prisiminimais, su dabartimi arba su kitomis fotografijomis.

Nuotraukų rinkimas – tai tarsi realybės fragmentų kolekcionavimas.

Išties nė vienas vaizdavimo būdas nėra taip susijęs su realybe kaip fotografija.

Fotografuoti – tai tarsi savintis tai, ką fotografuoji. Po to kaupti tuos savastimi tapusius prisiminimus.

Vienas geriausių būdų išsaugoti ir aktualizuoti nuotraukas – fotografijų albumai ar knygos. Palyginti su kitomis reprodukcijų knygomis – tapybos, grafikos ar skulptūros, – fotografija čia laimi, nes mažiausiai praranda ir lieka arčiausiai originalo. Vaizdas ant popieriaus neretai ir dydžiu, ir kokybe nedaug skiriasi nuo reprodukuotos nuotraukos.

Knyga, kaip užfiksuota tikslinga vaizdų seka, siūlo savo kelionės maršrutą.

Ne visada, aišku, jo laikomasi, nes niekas nedraudžia žiūrėti knygą nuo pabaigos ar nuo vidurio, praleisti puslapius ar įvadinį žodį.

Senoji juoda „Volga“ tuščia sankryža tarsi slysta į miestą. Puiki, tiesiog unikali nuotrauka, kurioje sovietinių laikų galios ženklas skverbiasi į dar iš esmės medinį, senosios urbanistinės struktūros miestą. Kitoje po dešimties metų darytoje nuotraukoje jau matome penkiaaukščių stačiakampius, kapojančius harmoningą medžių ir medinukų stogų ritmą. Miestas jau niekada nebebus koks buvęs. Fotografo intencija mums nežinoma, gal tai tiesiog vasaros vaizdas nuo kalnelio, bet knygoje siūlomas sugretinimas pakylėja ją iki apibendrinimo. Tai bene vienintelė albumo nuotrauka, artima ir mūsų laikų vaizdui.

Visa kita – tikri praeities vaizdai. Tiek miesto, tiek ir fotografijos praeities – nuo beveik graviūroms artimų lauko kamera darytų salos pilies griuvėsių vaizdų iki reportažinių 6-ojo ar 7-ojo dešimtmečių mėgėjiškais aparatais darytų miesto vaizdelių, išryškintų namų laboratorijose.

Knygoje nėra takoskyros tarp meninės ir dokumentinės fotografijos, nes šiose nuotraukose svarbu ne tik miesto ar jo gyventojų būtis, bet ir autorių santykis su fotografuojamąja aplinka, kuris daugeliu atvejų yra ramus, neskubrus, pasitikintis savo pasirinktų vaizdų reikšmingumu ar grožiu.

Bažnyčia, kinesa, cerkvė, Šv. Jono Nepomuko kolona, pilies griuvėsiai, ežeras – lyg topografiniai orientyrai traukia fotografų žvilgsnius, skatina nuolat kartoti tuos pačius motyvus. Patiems objektams nedaug tesikeičiant, matome, kaip keičiasi jų aplinka ir kokius prioritetus renkasi fotografas. Vienoje nuotraukoje svarbiausia šviesa, kitoje – debesys, dar kitoje – portretas ežero pilies ar Šv. Jono Nepomuko kolonos fone. Visa dvelkia ramybe, nuolat besikartojančiu metų ritmu, fotografuojamų žmonių orumu. Tik keletas fotografijų rodo retesnius įvykius – prezidento atvykimą ar bendruomenės susirinkimą bendrai nuotraukai.

Viena tema tačiau įneša gyvumo ir net humoro – tai pasiplaukiojimas laiveliais ir burlaiviais. Burės ežero fone traukia dažno fotografo dėmesį, o sekmadieniniai pasiplaukiojimai po ežerą tiesiog privalomi šeimyniniams albumams.

Šeši linksmai apsunkę vyrai valtele „Miss Polonia“ skrodžia ramų ežerą kranto link, kartu artėja prie mūsų, kurdami laimingų praeities laikų iliuziją.

Laikų, kai nuotraukos dar buvo tamsoje gimę objektai, kuriuos galima paliesti, pavartyti ir pastatyti ant etažerės laukti naujų laikų.

Mūsų laikų, kai nuotraukos yra efemeriškos, visur esančios, netvarios, prieinamos, bevertės ir gaunamos už dyką. Jos supa mus tarsi žodžiai vėjyje, kurių niekas negaudo.

Kompiuteris sumirksi, užgęsta... ir vaizdų nelieka.

Lieka senos nuotraukos ir iš jų sukurti albumai.